Gražiai gyveno, dirbo, dalijo savo meilę, bet atėjo senatvė ir liko vienos tarp keturių sienų. Servizai dulka spintose, niekas nebeužsuka arbatos. Kalnas batų daug metų irgi nepaliestas, nes neliko pas ką eiti. Daugybės daiktų joms nebereikia. Mielai atiduotų, kad tik Aukščiausiasis bent vieną draugę grąžintų...
Močiutės žiūri televizorių, klausosi radijo, mezga, o susėdusios prie langų stebi gyvenimą. Jos žino, kada koks kaimynas grįžo namo, iš matymo pažįsta visus kiemo paukščius. Kartais su jais pasikalba, kitaip nuo tylos išprotėtų.
Vienatvė žmogaus sveikatai tokia pat žalinga, kaip ir rūkymas ar nutukimas. Kai nebeturi su kuo nuoširdžiai pasikalbėti, imi galvoti, kad esi pats dėl to kaltas, nes buvai blogas. Nebemyli savęs, pyksti ant kitų žmonių, prasideda kasdienės ašaros, depresija.
Tokiems žmonėms labiau trūksta paprasto dalyko – draugystės. Tai dovanoti galime mes. Tereikia rasti valandėlę ir užsukti pas savo naująjį draugą ar draugę. Arba perduoti palaikymo žinutę įsigyjant kalėdinę dovaną – močiučių megztas kojines stikliniame indelyje. Tokia šių metų žurnalo „HAPPY365“ kalėdinė akcija. Žiemos numeryje išspausdintos trys istorijos.
Bronelės istorija
88-erių Bronelė Umbrasienė gyvena Žemutiniame Pavilnyje, nedideliame namelyje. Kiemas, daržas, šiltnamiai, garažas. Kadaise čia gyveno su vyru, sūnumi, jo žmona ir anūke. O dabar... visas namas tuščias. Prie laidinio namų telefono Bronelė turi pasidėjusi užrašų knygelę su svarbiau – sias numeriais. Šalia guli rašiklis, kurį vadina paišeliu. „Ką rašotės?“ – klausiu. „Rašyti jau nebetenka. Dabar tik braukau. Prieš kelis mėnesius išbraukiau paskutinės draugės vardą. Bet tuo numeriu vis paskambinu, pasikalbu su jos dukra“, – švelniu balseliu paaiškina.
– Turėjote didelę šeimą, kur jie visi?
– Prieš dvidešimt metų šitie namai klegėte klegėjo. Sūnus buvo talentingas mašinų meistras, prie mūsų tvoros stovėdavo eilė klientų. Bet per tuos klientus netekau sūnaus. Norėdami, kad be eilės tvarkytų mašiną, dovanodavo sūnui alkoholio. Taip ir prasigėrė. Neteko darbo, prasiskolino. Paskutinį savo gyvenimo rytą atėjo manęs prašyti pinigų degtinei, bet atsisakiau duoti. Jis įsižeidė, pasakė, kad daugiau niekada neprašys. Nuėjo į garažą ir užbaigė savo gyvenimą. Paskui tragiškai netekau marčios. Likom tik mes su vyru ir anūke. Bet prasidėjo ligos, vyras mirė.
– O kur dabar anūkė?
– Ilgai su ja čia dviese karaliavom. Bet užaugo, baigė mokslus. Draugė pasiūlė vykti į Angliją. Išvažiavo, galvojo, kad trumpam, bet patiko. Turbūt ten ir liks, nors iki šiol jos kambarį laikau. Gal vis dėlto pasiilgs Lietuvos?
Teresėlės istorija
Marija Teresė Kolorkovienė (76), kilusi iš labai gerbiamos šeimos, ji – buvusio Ministrų tarybos kaligrafo duktė. Kalbama, kad jos tėtis buvo gražiausiai Lietuvoje rašantis žmogus. Visi to laiko raštai, diplomai užrašyti jo.
Apie savo meiles, jaunystės nuotykius Teresė kalbėti nemėgsta. „Sunkus man gyvenimas pasitaikė, daug visko perėjau. Galvojau, pasensiu, bus ramybė... Bet nieko panašaus“, – liūdi moteris. Teresėlė save vadina verksne, nes vos tik kas – puola į ašaras. O priežasčių kasdien atsiranda daug. „Verkiu dėl nenupjautų medžių aplink namą... Jie jau tokie seni, bijau, kad nuo stipraus vėjo nukris ir sulaužys man stogą. Kaip tada gyvensiu? Matau tuos medžius ir ašaros kaupiasi“, – skundžiasi.
Gaudama 190 eurų pensijos Teresėlė vos sugeba prasisukti. „Dabar išeinu tik į bažnyčią. Geriausias laiko praleidimas vienišai moteriai yra giedoti chore. Ten užsimirštu apie bėdas, pabūnu tarp žmonių, – sako ji. – O šiaip su šuniuku Čikiu sėdime prie lango, žiūrim į praeinančius kaimynus ir svajojam.“
Danguolytės istorija
Naujojoje Vilnioje prie didžiausios Lietuvoje psichiatrinės ligoninės tvoros stovi senas bendrabutis. Į jį nuolat važinėja policija, greitoji, kitos tarnybos. Nes gyventojai ne patys geriausi: geria, mušasi, vagiliauja. Bet yra čia ir tvarkingų žmonių, tarsi per klaidą patekusių
į tokią niūrią aplinką. 78-erių Danguolė Jūratė Petrulienė, arba Danguolytė, kaip ją visą gyvenimą vadino draugai, – vieniša ir neturtinga buvusi verslininkė. Kaip neturtingai atrodo jos mažas tamsus bendrabučio kambarėlis be tualeto ir virtuvės, tokia turtinga yra jos širdis.
Kažkada pačiame Kauno centre, Karininkų ramovėje, ji turėjo restoraną. Kasdien po darbo gabendavo maisto į vaikų globos namus. Kelis mažylius net globojo – savaitgaliais veždavosi į muziejus, zoologijos parką, prie ežerų. „Neturėjau savo vaikų, todėl stengiausi meilę dalinti kitiems. Jau tada galvojau apie senatvę, kaip baisu likti vienai. Ir dabar ta senatvė atėjo“, – atsidūsta Danguolė. Restoranas užsidarė, ji išėjo į pensiją. Iš visko, ką turėjo, liko tik šis mažas kambarėlis su daugybe spintų.
Šioms močiutėms gali padėti kiekvienas. Jos nenori prašyti labdaros, todėl visiems geriems žmonėms atsidėkos tuo, ką turi. Specialiai tam, jos primezgė kalną vilnonių kojinių. Savo paramą į močiučių kojines galima iškeisti didžiausiuose Lietuvos miestuose arba tiesiogiai nuvykus pas močiutes.
Jų megztas kojines „Happy365“ užkonservavo stiklainiuose ir išvežiojo po visą Lietuvą. Parduotuvių vadovai visus pinigus surinktus už kojines perduos močiutėms.
Kojines rasite čia:
VILNIUJE
Morka Boutique/Cafe – Odminių g. 3 (senamiestis) / ir Vilniaus oro uostas „Duty free“ zonoje
New Skin image house – Bokšto g. 19
KAUNAS
KOKO Boutique – M.Valančiaus gatvė 12
KLAIPĖDA
KOPA boutique – Turgaus g. 20
ŠIAULIAI
„wãpsva LT dizaino namai“ – Vilniaus g. 138
