Pagal Valstybinės duomenų agentūros informaciją 2023 m. mokyklos lankomumas Lietuvoje pagerėjo maždaug 20 proc., lyginant su 2022 m. Tačiau Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2022–2023 m. šalyje mokyklose visai nesimokė beveik 16 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuomone, dauguma vaikų, kurie statistiniuose duomenyse figūruoja kaip mokyklos nelankantys, su tėvais gyvena užsienyje, tačiau gyvenamąją vietą tebedeklaruoja Lietuvoje. Tačiau visi sutinka, kad mokyklos nelankymui įtakos turi ir kitos priežastys. Kokios jos? Ar galima sakyti, kad mokyklos nelankymas yra ir socialinė visuomenės problema?
Margarita: Tikrai taip. Dėl to ir kuriami įstatymai, leidžiantys tėvams pateisinti ne daugiau penkių vaiko praleistų mokymosi dienų, reikalaujantys neatitraukti jo nuo mokslų dėl kelionių ar kitokių pramogų. Tačiau svarbiausia šio reiškinio priežastis – vaikai nemato prasmės eiti į mokyklą šiame žinių pertekliaus laikmetyje, kai bet kokia informacija yra pasiekiama vieno mygtuko paspaudimu kompiuteryje ar net telefone. Ypač tai išryškėja paauglystėje, kai mokiniai pradeda savarankiškai ateiti ir išeiti iš mokyklos. Reikia suprasti du dalykus – vaikai į mokyklą eina dėl draugų arba dėl įkvepiančių mokytojų. Būna situacijų, kai geri draugai padeda ištverti mokytojus arba mokytojai autoritetai kompensuoja draugų nebuvimą. Jeigu mokykloje nėra nei vieno iš šių motyvuojančių dalykų, prasmės jos lankyti moksleiviai nebemato.
Kartais vaikai atsisako eiti į mokyklą, net nepabandę jos lankyti. O kartais pradeda protestuoti vėliau. Kodėl?
Ignas: Vaiko požiūrį dažnu atveju lemia jo psichologinis parengimas mokyklai. Būna, kad ikimokyklinukus puikiai „apdoroja“ vyresnieji broliai, seserys, giminaičiai. Mokykla nupiešiama kaip kažkoks baubas ar neigiamas, neįdomus dalykas. Ir vaikas pradeda jos bijoti. Kitas dalykas, jei mažasis pradeda lankyti mokyklą, tačiau, tarkim, antroje klasėje atsisako mokytis. Per pirmus metus vaikas suvokia, kad privalo atsakyti už savo veiksmus, būti pareigingas. O tai taip nelinksma... Jis nenori atsisveikinti savo nerūpestinga vaikyste. Nenori nieko keisti ir pradeda maištauti.
Margarita: Taip, vaikas nenori pokyčių, nes jis nežino, kas jo laukia. O žmogus iš prigimties užkoduotas priešintis nežinomybei. Vaikas nori likti saugioj, gerai pažįstamoj aplinkoje (darželyje, su tėvais ar seneliais). Todėl aplinkinių komunikacija ruošiant atžalas mokyklai yra labai svarbi. Reikia aiškinti vaikams, kad mokykloje bus tam tikrų atsakomybių, reikės įdėti pastangų, bet mokymasis yra tikrai smagus, malonus, žaidybinis procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Kitas sunkus iššūkis vaikui – konkurencinga mokyklinė aplinka. Jei jis nuolatos girdi: „Tu privalai skaityti, rašyti“, „tavo ateitis priklauso nuo to, koks esi dabar“. Jei jo gebėjimai lyginami su brolių, seserų, klasiokų, tuomet prasideda atmetimo reakcija. Vaikas dar neturi drąsos pasakyti: „Atsiprašau, bet aš jūsų šitose lenktynėse nedalyvausiu. Aš noriu eiti savo tempu.“. Baisiausia, kai išgirstu mokytojų nuogąstavimus, kad „nespėsime išeiti programos“ ar kad „vaikas atsiliks“. Sakykit, kur antrokas turi skubėti ir nuo ko jis gali atsilikti? Nuo bendrų statistinių vidurkių? Jau ne pirmus metus mes mokomės priimti „kitokius“ vaikus, stengiamės atliepti kiekvieno poreikius. Jei nuoširdžiai tai darome, tai kaip mes galime lyginti mokinius tarpusavyje? Taip mes žlugdome jų motyvaciją mokytis. Tada vaikas pradeda eiti į mokyklą pro sukąstus dantis arba visai atsisako ją lankyti.
Dėl kokių priežasčių mokyklą lankyti atsisako pradinukai, dėl kokių – paaugliai?
Ignas: Jau Margaritos minėta konkurencinga mokyklos aplinka gali nulemti, ar moksleivis taps pasitikinčiu ar nepasitikinčiu savimi žmogumi. Jeigu mokytojas mandagia forma vadins vaiką „atsilikėliu“, tai galimai visam gyvenimui jam įskieps nepilnavertiškumo kompleksą. Juk mažo vaiko psichika yra labai trapi. Taip pat jeigu klasės yra didelės, mokytojai nepajėgia skirti mokiniams pakankamai laiko, neįsigilina į jų samprotavimus, gebėjimus, pilnai nepatikrina žinių bagažo. Tokiu būdu į paribius nustumiami mokiniai, kuriems kaip tik reikia skirti ir daugiau dėmesio, ir laiko. Tas neįsigilinimas, nepamatymas, neišgirdimas vaiko padaro jam milžinišką žalą. Taip pat ir jo ateičiai. Vaikas pradeda laikyti save nevykėliu, užsisklendžia ir nebemato prasmės mokytis.
Margarita: Kalbant apie paauglius, reikia suprasti, jog šis amžiaus tarpsnis yra lytinės ir fizinės brandos pradžia, kuomet vyksta tikros hormonų audros. Tuo metu gyvenimą jie pradeda matyti visai kitaip. Ugdymas turėtų atliepti paauglių mąstymą. Svarbiausias šio laikotarpio akcentas – išgirsti paauglius, suprasti jų poreikius ir atliepti taip, kad jie rastų motyvacijos mokytis. 5–9 klasės yra pačios sudėtingiausios. Tuo metu net mergaitėms su berniukais sunku būti venoje klasėje. Ir moksleivių mintys dažnai sukasi visai ne apie mokslą. Autoritetais tampa tik draugai, kurie viską žino „geriausiai“. Jei mes tuo metu neatliepiam bazinių paauglių poreikių – būti pamatytam ir išgirstam, jei nepadedam surasti atsakymų į visus rūpimus klausimus, jei mes jų neprisijaukinam, tuomet ir prarandam. Būna atvejų, kai su tuo pačiu vaiku visi mokytojai turi problemų, o vienas pedagogas – ne. Visi stebisi, kaip jam pavyksta? Ogi kiekvienos pamokos pradžioje 10 minučių jis klausosi to mokinio. Į diskusiją įsijungia ir kiti vaikai. Ir tik tada, visiems išsikalbėjus, pradedama dėstyti dalyką. Tokio sprendimo pasekmė – visa klasė mokytojo klauso, produktyviai dirba. Kai kurie pedagogai galvoja, kad tai tik laiko gaišimas, nes ir taip nespėjama išeiti programos. Netiesa – tai pats protingiausias sprendimas. Paaugliams labai svarbu pažinti pasaulį. Todėl būtina rasti laiko per bet kurią pamoką su jais pasikalbėti, aptarti, ką jie rado internete, ką sužinojo iš draugų, įsiklausyti, kas jiems svarbu. Jeigu pamokų metu su paaugliais kalbamasi tik apie mokslą, tai jie pamažu iš mokyklos ir iškrenta, nors galėtų labai gerai mokytis. Tėvams ši taisyklė taip pat galioja – būtina išklausyti vaikus, atsakyti į jų klausimus bet kokiam amžiaus tarpsnyje.
Ignas: Reikia nepamiršti, kad kiekvieną rytą mokiniai ateina iš skirtingų aplinkų. Ir mes dažnai net neįsivaizduojam, ką jie mąsto, kokias emocijas atsineša. Ar jie pavalgę, išsimiegoję, o gal namuose įvyko kažkoks konfliktas, gal kas nors tiesiog nesiseka? Jeigu vaikui neleidžiama atsiverti, kai jo viduje sumaištis ir kunkuliuoja daugybė jausmų, jei mokytojai barasi, reikalauja tvarkos, susikaupimo, taisyklių laikymosi, tai vaikui darosi tik blogiau, o mokytojas praranda galimybę jį pažinti ir padėti. Jei neleidžiama paaugliui atsiskleisti, tai neatliekama svarbiausia mokyklos misija.
Ar gali būti, kad vaikai neidami į mokyklą ar bėgdami iš pamokų protestuoja prieš tėvus, nes jiems trūksta jų dėmesio?
Ignas: Tai labai sudėtingas klausimas. Šiuo laikmečiu tėvai skuba, lekia, kartais jiems pritrūksta jėgų skirti pakankamai dėmesio savo vaikui. Tėvai patiria daug streso, dėl to konfliktuoja. Pažiūrėkime, kiek įtampos atnešė COVID-19 protrūkis. Yra atlikti tyrimai, kad įprastai nerimą dėl įvairių priežasčių jaučia apie 20 proc. planetos žmonių, o pandemijos metu jį patyrė 80 proc. populiacijos. Tai milžiniški skaičiai. Vėliau užklupo Rusijos karas prieš Ukrainą ir sukėlė daugybę egzistencinių klausimų. O kur dar finansiniai, paskolų reikalai... Visi šie dalykai išmuša tėvus iš vėžių. Ir vaikas su savo problemomis atsiduria antrame, trečiame plane – juk jis aprengtas, pamaitintas, kuo dar gali būti nepatenkintas? Kai pritrūksta šiltų, dėmesingų pokalbių, vaikas jaučiasi nesuprastas, nesaugus. Autoritetais tampa draugai ar susigalvotos žvaigždės ir prasideda protestas. Susidaro uždaras ratas, iš kurio sunku ištrūkti. Paaugliai negalvoja apie ateitį ar pasekmes, jie neturi loginių paaiškinimų ar sprendimo būdų. Nes jie nėra suaugę.
Margarita: O ką jie mato? Nuomonės formuotojus, tinklaraštininkus, kurie puikiai gyvena be jokių mokslų.
Ignas: Tai, iš tikrųjų, dar viena šio amžiaus rykštė. Socialiniai tinklai, žiniasklaida taip pat perša lengvo gyvenimo modelį.
Tenka išgirsti nuomonių, kad vaikai nenori lankyti mokyklos dėl egzistuojančių patyčių tarp bendraamžių. Mokytojai taip pat nevengia jų sugėdinti, pašiepti, pažeminti klasiokų akivaizdoje? Ką jūs manote apie tai?
Margarita: Lietuvoje apskritai yra gaji patyčių kultūra. Norime pamatyti šį reiškinį, įsijunkime Lietuvos Respublikos Seimo tiesiogines transliacijas... Kaip bendrauja tautos išrinkti atstovai, atsakingi už šalies problemų sprendimą? O jie turėtų būt pavyzdžiu paprastiems mirtingiesiems. Sudėtingi laikai. Pagal norvegų profesoriaus Dano Olveus apibrėžimą „patyčios – tai nuolatinis fizinės ar psichologinės jėgos panaudojimas, sąmoningai siekiant sužeisti ar įskaudinti kitą asmenį, kuris negali savęs apginti“. Bet po šia sąvoka pakliūva ir pajuokavimai, ir nekaltas apsižodžiavimas ar sarkazmas. Reikėtų gebėti juos atskirti. Kas ką pasakė, o kas ką išgirdo? Ar tikrai teisingai suprato? Gal įvyko nesusikalbėjimas?
Ignas: Vaikai dabar itin jautrūs. Jų psichologinė būsena labai išbalansuota netaisyklingos mitybos, įvairių technologijų ir aplinkos dirgiklių. Žaidžiant kompiuteriu jiems išsiskiria laimės hormonai. Kai kažkas nutraukia patiriamą malonumą, atsiranda nepasitenkinimas. Ir štai dėl tokių dalykų gali kilti nerimo sutrikimas, kartais net psichozės. O paaugliams yra būdingas padidintas, net perdėtas jautrumas. Pailiustruosiu pavyzdžiu. Viena mergaitė itin išgyveno dėl ant veido iškilusio spuogo. Tą dieną mokykloje ji vilkėjo naują suknelę ir mokytoja pagyrė, kad labai gražiai atrodo. Bet mergaitė sureagavo taip, tarsi mokytoja pastebėjo ne suknelę, bet jos spuogą ir ...pasityčiojo. O mokytoja buvo kupina geriausių ketinimų... Kiekvienas jaučia skirtingai – į tą patį dalyką vienas gali visai nereaguoti, o kitas priims kaip patyčią. Pasitaiko, kad mokinys sutraktuoja kaip patyčią, kai mokytojas bando jį sugėdinti dėl netinkamo elgesio, ypač kitiems girdint. Arba neva taip mėgina jį motyvuoti. Būna panaudojamos net personifikacijos vaiko atžvilgiu.
Margarita: Nesvarbu, kokį tikslą mokytojas turi – pastabas vaikui reikėtų išsakyti asmeniškai, negirdint kitiems. Tuomet būtų išvengiama tokių dviprasmiškų situacijų. Kartais kuklus vaikas net nenori būti viešai giriamas. Taigi vėl grįžtame prie to paties – reikia įsiklausyti į vaiką. Nori sulaukti teigiamo grįžtamojo ryšio, venk bet kokių „lepterėjimų“. Visada apgalvok, ką ir kada sakyti. Šito reikia mokytis visiems, kad tokių apraiškų mūsų bendravimo kultūroje nebeliktų. Jokių viešų aptarinėjimų, lyginimų neturėtų būti nei šeimoje, nei mokykloje, nei darbovietėse.
Kaip apskritai galima būtų apibūdinti „iškritėlius“ iš mokyklos? Kokie tai vaikai?
Margarita: Labai protingi, nestandartiniai, netelpantys į jokius „rėmus“ – todėl „nepatogūs“. Kuo jie tampa vyresni, tuo daugiau mato beprasmybės. Mokytojai turi rasti, kaip sudominti vaikus, ir nueiti nuo standartinio mokymo modelio – aš paaiškinau, o dabar jūs darote užduotį. Tai visiškai niekur nevedantis mokymo būdas. Vaikai nenori taip mokytis, atsisako paklusti, neateina į mokyklą, jų skolos ima kauptis. Tada dėl nelankymo juos pašalina iš ugdymo įstaigos. Kitoje mokykloje situacija vėl pasikartoja ir t.t. Ir kai vaikui sueina 16 metų, jis jau niekam neberūpi. Išskyrus tėvus.
Ignas: Jeigu jie turi laiko.
Margarita: Taip. Kuo toliau, tuo sudėtingiau darosi.
Ignas: Kiekvienas atvejis kitoks, nes kiekvienas vaikas skirtingas. Vieni gali nematyti prasmės mokytis, nes mano, kad mokosi dalykų, kurių gyvenime nereiks. Kiti dažnai susiduria su kritikos ir nesėkmės faktoriumi, nepalaikymu ir tada nustoja tikėti savimi.
Margarita: O šie gabūs vaikai galėtų įdarbinti savo potencialą. Bet sugrįžti į vėžes jiems tampa vis sunkiau. Palyginimui įsivaizduokime, kad mes gyvename 200 m² name. Pamažu apverčiame ir apleidžiame visus 8 kambarius. Lyg ir kyla noras sutvarkyti, bet kai supranti, kiek darbo laukia, sakai: „Ai, gal tiek to...“ Bet jei kažkas ateis ir pasakys: „Einam, išplaukim šiandien tik indus“, – jau atsiras truputis motyvacijos. Gal iš karto visko neišplausim, bet bent pradėsim judėt iš mirties taško. Jei kitą ir dar kitą dieną vėl gausim pagalbos pasiūlymus – taip žingsnis po žingsnio, per pusę metų, mūsų namai nušvis ir išgražės. Lygiai taip ir iškritusį iš mokyklos vaiką reikia imti už rankos, atvesti, pasisodinti ir pasakyti: „Šiandien gal išspręskim tik vieną uždavinį“. Nors jam dar reikia išsitaisyti daug senų skolų. Mes turim patikėti juo ir padėti jam sugrįžti. Girti ir motyvuoti jį už kiekvieną, net patį mažiausią žingsnį. Mokyklos nelankymas ir motyvacijos nebuvimas yra iš vidinės kritikos sau. Iš aplinkos nepripažinimo, iš brukimo tų visų modelių – kad tik tada, kai tu lankai mokyklą, kai gerai mokaisi, esi kažko vertas. Tikrai ne visi paaugliai yra išgirsti namuose, tai mokykla gali ir turi jiems padėti. Ir nesvarbu iš kokios socialinės aplinkos yra šie vaikai – mokykla turi dėti pačias didžiausias pastangas, kad juos susigrąžintų.
Žinau, kad turite savo sėkmės istorijų apie vaikų grąžinimą į mokyklą? Kaip tai reikia padaryti? Gal galima tam užbėgti už akių?
Ignas: Pirmas dalykas, kurį turėtų daryti tėvai ir, aišku, mokytojai, tai nuolatos rodyti vaikui, kad jis yra svarbus.
Margarita: Ir suprasti, kad labiausiai žmogų augina meilė. Visuomet raginu savo mokytojus mylėti vaikus, kiek tik galim. Nes palaikymas, pasakymas gero žodžio daro stebuklus. Reikia ir tikrai įmanoma kasdien surasti tokius žodžius kiekvienam vaikui, kurie padėtų įkurti jo vidinę ugnelę. Mokykla yra ne vien apie akademinį mokymąsi. Labai svarbus yra ryšio su vaiku kūrimas. Šiuo prieššventiniu laiku stabtelėkime ir pagalvokime: „Ką aš galiu duoti šalia esančiam vaikui?“ Namie, darbe, prekybos centre. Būkime žmonėmis, kurie skleidžia meilę, gėrį ir primena vaikui, koks jis yra nuostabus.
Ignas: Mes, kaip suaugę, turime prisiimti atsakomybę už pasaulio kūrimą, kuriame turės gyventi ateinančios kartos. Būdami sąmoningi turime kantriai, su viltim ir tikėjimu vesti vaiką į priekį. Turim padėt jam daug ko išmokti, sužinoti, kad jis taptų pilnaverčiu visuomenės nariu, sąmoningu, geru piliečiu. Kiekvienas tėvas turi prisiimti savo tėvystę, mama – motinystę. Pedagogai turi suprasti, kokią jie neša atsakomybę kiekvieno vaiko auklėjime, nes ateis laikas ir vaikas užaugs. O gautas rezultatas tiesiogiai priklausys ir nuo mūsų įtakos, pastangų. Teks savotiškai įsivertinti ir save. Todėl reikia skirti visus pajėgumus, laiką, kiek tik įmanoma, vaikams, nes tai pati prasmingiausia investicija.
Ar gyvenimo vėtyto ir mėtyto vaiko sugrąžinimas į mokyklą kiekvienam mokytojui yra geriausia Kalėdinė dovana?
Margarita: Be abejo. Tai yra begalinis džiaugsmas. Mes labai pasiilgstam net trumpam iš rikiuotės išėjusio, susirgusio mokinio. Bet koks nuostabus jausmas, kai tais mažais žingsniais dirbame su vaiku, praradusiu ryšį su mokykla, ir pamažu pradeda ryškėti kasdienis progresas. Kai mokinys, kuris pasirodydavo mokykloje tarsi jaunas mėnulis, pradeda kasdien ją lankyti ir joje išbūna vis ilgiau, tai tokias akimirkas aš vadinu mokytojo šlovės valandomis. Tada jau galime mėgautis savo atkaklaus darbo rezultatais. Mums tai yra pačios tikriausios Kalėdos.
Trumpas kalėdinis receptas – kaip susigrąžinti vaiką?
Margarita: Mylėti jį.
Ignas: Išgirsti.
Margarita: Suprasti.
Ignas: Ir tikėti, kad pavyks.
Būtinai pavyks. Viska yra įmanoma – ypač prieš šv. Kalėdas. Tegul stebuklai vyksta... Dėkoju už pokalbį.
