„Savęs nelaikau legendiniu atlikėju, – 15min kalbinamas atlikėjas nusijuokia. – Veikiau save laikau senu muzikantu, bet į žodį „muzikantas“ telpa viskas – ir kūrėjas, ir atlikėjas, ir taip toliau. Bet žodis „senas“ nėra tas, kur nusenęs. Senas – tai patyręs.“
Ir iš tiesų – Virgis Stakėnas kaip niekad stengiasi neatsilikti nuo greitai kintančio pasaulio. Laisvalaikiu jis domisi socialinių tinklų tendencijomis, jį komentuojantį ir rašantį internetinį dienoraštį kasdien stebi jaunimas. „Esu aktyvus interneto gyventojas, įrašus kryptingai skelbiu kiekvieną dieną“, – pabrėžia Virgis.
15min pokalbis su jaunimo vadinamu „kantri tėvu“ – apie muziką jo gyvenime, mediciną, iškeistą į gitarą, gerbėjus socialiniuose tinkluose ir mylimiausią žmoną, su kuria namuose tenka pasiskirstyti kūrybinėmis zonomis tam, kad santykiai ir toliau klestėtų.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie socialinius tinklus: šiuo metu jus galima pamatyti aktyvų tiek instagrame, tiek feisbuke. Kaip vertinate sekėjų dėmesį? Ar būna, kad jie peržengia ribas?
– Jeigu nenorėčiau ten būti, tai nebūčiau. O kadangi jau esu, tai priimu žaidimo taisykles. Būčiau melagis, jei sakyčiau, kad ateinantis dėmesys man nepatinka. Galų gale, kiekvienas žmogus nori pripažinimo, ypač artistas. Bet iš kitos pusės, išmokau reaguoti, išmokau vertinti, atskirti, kur tikri grūdai, kur – pelai.
Šiuo metu esu ir instagrameris, ir feisbukistas. Tik tiktokininkas nesu ir tikriausiai nebūsiu, nes tai nėra mano platforma (juokiasi). Bet skelbiu abiejuose socialiniuose tinkluose, daug ką dubliuoju, o kas ką nori, tas tą mano įrašuose atranda.
Beje, po kiekvieno didesnio muzikinio įvykio, kur aš nuskambu, iškart šokteli sekėjų skaičius. Bet tai būna tik momentas, gal priklausantis nuo algoritmų, nes po to sekėjų pradeda mažėti ir iš kokių 30-ies jų lieka tik, tarkim, trys.
Labai džiaugiuosi, kad žmonės atsisijoja. Taip pat visada pasidomiu kiekvienu „laikintoju“. Jų turiu ne per daug, tad visada galiu pažiūrėti, kas man parašė, o jeigu jau žmogus ima mane sekti, tikrai pasižiūriu ir į jo anketą, iš to apie žmogų galima pasakyti tikrai nemažai.
– Iš kur ateina jūsų susidomėjimas šiuolaikinėmis tendencijomis, tarkim, net ir apie „TikTok'ą“ žinote. Ar tai yra paskata iš šono, ar natūralus smalsumas?
– Visų pirma, kaip aš sakau apie save: „Šitas senukas yra kietas“. Taip, esu kietas, kai kuriems jauniems žmonėms jau esu nebe jų tėvų amžiaus, o senelių.
Visuomet ir visuose dalykuose stengiausi įžiūrėti kažką įdomaus, kai ką perimtino. Kai buvau jaunas, galvojau, kad ta muzika, kuri man nepatinka, yra bloga. Bet dabar manau, kad muzika, kurios nemėgstu, nepatinka tik man vienam, kad tai tik mano problema. Dėl to joje pasistengiu ką nors įžiūrėti, paklausau naujų kūrinių, atrandu kokių nors dalykų, nors jų ir nebūna daug.
Yra toks amerikiečių posakis: jeigu tu groji išklerusia bandža antstolių užstatytame namo priebutyje ir vienintelis tavo klausytojas yra aklas šuo, reiškia, kad tavo muzika yra kažkam reikalinga. Tai visada mane užveda, šildo ir skatina eiti į priekį. Čia gal ir šiek tiek pereinu prie kūrybos, prie muzikos.
Kalbant apie jaunimą – gana ilgą laiką ignoravau socialinius tinklus, tačiau vėliau mane į feisbuką atvedė duktė ir sūnėnas. Duktė tuo metu buvo studentė, dabar gyvena toli, yra sukūrusi šeimą už Atlanto. Bet ji man pasakė: tėti, tu turi čia būti, turi viską matyti, daryti sklaidą, imti informaciją.
Iki tol internete leisdavau tokį privatų fanziną, kuris vadinosi „Country'bė“. Po to taip vadinosi vienas iš mano albumų, kas amerikiečiams buvo keista, jie klausė, kas per „bė“ (juokiasi), ar čia avinas bliauna.
Tai va, leidau fanziną, mano prenumeratoriai buvo toks galbūt savotiškas Lietuvos kantri muzikos klubas, dauguma mano pažįstami, apie 160 žmonių. Paskui pamačiau, kad kai kas iš jų skaito, kai kurie visai nereaguoja. Kai pasidariau feisbukistas, supratau, kad galiu skleisti informaciją, ir tie, kas nori, mane mato.
– Tai džiaugiatės paklausęs dukters patarimo?
– Džiaugiuosi, tik daug ko teko išmokti, nes prieš tai, galiu pasakyti, nemokėjau nieko. Paskui, prieš kokius trejus metus, mane atvedė į instagramą, jis man pasirodė kitoks, iš pradžių neperpratau taisyklių. Tai, kad instagramą pradėjau suprasti, buvo mano sūnėno amerikiečio indėlis, su kuriuo teko nemažai padirbėti ir muzikoje.
Beje, jis yra vienas iš kaltininkų, dėl ko aš ieškau takų su jaunais žmonėmis, jis yra mano akys ir ausys, mano patarėjas, padedantis su visais kūrybiniais sprendimais. Šiais metais mes su sūnėnu 1ggy (Ignu Marcinkevičiumi) išleidome albumą „sTAKENas“, jį galite rasti „Spotify“. Tai yra visai kitokia muzika, ne kantri ir ne baladės. Pirmą kartą per savo gyvenimą buvau ne šio albumo šeimininkas, tai buvo tas pats sūnėnas, kuris gyvena Pitsberge. Kartu su juo dvejus metus albumą kūrėme ir tai buvo transatlantinis darbas.
Dabar vienos albumo dainų remiksas, jeigu neklystu, turi apie 140 tūkst. peržiūrų. Kaip man, tai yra labai daug. Buvo keista, nes jį išleidus į mano kūrybą atsisuko daug jaunų žmonių, iš kurių pirmoji reakcija buvo tokia: jis dar gyvas? Antroji buvo: jis neemigravęs? O trečia: jis dar groja? Į visus klausimus atsakau, kad taip, išskyrus į tai, ar aš emigravęs (juokiasi). Aš groju, esu gyvas, kuriu, esu „velnių priėdęs“, dabar vėl turiu naujų sumanymų, festivalių, įrašų.
Beje, neseniai gavau labai įdomų pasiūlymą vienam kūrybiniam projektui. Dabar jo atskleisti dar nenorėčiau, bet galiu pasakyti tai, kad jauni žmonės man siūlo įdomų vaizdo klipą. Tai bus Virgis, bet jauni žmonės kurs visą vaizdą. Šis jaunimas yra kita karta, jie jaunesni už mano dukrą ir vyresni už mano vyriausią anūkę, jie įdomūs, sugeba matyti daugiau nei jų tėvai, kartu jie supranta technologijas. Šio jaunimo negalima ignoruoti, reikia tik džiaugtis, kad jie nori su manimi bendrauti (šypsosi).
– O ar jūsų anūkai klauso jūsų muzikos?
– Turiu tris anūkus. Vyresniajai anūkei Izabelei yra 14 metų, ji yra paauglė. O visi paaugliai, kaip žinote, dažniausia būna aštrūs, su dygliukais, bet tai yra natūralus dalykas. Ji seka mano instagramo profilį. Nelaikina, bet žino, ką aš darau.
Neseniai su ja atsitiko labai įdomus dalykas, kurį norėčiau papasakoti. Pradėsiu iš pat pradžių. Arvydas Skernevičius, vienas „Tamstos“ bosų, grupės „Poliarizuoti stiklai“ muzikantas, mano geras bičiulis, kažkada man pasakė: „Virgi, kurių velnių tau gitarą kiekvieną kartą vežtis į Ameriką? Geriau ten įsigyk kokią paprastesnę, juk visi garsūs muzikantai turi tiesiog muzikiniams turams skirtas gitaras, kurios nėra tokios geros, kaip kad skirtos studijai.“ Na ką, taip ir išėjo, įsigijau gitarą ir po to ją palikau pas dukrą namuose, tokiame, galima sakyti, sandėliuke. Žinoma, gražiomis, saugiomis sąlygomis.
Ta gitara ten ilsėjosi kelerius metus. Kai man reikėdavo, nuvažiuodavau ir ją pasiimdavau. Po to ji buvo pargabenta atgal, nes baigėsi dovanų laikai, kada per Atlantą su gitara buvo galima keliauti nemokant mokesčių ir ją laikant kabinoje. Tuomet tik reikėdavo susimirksėti su stiuardesėmis ir jos kažkur leisdavo pasidėti instrumentą.
Taigi, mano vyresnioji anūkė iš pradžių buvo užsimaniusi fotografuoti, tėvai jai nupirko kamerą. Atrodo, fotografija jos neužkabino, kamera tebėra. Paskui jai nupirko ukulėlę (ją, beje, irgi turiu, bet ja groti nemoku). Pabandė – irgi nepatiko. Ir štai naujausia naujiena: ji pradėjo groti gitara. Tėtis jai nupirko gitarą, skirtą „greitam naudojimui“, pigią, paprastą, nes, kas žino, gal pabrazdins ir po to nebepatiks. Ir vieną kartą slaptai ji surado senelio gitarą ir buvo nufilmuota, kaip su ja brazdina.
– Turbūt labai džiaugiatės.
– Net neįsivaizduojate! Tame vaizdo įraše anūkė net nematė, kaip ją filmuoja. Mano gitara labai didelė, jos stygos yra kietos, mergaičių pirštams ja groti per sunku. Taigi, ji tą gitarą paėmė, nežinau, kiek laiko ją turėsis, bet dabar senelio instrumentas jau turi užsiėmimą.
Žinoma, Izabelė groja ne kantri, o tai, ką dabar mėgsta jauni žmonės, populiarius kūrinėlius. Jai siūlė pasamdyti mokytoją, bet dabar jauni žmonės mokosi iš interneto, jai jo irgi užtenka. Bet man pats faktas, kad vaikas surado gitarą ir bando ja groti… Aišku, žiūrėsime, kiek jai užteks kantrybės, juk tokie tie paaugliai (šypsosi).
Kiti mano anūkai yra ankstukai, jiems šiais metais suėjo 10 metų. Apie juos dar anksti kalbėti, bet jie paklauso mano muzikos, nors ir nepuola džiaugtis, kaifuoti.
Beje, vienas iš mano anūkų, dabar neatsimenu kuris, iš pradžių žiūrėdamas mano instagramą sakė: mamyte, kodėl mūsų senelis, kuris Lietuvoje yra „star“ (liet.k. „žvaigždė“), turi tiek mažai sekėjų? (juokiasi) Vaikai taip matuoja – turi būti bent 500 tūkst. sekėjų (juokiasi), todėl tam anūkui pasirodė keista.
– Sakote, anūkai gyvena toli. Ar neliūdna gyventi tokiu dideliu atstumu nuo šeimos?
– Tai man labai jautri tema. Šią vasarą dvi datos man buvo išties svarbios. Visų pirma, tai mano žmonos gimtadienis, per kurį duktė Ramutei nupirko kelionę į Veneciją. Dukra turėjo skristi iš Nebraskos valstijos į Veneciją, o mamytė turėjo skristi iš Lietuvos. Savaitę laiko jos būtų užsiiminėjusios menais, džiaugsmais... Bet užėjo pandemija ir viskas pasibaigė.
Iš tos pusės yra labai liūdna. Iš kitos – gyvenimas įneša savo korekcijų dėl to, kad negalima daryti vien to, ką nori. Antroji data buvo planuotas mano šeimos vizitas, kuomet dvi savaites turėjome praleisti tikrai įdomiai. Būtų atvykęs ir žentas Nickas, buvęs MMA kovotojas, džiudžitsu meistras. Beje, jam labai patinka lietuviškas alus ir šašlykai. Jis juos vadina šiškebabu.
Galiu pasidžiaugti tuo, kad prieš dvejus metus mano dukra ir žentas iš Lietuvos į Ameriką nusivežė šašlykinę, nes ten tokių nėra, ten vien chaltūros. O Agnė iš Ramutės, mano žmonos, išmoko labai gerą marinavimo receptą. Dabar visi žino, kad atėję į svečius pas Dizonų šeimyną gaus lietuviško alaus ir šašlykų. Mane tas žavi, nes tai yra savotiškas ryšys su tėvyne.
Be abejonės, labai pasiilgstu savo šeimos. Ir netgi pavydžiu savo kolegoms, pažįstamiems žmonėms ar bet kuriam lietuviui, kurio vaikai ar anūkai gyvena Europoje. Juk kai artimieji gyvena Europoje, aplankyti juos gali net ne vieną, ne du ir ne tris kartus, taip pat pats gali nuvažiuoti. Deja, jų miestas ir valstija yra taip toli, kad reikia ilgai skraidyti lėktuvais, išsiruošti ilgam, planuoti, tad mes matomės labai retai.
Tiesa, yra internetas, yra ir „Skype“, bet tai jau kiti dalykai. Tikrai jaučiu nostalgiją, noriu juos priglausti, su jais bendrauti, noriu juos matyti ir matyti tai, kaip jie keičiasi, nes jie tikrai keičiasi labai greitai, noriu pajausti, kaip jie supranta gyvenimą.
Be abejonės, tarp mūsų yra ir kalbos barjeras. Žentas gana neblogai moka lietuviškai. Deja, anūkai lietuviškai nekalba, nes mamytė anksčiau turėjo kitų rūpesčių – kad jie gyventų, o tai padaryti buvo labai sunku, nes anūkai gimė 26 savaičių. Ilgi mėnesiai išbandymų. Dėl to aš esu Lietuvos ankstukų asociacijos ambasadorius, dalyvauju jų veikloje. Bet čia jau atskira istorija.
– Kalbamės apie dabartį, bet smalsu sužinoti, kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado kantri muzika. Juk tai yra tai, iš ko daugelis lietuvių jus žino geriausiai.
– Pirmas dalykas, kuris atsirado mano gyvenime, buvo ne kantri muzika, o muzika apskritai. Lygiagrečiai visą gyvenimą grojau balades. Kaip sakytų amerikiečiai, esu singer-song writer, dainų autorius-atlikėjas. Kantri muzika pas mane atsirado tik maždaug po dvidešimties metų. O prieš tai grojau gitara balades. Nors ir labai norėjau būti muzikantu, bet mokykloje buvau storulis su akiniais. Tai koks čia muzikantas! Čia visai ne gitaristo įvaizdis (juokiasi).
Kantri atsirado mano gyvenime vėliau, kai Vytautas Babravičius-Simas Lietuvoje garsiai pradėjo groti kantri muziką drauge su grupe „Deficitai“. Taip, buvo žmonių, kurie bandė groti kantri ir prieš tai, bet jiems sekėsi ne taip gerai. Dar nebuvo Sąjūdžio laikai, bet atlikėjai jau sugebėjo pasakyti daugiau nei leidžiama. Tada nuo kolegos užsikrėčiau kantri muzika ir aš.
Tuo metu dar turėjau dainuojamosios poezijos studiją Šiauliuose, kur rinkosi jaunieji bardai, man šis žanras patiko, namuose iki šiol turiu didžiulius archyvus. Bet lygiai taip pat buvo svarbūs ir bardų reikalai, ir kantri. Taip atsirado festivalis „Visagino Country“.
Tai yra festivalis, kuriam sugalvojau pavadinimą Sniečkaus mieste. Kitas svarbus bardų festivalis – „Akacijų alėja“, jį sugalvojo Algirdas Svidinskas, kuris mane pakvietė prisijungti prie iniciatyvos, o aš savo ruožtu sukūriau festivalio modelį, pavadinimą, himną, krūvą satelitinių veiksnių. Tai buvo mano prodiuserinė veikla.
– O kada supratote, kad visgi lemta visada sėdėti prie gitaros?
– Sunku pasakyti. Prasidėjo viskas nuo to, kad baigęs vidurinę įstojau studijuoti į Vilniaus Kapsuko vardo universitetą. Nepatikėsite, į medicinos fakultetą! Mano grupėje iš 11-os vaikinų 7 grojo gitaromis. Kaip jūs manote, ką Virgis nusipirko iš pirmosios stipendijos? Gitarą!
Mano mama medicinos seselė, tėtis – žinomas chirurgas (beje, Šiaulių miesto garbės pilietis, nūnai atšventęs 95 metų jubiliejų). Kada Virgis, pagal Baltušį, namo po pusantrų metų „parnešė kirvelį“, buvo baisiai negerai... Medicinoje reikia arba groti, arba mokytis – vienas iš dviejų. Jeigu daktaras gerai groja gitara, aš nenoriu pas jį eiti. O jeigu gitaristas yra daktaras, dar irgi truputį pagalvočiau (juokiasi).
Kadangi „parnešiau tą kirvelį“, dėl ramybės vėliau įstojau į pedagoginį institutą, jį baigiau. Pagalbinėje, specialiojoje mokykloje, atidirbau aštuoneris metus. Paskui dirbau radijo žurnalistu, taigi, išmokau naujos profesijos, vėliau darbavausi kultūros klube. Bet visada mano gyvenime muzikos buvo daug, kol pagaliau, prieš kokius 25-erius metus, likau tik su ja, muzika tapo vienintele mano duonele. Kai tariu „muzika“, sakau plačiąja šio žodžio prasme. Tai nėra tik sėdėti ir kurti, bet ir organizuoti, dalyvauti, rašyti. Viskas sukasi apie muziką.
– Tai turbūt muzikoje jaučiatės kaip žuvis vandeny?
– Turbūt kad taip. Tiesa, jeigu būčiau norėjęs, kai dirbau specialiojoje pedagogikoje, pabaigiau mokslus, būčiau ėmęsis mokslinio darbo. Galbūt dabar kalbėtumėte su profesoriumi Stakėnu, bet kalbate su eiliniu muzikantu Stakėnu, nors kai kas gal ir sako, kad jo lygis kaip profesoriaus.
Mano a.a. mama sakydavo: matai, vaikeli, tavo klasės draugas jau profesorius, kitas irgi. Sakydavau: mama, nenervuok manęs, aš irgi esu profesorius (juokiasi). „Nu jau taip nesakyk“, – atšaudavo. Visgi tai, ką išmanau muzikoje, apie jos organizavimą, kūrimą, yra tam tikras profesinis lygis.
Turbūt mano dabartinis kelias yra tas, kurį gerai išmanau, kurį darau, ir man, tiesą sakant, dabar jau gana daug metų, bet aš tą tebedarau. O tie klasiokai, kurie įgijo tam tikrą išsilavinimą, dabar galbūt yra pensijoje ir savo profesijoje nebesidarbuoja.
– Jeigu galėtumėte rinktis kitą kelią, ne muziką, ką rinktumėtės?
– Šito klausimo man dar niekas nėra uždavęs. Tikrai niekas. Galbūt būčiau svajotojas. Dabar man patinka žodis „stebėtojas“. Esu gyvenimo stebėtojas ir stebėdamas gyvenimą rašau, kuriu. Net ir įrašai instagrame yra mano gyvenimo stebėjimo išdava. Komentarai prie kiekvieno įrašo yra taip pat labai stipriai apgalvoti.
Esu stebėtojas gyvenimo, įvykių, žmonių, jausmų, emocijų, įvykių. Senovės Romoje buvo tokie žmonės, kurie tiesiog stebėjo. Lygiai kaip ir Rytuose tokie yra aksakalai. Jie ganėtinai seni, su didele gyvenimo patirtimi, jų žmonės klausia patarimo. Čia ne tie patarėjai, kurie dirba prie ministro. Tiesiog jie žino, kaip reikia NEDARYTI. Bet dėl kitos profesijos – neįsivaizduoju.
– Esate klausytojui / žiūrovui išskirtinis tuo, kad visada būnate su gitara ir skrybėle. Gal yra ir kita Virgio pusė? Ar toks esate ir namie? Jei ne, koks esate?
– Atsimenu, kaip gal prieš 15 metų jauna žurnalistė manęs paklausė: kaip sukūrėte savo įvaizdį? Nekūriau jo, man tiesiog patiko skrybėlė, gitara man patiko visą laiką, nes su šiuo vienu instrumentu gali išreikšti labai daug. Galbūt ir su fleita galima išgauti daugiau, bet ja groti nemoku, o galbūt galima ir būgnais – nežinau. Bet va gitara man yra tas instrumentas, kuris leidžia realizuoti visus savo sumanymus. Tiesiog net nežinau, koks esu iš tikro.
Tiesa, manęs klausė, ar su skrybėle ir į dušą einu. Sakiau, kad taip. Turiu tokį specialų užvalkalą, užsidedu jį ant skrybėlės, kad nesušlaptų. Ir miegu su ja – turiu dvi pagalves, tarp jų yra tarpas, kad brilius neužsilenktų. Tai taip ir miegu su ja (juokiasi). Tai šitaip juokauju.
Dėl gitarų, žinokite, turiu tokią taisyklę. Namuose turiu bent vieną iš jų matyti. Dabar, kai su jumis kalbu, atkėlęs staigiai galėčiau paimti ir perbraukti per stygas, jei prireiktų.
– Žinau, kad ne pirma tai pastebėsiu, bet daugeliui esate žinomas kaip „Kantri tėvas Virgis Stakėnas“. Kokias emocijas jums kelia šis epitetas?
– Visų pirma, apie tai pradžioj nieko nežinojau. Su manimi visi apie tai kalbėjo, klausė, netgi Jazzu per M.A.M.A apdovanojimus mane pristatė kaip kantri tėvą. Pasirodo, kad kažkokie vaikinai sugalvojo šitą muzikinį skečą, jį paleido į internetą, o šis vaizdo įrašas savo ruožtu surinko daug peržiūrų („ką jis slepia po šiaudine skrybėle?“). Tada tą vaizdo įrašą susiradau, pasižiūrėjau ir pagalvojau: ką jie daro? Kodėl jie taip elgiasi?
Iš pradžių žiūrėjau truputį įsitempęs. Prie parodijų esu pratęs: jeigu gražiai parodijuojama, tą priimu, bet kartais parodija būna slidi, ant pašaipos ribos. Bet viskas su tuo buvo gerai, tą priėmiau ir pats nustebau, kad mane pradėjo pristatinėti kaip kantri tėvą, ypač jauni žmonės.
Ir ką jūs galvojate – dabar ne tik, kad nesipriešinu, bet ir pats pasiūlau taip prisistatyti. Šiaip aš esu ir tėvas, netgi senelis, iš tikrųjų, nuveikęs nemažai. Tai galbūt sau per daug laurų ir neužsidedu. Jeigu vadinčiausi kantri Dievu, gal jau būtų negerai. Kantri tėvas man patinka, jis įgauna naujų spalvų, tokią lengvą ironiją, netgi saviironiją, švelnaus humoro. O humorą aš mėgstu, labai vertinu žmones, kurie moka gražiai, labai intelektualiai, įdomiai pajuokauti. Taigi priimu šį vaidmenį ir netgi siunčiu linkėjimus tiems, kurie jį sugalvojo!
– Ne tik jūsų karjera yra ilgaamžė, bet ir santuoka. Paklausiu linksmiau – kas jus su Ramute vienija, galbūt ta pati kantri muzika?
– Na, šiais metais, prieš du mėnesius, mes šventėme mūsų santuokos keturiasdešimtmetį. Visgi apie tai reikėtų paklausti pačios mano žmonos Ramutės, nes iš mano pusės yra tik 50 proc. atsakymo. Ko gero, svarbiausia yra tai, kad mes esame du menininkai. Jeigu vienas yra verslininkas, o kitas – iš kitos srities, galbūt viskas vyksta kitaip. Aišku, du menininkai kartais irgi gali sukibirkščiuoti, nes menai reikalauja specialios erdvės, specialaus mąstymo.
Atsakymas čia turbūt yra tolerancija ir būdas matyti vienas kito privalumus, juos parodyti, matyti ir trūkumus, bet jų neakcentuoti, jų jokiu būdu neprikaišioti: „Ką aš tau sakiau, ar atsimeni?!“. Ir labai svarbu yra komanda – reikia vienas kitą palaikyti. Nesvarbu, net jeigu kartais ir jauti, kad tavo partneris ne visai teisus, palaikyti jį reikia.
Mes abu kuriame menus provincijoje, ne Vilniaus burbule. O provincijoje yra gana sunku, nes yra tam tikrų apribojimų. Žinoma, šiais laikais yra internetas, kitos galimybės. Bet Vilniuje galima bendrauti tiesiogiai, eiti į vakarėlius, užmegzti kontaktus. Tai yra šou biznis, kuris turi savo taisykles. O mes esame truputį nutolę.
Šiuo metu mūsų namai turi tris zonas. Viena iš jų yra Virgio kūrybinė laboratorija, kuri susideda iš trijų skyrių. Vienas skyrius yra mano biuras, kur sudėti mano visi archyvai, kompiuteris, plokštelinė, bylos (apie tai plačiau galite išgirsti mano instagramo tiesioginėse transliacijose).
Kita dalis yra mano muzikinė studija. Anksčiau grodavau ten, kur dabar yra mano biuras. Bet dabar man reikia šiek tiek atsiriboti, atsijungti, reikia įrangos, elektronikos, garsiakalbių, mikrofonų, o biure viska tai netilpo. Todėl namie turiu dvi zonas, kurios sudaro vieną Virgio kūrybinę zoną.
Kita zona yra Ramutės dailės dirbtuvės, jos kūrybinė laboratorija, showing room, jos veiklai ir kūrybai skirta erdvė. Trečioji zona name yra mūsų butas, kur mes susitinkame pavakary arba vakare, kur švenčiame mūsų abiejų grįžimą, buvimą kartu.
Aišku, kartais viskas susimaišo, nes menas toks dalykas – jis niekada neturi ribų. Nebus taip, kad po 15-os minučių prisėsiu ir kursiu lygiai 2 valandas 12 minučių. Įkvėpimas gali ateiti bet kada, kad ir naktį. O mes einame gultis gana vėlai, kaimynai klausia: ką jus taip ilgai veikiate, kodėl taip ilgai dega lemputės?
O man visa tai reikalinga, aš ilgai dirbu. Taip pat man reikalinga ir buferinė zona, o tai yra televizorius, padedantis ištrinti tai, ką aš per dieną į smegenis ir į širdį sudėjau. Tada žiūriu filmus, klausausi muzikos. Kai viską ištrinu, galiu normaliai miegoti.
Taigi, išėjo toks ilgas atsakymas į jūsų klausimą, bet, trumpiau tariant, mus išlaiko tolerancija, pagarbos vienas kitam jausmas, abipusis palaikymas ir tas pasiskirstymas zonomis.
– Kokios žmonos savybės jus sužavėjo ir tebežavi?
– Visų pirma, ji yra graži moteris. Viso pasaulio poetai (vienas jų – Virgis) apie tai kalba ir kalbės... Kai pirmą kartą ją pamačiau, man pasidarė silpna – ji buvo tarsi fotomodelis. O dabar ji yra labai simpatiška močiutė, prižiūri save, sportuoja. Kai kurios amžininkės sako: va, matai, Ramutė numetė svorio, pažiūrėk, kaip atrodo, reiks ir man mesti valgyti vėlyvą vakarienę (juokiasi). Bet tai juokai.
O iš tikro tai negaliu išvardyti kažkokių ypatingų bruožų ar bruožo, kuriuo ji išsiskirtų... nes kitų moterų niekada neturėjau, tai neturiu ir su kuo palyginti. Kaip mano pažįstamas pasakytų: susipažinkite su mano „pirma žmona“. Na, suprantate, antros juk nėra. Ir nebus. (šypsosi).
V.Stakėno gyvenimo akimirkos – galerijoje:
