„Paryžiaus katedros“ scenoje debiutavote gruodžio 30 dieną, Vilniuje. Ar jaudinotės prieš savo pasirodymą?
Tai yra pirmas kartas, kai dalyvauju renginyje ne nuo pat jo gyvavimo pradžios. Dėl to buvo šiek tiek neramu, nes visi viską žino ir moka, repetavę tas pačias scenas tūkstančius kartų, o aš jų tarpe buvau naujokė. Tačiau labai norėčiau pagirti visą kūrybinę komandą ir ištarti didžiulį ačiū atlikėjams, kurie tą dieną buvo šalia, padėjo man susiorientuoti, nukreipdavo mane ten, kur tuo metu turiu būti, ar primindavo tai, ką pamiršdavau.
Man tai buvo premjera. Labai smagūs prisiminimai, geros emocijos, pakylėta nuotaika. Blynas, tikiuosi, nebuvo prisvilęs.
Kūrybinė komanda jus draugiškai priėmė į savo ratą?
Džiaugiuosi, kad nemažai atlikėjų pažįstu ne vienerius metus. Man didelė garbė buvo po ilgos pertraukos vienoje scenoje stovėti su Viktoru Malinausku. Pažįstu Raimondą Baranauską, Deivį, Vaidą Genytę. Visi puikūs, tikri savo srities profesionalai, kurie, svarbiausia, neiškelia savęs aukščiau kitų. Komandos nariai, lyg laikrodžio mechanizmas, priklausomi vienas nuo kito. Puikus kolektyvas, jaučiau labai stiprų palaikymą iš visų. Už tai ir noriu padėkoti.
Socialiniuose tinkluose bei komentaruose internete po pasirodymo netrūko išties šiltų atsiliepimų apie jūsų debiutą. Skaitėte?
Taip, mačiau, skaičiau. Tikrai visada smagu, kai tave pagiria. Be abejo, naudinga sulaukti ir konstruktyvios kritikos. Tuomet išanalizuoji savo klaidas ir stengiesi jų nebekartoti. O geri žodžiai skatina judėti pirmyn, tobulėti, suteikia pasitikėjimo savimi ir suvokimo, kad eini teisingu keliu.
O pati ar esate patenkinta savo darbu?
Aš niekada nebūnu patenkinta iki galo (juokiasi). Bet pastaruoju metu išmokau atsiriboti nuo minčių apie tai, kas nepavyko, stengiuosi paleisti jas ir suvokti, kad diena baigėsi ir tai, kas įvyko, daugiau nebepasikartos. Kad kiekviena patirtis yra naudinga, kiekviena akimirka yra vertinga. Jei kaskart būčiau savo darbu visiškai patenkinta, tai, manau, reikštų, kad stoviu vietoje, nebetobulėju.
Vyras Saulius Skambinas ir kiti artimi žmonės jau matė jūsų pasirodymą „Paryžiaus katedroje“?
Dar ne. Gruodžio mėnesio paskutinės dienos visiems buvo labai aktyvios, įtemptos, darbingos. Kai prasidės „Paryžiaus katedros“ turas per Lietuvą nuo vasario 19 dienos, būtinai pakviesiu artimiausius žmones apsilankyti. Jau mama nekantriai laukia savo eilės (juokiasi). Aš irgi labai laukiu jų nuomonių apie mano pasirodymą. Draugų ir artimųjų nuomonės man labai įdomios ir svarbios.
Kuo jums svarbus Esmeraldos vaidmuo?
Kiekvienas vaidmuo yra ypatingas. O šis svarbus tuo, kad įdomus, kitoks, įnešęs daug spalvų į mano gyvenimą.
„Paryžiaus katedra“ tęsia savo turą, teks aplankyti ne vieną miestą, pasirodyti skirtingoms publikoms. Galbūt yra miestų, į kuriuos ypač malonu sugrįžti?
Visada smagu lipti į sceną Vilniuje, kur gyvena mano mama. Žinoma, Kaune, kur gyvena mano šeima. Daug draugų turiu Klaipėdoje. Kadangi per savo muzikinę karjerą aplankiau daugelį Lietuvos miestų, manau, visur yra žmonių, kurie seka mano veiklą, kur šiltai mane sutinka.
Karina, kadangi šiuo metu esate ypatingai užsiėmusi, ar nepabara namiškiai, kad mažai jūsų dėmesio jiems atitenka?
Visko būna (juokiasi). Kita vertus, jie jau pripratę. Mano gyvenimas susideda iš etapų, per kuriuos labai intensyviai dirbu, ir laikotarpio, kuomet galiu pailsėti, skirti visą savo dėmesį artimiausiems žmonėms. Visuomet stengiuosi laviruoti tarp darbų ir šeimos. Tiesa, man labai patinka tai, ką aš darau, todėl net negaliu to pavadinti darbu. Visa laimė, kad mano vyro darbas dėkingas, jis gali nemažai laiko praleisti su sūnumi, net ir darbe. Kai sūnus paaugs, aš stengsiuosi jį irgi dažniau pasiimti kartu su savimi, kad pamatytų, kuo aš gyvenu.
Turite labai gražią tradiciją šeimoje – atsisveikinant pasibučiuoti ir apsikabinti. Net ir pačiomis įtempčiausiomis dienomis nepamirštate šio ritualo?
Oi, jokiu būdu! Neduok Dieve, pamirščiau atsisveikinti su sūnumi, jau girdžiu „mama, palauk!!!“ ir atlekia bučiuotis. Majus – labai didelis bučiuoklis. Labai visus myli, labai mėgsta apkabinti.
