– Šie metai jūsų biografijoje bus kaip nosies, kurią tobulino ir garsino vienas televizijos projektas, metai. Ar nepabodo?
– Na, tiesą sakant... Mano sprendimas buvo pradėtas vertinti dar iki nosies tobulinimo operacijos. Artimieji apsidžiaugė – nebezysi. Mama atsiduso, kad pagaliau laisvai fotografuosimės šeimos albumui – nereiks dėl mano nosies ieškoti specialaus rakurso. Kiti stebėjosi: „Kam tau to reikia?“ Pati niekada nebūčiau tam prisitaupiusi ir prisiruošusi.
Draugai sakė, kad aš su savo nosimi esu panaši į paukštį, todėl po operacijos neteks manęs tokios – tikros... O aš tarsi ištraukiau laimingą bilietą ir juo sėkmingai pasinaudojau.
– Tačiau apie Rositos Paulauskaitės nosį dabar rašoma ir rodoma daugiau nei apie ją pačią auksiniais „Junior“ laikais prieš gerą dešimtmetį. Neapmaudu?
– Taip yra visame pasaulyje. Apie muziką šneka tik elitas, o kitiems įdomiau, kas su kuo gyvena, skiriasi, miega, kiek turi vaikų, kaip eina į kairę... Tai – viešo žmogaus mokestis už populiarumą. Tai manęs beveik neskaudina. Po 12 metų grįžusi į sceną sulaukiu brandesnių vertinimų ir komplimentų. O internetiniai komentarai manęs neveikia – jų neskaitau.
– Žmonės svaigsta nuo žvaigždžių, vietinių ar holivudinių, gyvenimo. O kaip pasijutote ir kaip jūsų gyvenimas pasikeitė tada, kai pasiekę „Junior“ populiarumo viršūnę, 2001-aisiais, išsiskirstė? Kaip pasikeitė jūsų santykiai su draugais, artimaisiais. Gerbėjais?
– Iš pradžių galvojau, kad gyvensiu normaliai. Bet kai pirmą kartą po ilgos pertraukos įsėdau į viešąjį transportą – maniau, kad išprotėsiu. Mane varstė aštrūs žvilgsniai. Teko keistis, mokytis naujo gyvenimo būdo, tolerancijos, kantrybės. Buvo tokių, kurie tiesiai šviesiai į akis pasakė, kad buvau reikalinga tik tol, kol buvau populiari, kol stovėjau ant scenos. Turiu nuostabią savybę – moku nuryti nuoskaudas, įžeidimus, bet... sunkiai pasitikiu žmonėmis.
– Ką lengviau keisti: nosį, kūną, gyvenimą ar likimą?
– Nors esu sėkmės lydimas žmogus, tačiau man niekas lengvai neatiteko. Po nosies operacijos ....
Visą interviu skaitykite rugpjūčio mėnesio žurnale „Gala“.
