Sijonai iki pusės šlaunų nebėra maišto ir naujai iškovotos seksualinės laisvės sinonimas, kaip buvo pirmąjį šio drabužio gyvenimo dešimtmetį. Tačiau minisijonai išlieka tokie pat populiarūs, o šiuolaikinį „boho chic“ veidą, kurį kopijuoja milijonai, pastaruoju metu jam suteikė tokios moterys kaip Kate Moss ir Sienna Miller.
Karlas Lagerfeldas, dabartinis „Chanel“ meno direktorius, neseniai Coco panieką minisijonams pavadino viena didžiausių jos klaidų. Vokiečių dizaineris tokį įsitikinimą akcentavo sijonams virš kelių skirdamas vieną pagrindinių „Chanel“ kostiumo vaidmenų.
„Coco turbūt verčiasi karste“, – sakė mados istorikas Laurent'as Cotta. Jo komentaras primena pačios M.Quant pripažinimą, kad mini buvo tendencija gatvėse, kol ji suteikė jai savo vardą, įkvėpimo pasisėmusi iš kito 7-ojo dešimtmečio dizaino klasika tapusio daikto – automobilio „Mini“.
„Tai buvo revoliucija, bet ji neatsirado iš niekur. Tendencija jau buvo nusistovėjusi, – sakė L.Cotta. – Tai tvyrojo ore – minisijonas buvo maištavimo būdas. Jis reiškė geidulingumą ir seksą. Segėti tokį buvo neabejotinas būdas nuliūdinti savo tėvus“.
Ne pirmą kartą britų jaunimo kultūroje užgimusi tendencija greit rado kelią į Paryžiaus podiumus.
Dizaineriui Andre Courreges'ui priskiriami nuopelnai dėl mini importo į Prancūziją ir kai kas sako, kad veikiau jis, o ne M.Quant, turėtų būti laikomas jo išradėju.
Kad ir kokia būtų tiesa, A.Courreges'o pavyzdžiu greitai pasekė konkuravusių mados namų vadovai Yves'as Saint Laurent'as ir Pierre'as Cardinas. Pastarasis priartino tendenciją prie jos natūralios ribos – dar trumpesniais „mikrosijonais“.
7-ojo dešimtmečio viduryje mini galėjai pamatyti visame pasaulyje, jo populiarumą didino britų popmuzikos su „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ priešakyje eksporto sėkmė.
Draudimas – kas galėtų pagalvoti – Nyderlanduose galiojo tik kelis mėnesius ir 1968-aisiais mini jau buvo moksleivių uniformos dalis ir į barikadas ėjusių darbininkių drabužis.
Niujorko Parsonso mokyklos dizaino ir mados studijų profesorė Hazel Clark (Heizel Klark) sakė, kad mini buvo natūralus progresavimas nuo paprastų suknelių, kurios buvo populiarios 7-ojo dešimtmečio pradžioje.
„Tad kai minisijonas „atvyko“ į JAV ... rinka jam buvo pasirengusi, – sakė H.Clark. – Be to, 7-ojo dešimtmečio pradžioje Britanija darė didelę įtaką populiariajai muzikai ir „svinguojančio Londono“ (įtaką) madai“.
Vienas šiuolaikinės aprangos elementų
Niujorko Mados technologijų instituto muziejaus direktorė Valerie Steele sakė, kad mini savo šlovės viršūnėje buvo ir „naujos povo revoliucijos vyrų mados srityje“, ir seksualinės revoliucijos, kuri įvyko tapus plačiai prieinamoms gimstamumo kontrolės piliulėms, atspindys.
„Nuo to laiko jis periodiškai sugrįžta, bet nebeturi tokios pačios reikšmės, tai tiesiog dar vienas stilius, – sakė V.Steele. – Tada tai tikrai buvo neatsiejama jaunimo kultūros ir seksualinio išsivadavimo dalis. Jis nebeturi ... tų konotacijų“.
1969-asiais minisijonai Jungtinėse Valstijose buvo tokie populiarūs, kad Japonijos ambasada patarė tuometinio premjero Eisaku Sato žmonai Hiroko, kuriai tada buvo 62-eji, segėti tokį sijoną per oficialų vizitą.
Pačioje Japonijoje tuomet 18-metės britų manekenės Twiggy vizitui priskiriami nuopelnai dėl mini pardavimo bumo ir debatų, ar „moraliniai standartai“ smunka taip pat greitai kaip kyla apatinė sijonų riba, inicijavimo.
Prasidedant hipių erai, mini teko užleisti vietą, nes dauguma rinkosi ilgesnius plevėsuojančius sijonus ar į apačią platėjančias kelnes. Tačiau trumpi drabužiai niekada nedingo iš spintų, o neseniai išgyveno renesansą su džinsinėmis ir odinėmis versijomis.
„Tai tapo baziniu (dalyku), būtinybe“, – sakė prancūzų kutiurjė Alexis Mabille'is.
Nors 7-ojo dešimtmečio mini dažnai būdavo derinamas su nuogo kūno plotais ir aukštais ilgaauliais, šiuolaikinė tendencija yra ne taip atvirai erotiški deriniai su aptemptomis kelnėmis ar blauzdinėmis.
Mini neseniai figūravo A.Mabille'o „aukštosios mados“ ir „gatavų drabužių“ kolekcijose. Jis giria paaukštintą liemenį, dėl kurio „kojos atrodo trijų metrų ilgio“.
Tačiau L.Cotta perspėja, jog nedovanojanti mini prigimtis reiškia, kad tokie drabužiai – ne kiekvienai. „Nieko nėra sunkiau dėvėti, – sakė jis. – Jis gimė pasaulyje, kuris laikė save egalitariniu, bet tai mažiausiai egalitariškas drabužis, koks tik gali būti“.
