Fuerteventūros sala Kanaruose – antrieji Jurgos Baltrukonytės ir Algio Kriščiūno namai. Žinoma žurnalistė ir garsus fotografas bei dailininkas su dukra Paula čia praleidžia daugiau nei pusę metų, nuo rugsėjo iki gegužės. O tam yra dvi priežastys. Pirmoji – iškeliaudami į salą jie bando pabėgti nuo šaltų orų Lietuvoje. Antroji priežastis atsirado neseniai, kai aštuonmetė poros dukra Fuerteventūroje pradėjo lankyti mokyklą. Tad šeima saloje išbūna ištisus mokslo metus.
Amžino pavasario sala
A.Kriščiūnas prisipažįsta, kad šeimoje naujas idėjas dažniausiai sugalvoja J.Baltrukonytė, tad ir persikelti į kokią nors salą buvo jos mintis. „Esame nuotykių ir pabėgimo nuo rutinos emigrantai. Ieškome ne tik geresnio oro ar nuotykių, bet ir pačių savęs. Turbūt buvo laikas, kai gyvenome įprastinį gyvenimą: darbas, namai, vaikas, viskas buvo aišku, [...] bet norėjosi kažko labai įdomaus, sukrečiančio. Ir staiga pagalvojome – kodėl nepabandžius kito gyvenimo kitur? Iš pradžių nelabai patogaus ir truputį gąsdinančio, nes kiekviena detalė, nepažįstama sala, nepažįstama kalba baugina. Tie iššūkiai supurtė tiek mus, tiek ir asmeninius santykius šiek tiek“, – apie idėjos gimimą pasakoja J.Baltrukonytė.
2010 metais gimus dukrai porai keliones teko šiek tiek pristabdyti, atsirado poreikis susirasti vieną vietą, kurioje būtų saugu, o svarbiausia – kad toji vieta būtų saulėta ir kuo arčiau jūros arba vandenyno. A.Kriščiūnas paaiškina: „Pagalvojome – auginkime vaiką ten, kur nereikės jokių kombinezonų, batų. Bus ir pigiau, ir paprasčiau. Pasižiūrėjome, kur Europoje galėtų būti žiemą šilta“. J.Baltrukonytė priduria, kad sprendimą lėmė ir noras būti arti Lietuvos, kurioje pora turi darbo reikalų, artimųjų ir draugų.
Fuerteventūra žinomą porą papirko ne tik orais, kurie primena amžiną pavasarį, bet ir kol kas mažiausiai išvystytu turizmu. Čia daug daugiau ramybės nei Tenerifėje ar Gran Kanarijoje, be to, kur kas žemesnės kainos. „Tai – laukinė sala, turi gražiausius paplūdimius iš visų Kanarų salų. Mažiausiai turistų ir daugiausiai vietinio gyvenimo. Fuerteventūra yra ir šilčiausia sala, nes arčiausiai Afrikos“, – salos privalumus vardija J.Baltrukonytė.
Brangiai kainavusi klaida
J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas įsitikino, kad neužtenka vien išsirinkti salą, reikia nuspręsti ir kurioje jos vietoje gyvensi, o gerai nepažįstant apylinkių, galima ir smarkiai apsirikti. A.Kriščiūnas tuoj pat prisimena nemalonią istoriją: „Miestelis, kuriam gyvename dabar, tada mums pasirodė visiškai netinkamas dėl juodo smėlio paplūdimio. Oi ne, juodas smėlis ne mums, mums reikia balto smėlio. Išsirinkome miestelį su 20 kilometrų ilgio balto smėlio paplūdimiu, galvojome, kad bus fantastiška. Išsinuomojome butą 5 mėnesiams nematę nei to miestelio, nieko. Tiesiog atskridome.“
Atvažiavę į iš anksto išsinuomotą butą J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas patenkinti nebuvo – būstas atrodė tarsi statybų aikštelė, nebuvo jiems gyvybiškai svarbaus interneto. „Atsibudę ryte išėjome į gatvę ir supratome, kad padarėme turbūt brangiausią klaidą pasaulyje, nes apsigyvenome tarsi J.Basanavičiaus gatvėje Palangoje.
Basanavičiaus gatvėje, kurioje nėra pertraukų, kiekviena diena yra beprotybė, muzika, indai, turkai ir visi kiti kurortiniai reikalai, kur vaikui nuolatos siūlo kažką pirkti, kur tave tempia į parduotuvę. Puolėme ieškoti kitos vietos... Aš jau galvojau, bala nematė, tegul prapuola tie pinigai, bet 5 mėnesius mes čia tikrai neišgyvensime, tiesiog išprotėsime“, – nemalonią patirtį prisimena A.Kriščiūnas.
Bėgdami nuo turistinės betvarkės jie atrado viešbučiais neapstatytą Gran Tarachalo miestelį. Kaip sako pora – čia yra viskas, ko reikia komfortiškam gyvenimui: parduotuvės, kavinukės, bankai, kirpyklos, medicinos klinika. Laikiną būstą Gran Tarachale J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas nuomojosi šešias žiemas, o štai pernai nusprendė, kad reikia įsigyti nuosavą. Pora atskleidžia, kad susirasti tokią vietą buvo labai sunku – naujų pastatų niekas nestato, o senųjų – neparduoda. Jeigu ir atsiranda koks pasiūlymas – dėl jo užverda arši konkurencija.
Nauji namai ir Karlsono namelis
Tinkamo būsto šeimai teko laukti daugiau nei pusmetį, išlieti nemažai prakaito, sudeginti daug nervų ląstelių, bet tikslą galiausiai pasiekė. Dviejų aukštų daugiabučiame name yra tik trys butai, vienas iš jų dabar oficialiai priklauso lietuvių šeimai.
Paklaustas, kaip atrodė įsigytas būtas J.Kriščiūnas žodžių į vatą nevynioja: „Ką mes gavome? Gavome trijų kambarių butą – svetainė ir du miegamieji. Svetainė nuo grindų iki lubų buvo išklijuota rožinių raštų vonios plytelėmis, maži langai, viskas buvo labai blogai [...]. Baldai mediniai, tekinti.“ Jam pritaria ir J.Baltrukonytė: „Reikėjo viską išgriauti, perplanuoti ir viską perstatyti iš naujo.“
Kiek nusivylusi vietinių ispanų tingumu pora pagalbos kreipėsi į pažįstamą meistrą iš Lietuvos. Jis sutiko trumpam persikelti į Fuerteventūrą ir per kelis mėnesius įgyvendinti visus žurnalistės ir fotografo norus. Be to, Kanaruose daugiabučių gyventojai turi teisę ant stogų įsirengti sandėliukus savo daiktams laikyti. Dauguma vietinių sukala medines būdas, tačiau J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas vietoj sandėliuko nusprendė įrengti papildomą kambarį.
„Pasidarėme Karlsono namelį. [...] Kadangi Jurga yra rašytoja, mano širdies ir gyvenimo mūza, aš pagalvojau, kad Jurgai reikia rašytojos namelio. Namelio, kuris būtų šiek tiek didesnis už Dionizo Poškos baublius, bet būtų toks pat jaukus. Jis turėjo būti gražiausia mūsų nekilnojamo turto dalis – vyšnia ant torto. Todėl namelį pastatėme Jurgai, kad ji ten kurtų knygas, rašytų“, – apie ypatingą projektą pasakoja A.Kriščiūnas ir priduria, kad namelyje ant stogo glaudžiasi į svečius atvykę draugai ir giminaičiai.
Sala ir jos istorijos
J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas sako, kad daugelio žmonių rojumi vadinama sala vis tik turi ir savų minusų, prie kurių pripranta ne visi. J.Baltrukonytė teigia, kad čia neauga jokie naminiai augalai, o A.Kriščiūnas išskiria socialinį bendravimą: „Lyginant su Lietuva čia labiausiai trūksta socialinio bendravimo – Lietuvoje esame labai aktyviai bendraujantys žmonės, tiek su pažįstamais, tiek su nepažįstamais žmonėmis. [...]. Čia tiesiog trūksta žmonių, su kuriais galėtum pakalbėti apie meną, gyvenimo prasmę. Čia žmonės yra paprasti. Jie nėra prasti, jie yra paprasti.“
Ispaniškai kalbėti pramokę lietuviai stengiasi kiek įmanoma labiau integruotis į vietinę bendruomenę. Savo miestelyje jiedu pažįsta kone visus gyventojus, žino daugelio jų asmenines istorijas. Anot A.Kriščiūno, unikali sala kaip magnetas traukia keistus žmones.
„Man labai patinka stebėti žmones, kurie geria kavą arba eina į pliažą. Šiandien sutikau 92 metų senuką, kuris nuo aukšto kalno iki paplūdimio užtrunka 40 min. Jis vos velka kojas, su lazdele krypuoja. Aš jį sekiau, kol priėjo paplūdimį. Jis nuėjo prie jūros, pasiėmė tą lazdą ir dar bandė sportuoti. Tada pasėdėjo, ir aš stebėjau, kaip jis kyla į kalną. Sakau: „Ką dabar darysite, ką veiksite?“ Sako: „Einu, pašersiu katiną.“ Jis 40 min. lips į aukštą kalną, pašers katiną!“ – vieną tokių istorijų prisimena J.Baltrukonytė.
Išmoko ramybės
Vėjų sala vadinamoje Fuerteventūroje pora išmoko mažiau nervintis dėl smulkmenų, dėl buitinių dalykų. Čia jiedu stengiasi kiekvieną dieną sau sukurti nedidelę šventę. „Algis bėgioja kalnais, aš mėgstu plaukioti banglente arba irklente, jei nebūna bangų. Kartais tai darome per pietų pertrauką. Kadangi esame „laisvo oro direktoriai“, galime labai gerai susiplanuoti savo darbo dieną. Galime anksčiau atsikelti, per pietų pertrauką nuvažiuoti į paplūdimį“, – dienotvarkę vardina J.Baltrukonytė.
A.Kriščiūnas priduria: „[...] gyvename mieste su visais miesto privalumais ir civilizacijos patogumais, bet be civilizacijos minusų. T. y. be kamščių, streso, skubėjimo. Gyvename trys žingsniai nuo gamtos, nuo kalnų – aš tik apsiaunu sportbačius ir po minutės jau esu prie kalno.“
Saloje praleistą laiką Algis vadina šventu. Kadangi čia daugiau neturi jokių artimųjų, sako, kad būnant visada kartu – dar labiau sutvirtėjo jų santykiai. „Esame šeima, o šeimai geriausia, kai ji yra kartu. Laikas Fuerteventūroje yra šeimos laikas. [...]. Būti su Jurga ir su savo vaiku yra turbūt vieni iš svarbiausių džiaugsmų gyvenime“, – atvirauja fotografas.
Visgi J.Baltrukonytė ir A.Kriščiūnas nevadina savęs nuolatiniais Kanarų gyventojais. Vos atvykę rudenį, jie tvirtai žino, kad pavasarį tikrai grįš į savo namą Vilniuje. Anot jų, ryšys su gimtine yra tvirtas.
„Ryšys su Lietuva niekada ir nenutrūko. Jis yra iš tiesų labai glaudus tiek vidumi, tiek emocijomis, tiek darbine prasme. Tiesiog pasaulis yra toks mažas, kad gali būti bet kur ir tai neturi jokios reikšmės“, – tvirtina J.Baltrukonytė.
