Ypatinga ne tik dėl paties vestuvių fakto, bet ir turint omenyje tai, kokios jos buvo. Juk Brigida ir Artiomas į santuokos įtvirtinimą nežiūrėjo tik kaip į „susirašymą“.
Jie norėjo, kad šventėje, kaip ir gyvenime, dinamiškai susijungtų abiejų sritys – muzika ir šokis. Norėjo, kad šią reikšmingą jiems dieną šalia smagiai jaustųsi ir jaunas, ir senas – kiekvienas, paliudijęs jų meilę. O vestuvių aplinka būtų tokia, kokią rodo romantiškuose filmuose.
Šventės įspūdžiais tebegyvenantys B.Gruodytė-Penkevičienė ir A.Penkevičius 15min – apie darbinėmis aplinkybėmis įvykusį jųdviejų pirmą susitikimą, kelią iki dienos, kai buvo ištartas „taip“. Ir, žinoma, apie jaudinančias šventės detales – nuo išskirtinio įvaizdžio, ceremonijos ežero apsupty iki draugus sugraudinusio neįprasto vestuvinio šokio.
– Brigida, Artiomai, kaip prasidėjo jūsų pažintis?
Brigida: Dirbu „Low Air“ šokių mokykloje, o Artiomas kartą kūrė vienai atlikėjai dainą, pagal kurią stačiau šokį. Jį pristatėme 2017-ųjų birželio 1-ąją vykusiame renginyje, Artiomas irgi atėjo pasižiūrėti. Vakare vyko afterpartis ir kai jau susiėjome, tai visą vakarą kartu praleidome, iki pat paryčių šnekėjome.
Artiomas: Kai atvariau, Briga pasiūlė alaus. Jei nebūtų pasiūliusi, gal būčiau išvaręs namo. Sutikau ir tas vienas alaus pavirto visu vakaru.
– O tas vienas vakaras pavirto jau trejais metais?
Artiomas: Taip, viskas įvyko spontaniškai. Tą vakarą susitikome, pabendravome, o kitą dieną nusprendžiau parašyti. Nuo to laiko ir neišsiskyrėme. Tiesiog labai organiškai bendravimas klostėsi, nebuvo minčių nutraukti atsiradusio ryšio.
– Iš tos žinutės suprantu, kad tolimesnė iniciatyva buvo labiau Artiomo?
Artiomas: Labiau mano. Renginio metu aš ją iškart pastebėjau, man buvo įdomu susipažinti.
Brigida: Ir dar sužinojome, kad abu esame iš Grigiškių. Artiomas visada ten gyveno, aš – paauglystėje. Mano tėvai vis dar ten, tad mūsų antras pasimatymas ir vyko Grigiškėse, nes tądien važiavau pas juos.
Artiomas: Bet iki tol nei aš, nei ji vienas kito nematėme, nors visą gyvenimą ten gyvenau (juokiasi).
– Kuo taip patikote vienas kitam?
Artiomas: Aš ir draugams esu sakęs, kad Brigida mane žavi savo charizma, energija ir užsidegimu gyventi. Tai mane labai įkvepia tiek mūsų poros gyvenime, tiek darbinėje aplinkoje. Tam tikru atžvilgiu ji – mano gyvenimo mūza. Sakyčiau, ji yra labai stiprus mano variklis, dėl kurio automatiškai ir man norisi stengtis, būti geresniu. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl kito žmogaus.
Brigida: Kai susipažinome, man labai patiko Artiomo bendravimas. Mes labai suvaibinom, daug juokėmės, o ir pajutau stiprų norą bendrauti, jaučiau, kad manimi domisi. Pradėjome kalbėti apie savo kūrybą, nes jis gyvenimą sieja su muzika, aš su šokiu, tai labai viskas surezonavo. Sužavėjo ir atsakingumas, požiūris į darbą, kūrybinis, profesinis užsispyrimas, atitiko požiūris į gyvenimą, pasaulėžiūra.
– Tas jųdviejų panašumas turbūt nemažai įtakos padarė? Juk jau patį pirmąjį pažinties vakarą greitai radote bendrą kalbą.
Artiomas: Matyt. Džiaugiuosi, kad esame labai panašūs, daug kur sutampa mūsų nuomonės ir energija. Nėra taip, kad vienas nori vieno, kitas kito. Labai organiškai pasiskirstome ir buitinę veiklą, ir išėjimus, ir planus. Kartais aš kažką pagalvoju ir žiūriu, jog Briga lygiai taip pat galvoja. Kažkas sako, kad gal ir išoriškai esame panašūs, bet aš sakyčiau, kad vidumi mes lygiai taip pat jaučiamės. Atrodo, lyg būtų vienas variklis ant dviejų.
– Taigi, kaip scenoje muzika ir šokis vienas kitą papildo, taip ir jūs poroje vienas kitą. Gal tuomet ir krizių, nekalbadienių, ginčų per tuos trejus draugystės metus pavyko išvengti?
Artiomas: Na, ir mūsų santykiuose pasitaikė išbandymų, iškilusių klausimų, bet nepasakyčiau, kad buvo labai stiprių dramų, kur mums tektų skirtis ir vėl grįžti vienas pas kitą. Jei ir turėjome kažkokių klausimų ar dabar turime, visą laiką stengiamės nepriimti sprendimų ant karštųjų, nedaryti kvailysčių.
Brigida: Išsikalbame. Pas mus tie savotiški konfliktai kyla galbūt dėl to, kad abu mėgstame lyderiauti ir dideli ego turime. Su tuo būna sunku susitvarkyti, bet pasipykstame, išsikalbame ir išsiaiškiname. Tada vėl viskas susidėlioja į vietas.
– Artiomai, pasipiršote praėjus dvejiems metams nuo pažinties, 2019 m. spalį. Kaip viskas vyko?
Artiomas: Gal ir buvome apie santuoką kažkiek kalbėję, bet tąkart viduje pajaučiau, kad jau reikia. Ne todėl, kad jaustume išorinį spaudimą, tiesiog tiesiog kilo klausimas, tai ką mes čia dabar darome – arba judame toliau, kuriame šeimą, arba skiriamės. O kadangi tuo metu mūsų santykiai tikrai labai fainai klostėsi, pagalvojau, kad iš mano pusės būtų visai logiškas ir teisingas sprendimas.
Tad kartą pakviečiau Brigą papusryčiauti į restoraną ir pasipiršau. Tiesa, visa ta savaitė prieš tai man klostėsi baisiai, tragiškai, visi ženklai tarsi rodė, kad gal reiktų nukelti tą pasipiršimą. Bet vis dėlto nusprendžiau, kad ne – pusryčių metu išsitraukiau žiedą ir pasiūliau Brigai tapti mano žmona.
– Brigida, atskleiskite, ar to tikėjotės?
Brigida: Nustebau, nes ir anksčiau važiuodavome pusryčiauti, todėl tikėjausi eilinio brančo. Apie vestuves esame kalbėję, bet atrodė, kad tai dar tolimi planai. Tą dieną tikrai to nesitikėjau ir buvo tam tikras šokas. Nors mačiau, kad jis stipriau jaudinasi, keisčiau elgiasi, o tada jis išsitraukė žiedą...
Artiomas: Iš pradžių reakcija buvo keista, tad aš net nelabai supratau – ji sutinka ar ne (juokiasi). Nes tiesiog žiūri į mane, o man galvoje sukasi mintis – čia taip ar ne? Iš tikrųjų abudu taip jautėmės – tą akimirką galvojau, kaip čia taip, ar čia tikrai realu, kas su manimi vyksta.
– Tačiau nemažai porų daug metų gyvena nesusituokusios. Kodėl jums vestuvės pasirodė būtinos?
Artiomas: Man santykiuose tai yra labai logiškas žingsnis. Nematyčiau prasmės, jei santykiai tęstųsi daug metų ir mes nesusituoktume, o tik kartu gyventume. Nesakau, kad tai blogai, nieko neteisiu, bet, mano nuomone, tai yra organiškas laikotarpis, kai prabėga dveji ar treji metai, ir tu supranti, ar eini toliau per gyvenimą su žmogumi, ar nori išsiskirti. Kažkoks bendras tikslas, misija vis tiek turėtų būti.
Be to, labai dažnai būna, kad poros susižada ir dar penkerius metus laukia, nieko nedaro, vestuvių neorganizuoja. O mes labai greitai, mėnesio laikotarpiu po sužadėtuvių pradėjome planuoti. Didesnis impulsas visgi turbūt buvo Brigos. Aš gal dar laukčiau, bet ji pasakė ne, iškart planuojam. To impulso galbūt man ir reikėjo.
Susituokėme praėjus devyniems mėnesiams nuo pasipiršimo. Iš pradžių svarstėme vasarį, bet nusprendėme, kad fiziškai nespėtume pasiruošti ir geriau turėkim daugiau laiko, bet sutvarkykime detales ir iškelkim sau tikrai fainą šventę.
– Ar šventės planavimą patikėjote kitiems? Dabar madinga samdyti vestuvių planuotojus.
Brigida: Ne, patys planavome. Aišku, pasiklausinėjome draugų, jau turėjusių patirties, patarimų. Iš karto buvome numatę ir fotografą, nes pažįstame labai fainą žmogelį Valdą Aglinską. Dekoratorę pasamdėme. Bet realiai organizavome patys.
Artiomas: Viskas kilo iš mažos idėjos. Iš pradžių galvojome pasidaryti šventę tik su artimiausiais žmonėmis, suorganizuoti labai paprastą vakarienę. Bet kai realiai pradėjome planuoti, ieškoti vietos, skaičiuoti, tai išaugo į kai ką didesnio – į tokią šventę, kuri ir įvyko.
Brigida: Kadangi mes abu linkę labai jaudintis dėl kitų, prisiimti atsakomybę, tai šįkart, kad nestresuotume, pasamdėme ir vedėją. Galutinis rezultatas išėjo labai smagus, viskas tiko ir jaunimui, ir senimui.
Vestuvių akimirkos – galerijoje:
– Vis dėlto nutarėte susituokti ne Santuokų rūmuose. Kodėl?
Brigida: Labai to nenorėjome, todėl pasirinkome išvykstamąją ceremoniją. Iš pradžių bijojome, kad gal kas nepavyks, gal orai bus blogi, bet taip gražiai pavyko, jog visi liko sužavėti, nustebę ir net apibūdino, kad toks jausmas, jog kažkur Maldyvuose buvo.
Artiomas: Mano draugo tėvai Trakuose turi gruzinų restoraną „Argo“, kur ir vyko pati ceremonija bei šventė. Turėjome numatę keletą variantų, bet šis tiko dėl svečių, kurių buvo 40-imt. Be to, kadangi pažįstame tuos žmones, buvome prieš tai ragavę patiekalų, jau žinojome, kad gausime kokybę.
Brigida: O ceremoniją rengėme ant lieptelio, nes ten yra išėjimas prie ežero, tai tikrai atrodė net ne kaip Lietuvoje. Tas mus labai sužavėjo – ant lieptelio, su gyva muzika (draugas grojo gitara). Viskas taip romantiškai.
– O kodėl nenorėjote tuoktis bažnyčioje?
Brigida: Esame tikintys, bet tai palikome ateičiai. Būtų smagu, tarkim, įžadus atsinaujinti po kokių penkerių ar dešimties metų, kai daugiau pagyvensime, kad būtų tvirtesnis jausmas.
Gal ir bažnyčios tokios, kur jaustume, kad tai mūsų vieta, nelabai radome. O ant lieptelio Trakuose pasirodė gal net jaukiau. Pasirinkome tokią ceremoniją, nes mums buvo svarbu, kad ta vieta atspindėtų mus.
– Vadinasi, vestuves pavyko iškelti būtent tokias, apie kokias svajojote? Neišsiskyrė jųdviejų lūkesčiai?
Artiomas: Vestuvės išėjo netgi labai dinamiškos. Briga yra šokėja, turi labai fainą, didelį kolektyvą, bet tai nebuvo vien šokėjų balius. Nors aš muzikantas, nebuvo ir tik muzikantų balius.
Visų pirma, norėjome, kad vakaras atspindėtų mus, kaip žmones, ir mūsų veiklas, bet kad nebūtų išskirtinio dėmesio tik vienai pusei – nenorėjome daryti akcentų tik ties šokiais ar dainomis. Norėjosi, kad visi jaustųsi komfortiškai ir fainai praleistų laiką.
Rezultatas – labai vykusi vakaro struktūra, dramaturgija, už ką esame dėkingi vedėjui Tomui Tracevskiui. Jis atsiuntė scenarijų ir pagalvojome, kad būtent tokį vakarą ir įsivaizduojame.
Brigida: Vedėjas tikrai padarė gerą darbą, apjungė žaidimus ir apie mus, jaunuosius, bei draugus, tėvus. Pirmam šokiui pasirinkome dainą „Shallow“, į kurią Artiomas pirmiausia įrašė savo balsą, o po to skambėjo originalas, ir sujungėme su Drake'o „Toosie Slide“. Kadangi Artiomas nėra šokėjas, priderinome, kad jam būtų komfortabilu. Pavyko viską padaryti ir linksmai, ir kartu jautriai. Draugai net apsiverkė, tai labai smagu, kad palietėme jų širdis. Pašokome dviese, o vėliau prisijungė ir jie.
Tad ir padainavome, ir pašokome, ir pažaidėme, o dar tas ežeras... Daug emocijų. Visiems tiko ir patiko.
– Ne paslaptis, kad dabar daugelio planus griauna pandemija. Ar ši situacija padarė kokios nors įtakos šventės aspektams?
Brigida: Ne, mes iškart planavome tuoktis lauke, o ir karantinus bandėme aplenkti. Truputį išsigandome dėl apribojimų, bet kadangi vyko pakankamai privatus vakaras, gražiai susidėliojo ir nereikėjo nieko atšaukti.
Artiomas: Labiau rizikavome dėl oro. Atsarginis planas buvo eiti į restorano vidų, bet norėjome lauko terasoje ir surizikavome. Galiausiai su oru tikrai nuskilo – programa tęsėsi iki vidurnakčio, o lyti pradėjo tik apie pirmą, kai visi jau ir taip pradėjo skirstytis.
– Negaliu nepastebėti ir jūsų vestuvinio įvaizdžio.
Brigida: Taip, vestuvinė suknelė buvo išskirtinė, pieno baltumo ir trijų dalių – atskirai triko, kelnės ir sijonas. Atrodė labai fashionable. Nedėvėjau jokio veliumo, man padarė lankelį su tinkleliu ant veido, tai susižiūrėjo gražiai, šiuolaikiškai. O siuvausi pas dizainerę Amaliją Gogytę, kuri turi kasdieninių drabužių liniją, bet pasiuvo man vestuvinį.
Suderinome, kad ir Artiomo kostiumas nebūtų koks įprastas – juodas, pilkas ar mėlynas. Išrinkome baklažaninės spalvos, su kreminiais, pieno baltumo marškiniais.
– Ar tokie pat išskirtiniai buvo ir žiedai?
Brigida: Artiomas nelabai mėgsta juvelyrikos, tai nusprendėme, kad jam bus paprastas balto aukso žiedas, be jokių akcentų. Į specialų juvelyrą nesikreipėme, įsigijome tiesiog žiedų parduotuvėje Lietuvoje.
O su mano žiedu istorija kitokia. Kai sausį atostogavome Egipte, užėjome į juvelyrikos parduotuvę, kur ir išsirinkome tokį plonesnį, su mažyčiais inkrustuotais deimančiukais aplink. Sugalvojome parsivežti, kad būtų ir prisiminimas iš kelionės, ir vestuvėms.
– O koks jūsų požiūris į dovanas? Gal sulaukėte ir kokių nors išskirtinių?
Brigida: Praktiškiau pasižiūrėjome į gėlių dovanojimą – paprašėme, kad nedovanotų, nes po vestuvių nutarėme išvykti ilsėtis, tad gaila ir gėlių, ir pinigų, kurie būtų joms išleisti.
Pasiūlėme moderniai, praktiškai ir naiviai gerą idėją – kad padovanotų loterijos bilietų. Gavome jų krūvą. Dėl smagumo, pasižaidimo ir praktiškumo.
Mūsų liudininkai buvo Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius, tai išskirtinių dovanų gavome iš jų. Plakatą, kuriame pavaizduotas žvaigždžių išsidėstymas būtent tuo metu, kai įvyko mūsų santuokos ceremonija – rugpjūčio 22 dieną, 15 valandą. Ir dar, kadangi liudininkas neseniai baigė kapitono kursus, supratome, kad galbūt galimybę su jais paplaukioti, bet šito dar neatskleidė.
Daugiausia dovanos praktiškos. Vokeliai su pinigais, kurie yra investicija į ateitį, geros emocijos ir loterijos bilietai.
– Aišku, vienas kitą jau laimėjote, nereikėjo ir loterijos bilietų. O ar jau tikite, kad pasikeitė jūsų statusas?
Artiomas: Tądien buvo toks laikas, kad jaučiausi lyg sapne, gal net iki šiol jaučiu tokį keistą jausmą. Net nesitiki, kad žmonės sveikina, siunčia nuotraukas, vaizdo įrašus iš šventės. Atrodo, kad ne su tavimi tai vyksta.
Tą statusą, tikiu, dar prisijaukinsiu, nes normalu, kad kai tiek planuoji ir viskas per dieną įvyksta, turi kažkiek laiko praeiti, jog priprastum. Matyt, vis dar gyvename šventės ir vakarėlio emocijomis.
Brigida: Dar keista. Atrodo, kaip ir niekas nepasikeitė, bet jausmas vis tiek kitoks. Iš pradžių man buvo toks jausmas, kad dalyvavau kažkieno kito vakarėlyje, buvo smagu, ir tada supratau, kad čia mano vestuvės.
– Nebijote vedybinio gyvenimo? Sako, ne taip jau lengva.
Artiomas: Kaip Briga pasakė, mes dar prieš susitikdami buvome asmenybės, įpratusios prisiimti atsakomybę. O dabar, kai susituokėme, ir toliau žadame nešti tą atsakomybę vienas prieš kitą. Toks charakterio bruožas – negaliu pradėti darbo ir nebaigti, tai ir santykius turiu toliau puoselėti.
Brigida: Svečiams sakiau tostą – vieniems gal atrodo, kad santuoka yra galutinis taškas, bet mums ji kaip tik pats pradinis santykių taškas, tik pati pradžia. Iki tol gludinome, šlifavome, pažindinomės, pykomės, juokėmės, buvo visko. O dabar, kai supratome, kokios asmenybės esame, kad vienas kitą motyvuojame ir skatiname augti, tai į santuoką žiūrime kaip į sutvirtinimą ir pasižadėjimą vienas kitam eiti toliau, nebijoti konfliktų, priešingybių, skatinti tą augimą.
– Jei santuoka tik pati pradžia, tai gal jau ir apie gausesnę šeimą pasikalbate?
Artiomas: Pasikalbame, bet prieš kuriant šeimą norime dar pasistatyti tam tikrus pamatus. Suprantame, kad tai yra pakankamai didelė atsakomybė, todėl norime, kad ir vaikams būtų daugiau galimybių. Kai bus stipresnis pamatas, tada jau galėsime aktyviau apie tai galvoti.
– Susipažinote darbinėmis aplinkybėmis, o ar dabar, kai esate vyras ir žmona, netenka padirbėti bendruose projektuose?
Brigida: Rečiau, nes Artiomas dirba su grupe „SADBOI“, o aš – su savo kolektyvu. Bet ateityje visko gali būti, gal tai net būtų proga vienas kitą dar labiau motyvuoti?
Artiomas: Tiesą sakant, dabar mes norime kaip atskiros asmenybės vystyti savo projektus. Iš vienos pusės gerai, kad esame iš skirtingų sričių. Bet neatmetame galimybės pabendradarbiauti ateityje, jei tik pajusime organišką trauką ir ateis tam metas.
O po vestuvių, nors dėl pandemijos ir nepavyko išpildyti plano medaus mėnesio praleisti Prancūzijoje, jaunieji nutarė atsipūsti Lietuvoje – porai dienų ištrūko į Trakus, o vėliau ir prie jūros pabuvo.
„Iš pradžių nusivylėme, kad nepavyks nulėkti į užsienį, bet po to pagalvojome, kad tai puiki proga pasivažinėti po pačią Lietuvą. Pailsėjom, leidom sau užsisakyti fainus viešbutukus, kad nereiktų sukti galvos“, – pasakojo Brigida. Ir nors oras povestuvinei kelionei nepasitaikė pats geriausias, pravėdinti galvas nuo darbų tikrai pavyko.
Ateityje pora svajoja apie tolimesnę išvyką ilgesniam laikui, pavyzdžiui, į Ameriką. Dabar belieka tikėtis, kad tik kuo greičiau gyvenimas grįžtų į įprastas vėžes ir šiai jaunųjų svajonei būtų lemta išsipildyti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos kultūros padangėje žinomos poros – apie meilę, kurią įžiebė scenos šviesos
