– Arnai, pirmieji filmukai tavo populiariame kanale pasirodė prieš septynerius metus. Ar būtent tada ir pradėjai juos kurti?
– Pirmuosius vaizdo įrašus bandžiau kurti dar būdamas vaiku – šeštoje klasėje, 2008-aisiais. Tuomet dar egzistavo vaizdo įrašų talpykla „Videogaga“. Pamenu, pirmasis įrašas buvo apie Nibiru planetos kataklizmą. Lietuvoje išpopuliarėjus „YouTube“ platformai, kėliau įvairius žaidimų įrašus.
Būtent taip įgudau redaguoti vaizdo takelius, susipažinau su vaizdiniais efektais. Pradėjau kurti įvairias apžvalgas anglų kalba. O ,,Trečia lentyna“ gimė 2015-aisiais, kai prisižiūrėjęs dokumentinių filmų ir kriminalų, panorau ir pats ką nors sukurti. Tuo metu mokiausi antrame universiteto kurse Didžiojoje Britanijoje, ten kasdien lijo– atmosfera labai slėgė ir būdavo nuobodu.
– Pavadinimas „Trečia lentyna“ skamba išties neįprastai. Galbūt jis turi savo išskirtinę istoriją?
– Sugalvojau paskubomis, norėjau lietuviško, kiek paslaptingo, primenančio „Hario Poterio“ tematiką ar senas apdulkėjusias knygas. Atsiminiau vaikystėje dažnai mamos kartotą frazę. Kai kažko dažnai dažnai nerasdavau, ji liepdavo ieškoti trečioje lentynoje. Iš šios buitiškos frazės ir gimė kanalo pavadinimas.
– Koks vienas vaizdo įrašas iš šimto visų yra sulaukęs ypač daug peržiūrų?
– Veikiausiai, apie šmaikščias klaidas Lietuvos televizijoje. Paskutinį kartą, kai tikrinau, turėjo virš milijono peržiūrų. Tiesiog sulipdžiau nepavykusių kadrų kompiliaciją ir trumpai juos aptariau. Tuo metu žmonėms tai buvo juokinga, o „YouTube“ algoritmas šį įrašą išpopuliarino. Nors dabar jis atrodo itin prastai – jo neištrinu, kad žmonės pamatytų kontrastą tarp senų ir dabartinių įrašų. Manau, kad patobulėjau.
– Dažnai kartu su kamera keliauji po mistines Lietuvos vietas. Koks buvo įdomiausias aplankytas objektas?
– Daug kadrų ar interviu iliustruoju paties filmuota medžiaga, ne vien Lietuvos vietų epizodus. Įdomiausią aplankytą vietą sunku išsirinkti. Labiausiai patiko apleisti laivo griaučiai Smiltynės paplūdimyje, apleistas laivas ,,Ieva“ Klaipėdoje. Taip pat visada žavi apleisti automobiliai, traukinio vagonai ar lokomotyvai. Aplankiau begales pamirštų Lietuvos dvarų, kultūros namų ir sanatorijų. Kiekviename objekte randu ką nors stebinančio. Labiausiai patinka vandalų nenuniokotos vietos, o tokių išlikę labai mažai.
Yra buvę keli atvejai, kai dėl nufilmuotų apleistų vietų buvo grasinama policija ar teismu. Bet taip viskas ir pasibaigė. Žmonės nesupranta, kad savo turtą privalo saugoti patys, jų atsakomybė pasirūpinti įspėjamaisiais ženklais, tvora, durimis ar langais. Kitaip – aš turiu viešąjį interesą filmuoti avarinės būklės pastatą, kuris galimai kelia grėsmę visuomenei, nes yra neprižiūrimas. Be to, niekada neatskleidžiu objektų vietos, gatvės ir net miesto. Aiškiai nurodau savo tikslus ir neskatinu ten lankytis.
– Su kokiais dar iššūkiais susiduri, užsiimdamas kūrybiška veikla?
– Be tų, kuriuos jau išvardinau, tokioje kūryboje iššūkių nėra labai daug. Vis bandau perlipti per save ir kuo daugiau turinio sieti su Lietuva, išdrįsti nufilmuoti interviu su realiais pašnekovais, nebijoti parodyti save. Nors skamba vaikiškai, bet to niekada nedariau ir nesimokiau. Taip ir gimė vaizdo įrašas apie apleistas vietas ar lietuviškus kriminalus, pavyzdžiui, apie „Tinder“ sukčių, kai kalbinau krepšininką Roką Jokubaitį apie juo apsimetusį ir pinigus iš merginų viliojusį žmogų.
– Neabejotina, kad tavo kuriamo turinio žiūrovas mato tik galutinį rezultatą, tačiau kas slypi už ekrano – lieka neatskleista. Kiek darbo reikalauja filmuko sukūrimas?
– Priklauso nuo temos, įrašo trukmės ir turinio. Pavyzdžiui, įrašui apie Kauno Daktarų gaują prireikė pusės metų. Jei įrašas priklauso tik nuo manęs, tai trunka trumpiau. Bet tada į faktorius patenka temos sudėtingumas ir tai, ar yra medžiagos ją iliustruoti. Būna temų, kurias gvildenu 30–40 valandų (neskaičiuojant pertraukų). Įgudus, laikas trumpėja, bet didžiąją laiko dalį atima šaltinių skaitymas, jų ieškojimas.
Esu skaičiavęs, kad, norint sukurti 5–8 minučių trukmės įrašą, trunka apie penkiolika valandų, t. y. dvi darbo dienas. Sudėtingiausia rengti apžvalgas Skirmanto Malinausko vlogui, nes su dauguma temų iki tol nebūnu susipažinęs, tenka daug skaityti, domėtis ir kartais pasitarti su istorikais. Nesinori įvelti klaidų, nes temos būna rimtos. Daug išmokstu ir nuolat plečiu žinių spektrą. Jei ne patirtis akademiniame pasaulyje, tai užtruktų apie tris kartus ilgiau.
– Kas tave skatina nesustoti kurti?
– Visad norėjau darbo, kuriame nestovėčiau vietoje. Po universiteto bijojau paskęsti darbo rutinoje ir kasdien atlikti tą patį. Džiaugiuosi, kad šis mano pomėgis jau treji metai yra virtęs pagrindiniu pajamų šaltiniu. Šiuo metu darau tai, kas man įdomu. Užsiimdamas šia savo veikla, kasdien sužinau ką nors naujo, būtent tai labiausiai ir motyvuoja.
– Gali pasigirti įspūdingu ir nuolat augančiu prenumeratorių skaičiumi. Kaip manai, kokia auditorija tave stebi?
– Mano žiūrovų segmentas – labai platus. Nuo moksleivių iki senolių. Vieniems patinka mokslinio tipo, kitiems – linksmi ar mieli, dar kitiems – šiurpūs, kriminaliniai įrašai. Tarp jų ir stengiuosi laviruoti, kad kiekvienas rastų, ko nori, nors tai ne visada įmanoma, kai vienam galbūt septyniolika, o kitam – septyniasdešimt.
– Kūrybinis procesas neatsiejamas nuo įkvėpimo. Iš kur semiesi idėjų?
– Temas galvoju pagal raktinius žodžius ar industrijas, taip jos lengviausiai liejasi. Tuomet žiūriu, ar rasčiau apie tai informacijos. Kartais jos kyla bežiūrint dokumentiką, beklausant tinklalaidžių, einant gatve, kalbantis su kuo nors ar prausiantis duše. Nežinosi, kokia tema sukurtas įrašas susilauks dėmesio. Kartais, kas man atrodo genialu – nusėda „YouTube“ kapinyne, o kas labai primityvu – iškyla į topus.
– Minėjai, kad kūrybinė dienotvarkė reikalauja daug valandų prie kompiuterio ekrano. Ką veiki laisvalaikiu, kai nuo viso to norisi pailsėti?
– Daug sportuoju, mėgėjiškai užsiimu kultūrizmu. Lankau mišrius kovos menus. Kartais pasvaidau į krepšinio lentą, o jei pavyksta – ir į patį krepšį. Visad ieškau aktyvių laisvalaikio praleidimo būdų, kadangi gyvenu Klaipėdoje, labai dažnai lankausi prie jūros. Taip pat turiu maniją laikrodžiams.
– Neišvengiamai augant kanalo populiarumu, ir pats tapai žinomu asmeniu. Ar tave patį, tavo balsą atpažįsta žmonės gatvėje?
– Turbūt daug rečiau nei kitus, bet kartais atpažįsta, pasisveikina, paspaudžia ranką ir pagiria mano vaizdo įrašus. Nors viduje droviuosi ir nesijaučiu nusipelnęs pagyrų, tai labai motyvuoja. Žiūrint tik į skaičius ir tamsiame kambaryje skrebenant klaviatūra, kartais nesuvoki, kad už tų skaičių slypi tikri žmonės.
