Nedaug trūko, kad šiandien būtum ne žurnalistė, o balerina: baigei M. K. Čiurlionio menų mokyklą, dešimt metų sąžiningai atidavei baletui. Pūstas sijonėlis ir puantai buvo graži vaikystės svajonė?
Kažkada baletas buvo svajonių svajonė. Gimtajame Kaune su dvyne seserimi Simona lankėme baleto būrelį, ir vadovė mamai užsiminė, kad Simoną reikėtų vežti į Čiurlionio mokyklą. Kartu važiavau tik tam, kad seseriai būtų drąsiau, bet išėjo taip, jog priėmė abi. Mamai tai buvo tragedija: abu mažamečiai vaikai iš namų išvažiuoja į svetimą miestą, į mokyklos bendrabutį, o ji lieka viena!.. Sesuo bandė mane įkalbėti: „Atiduosiu visas savo Barbes, tik nevažiuok, pasilik su mama...“ Bet Barbės manęs nesugundė. Taip penktoje klasėje mūsų vaikystė baigėsi ir prasidėjo sunkus darbas.
Apie meninės pakraipos mokslus įprasta kalbėti pakiliai ir nostalgiškai, bet tavo balse jokios pompastikos nesigirdi...
Jos ir nebuvo. Specialybės pamoka prasidėdavo pusę devynių ryto: vidurdienį nuėjęs į pamokas iš nuovargio nebematydavai. Mokytojas kažką aiškina, o tu tik matai, kaip jis žiopčioja... Dešimties metų teko pradėti gyventi savarankiškai – auklėtojos prižiūrėdavo, kad mokytumeisi, o šiaip galėjai daryti, ką nori. Jeigu neturėjai tvirtų principų, galėjai nueiti tikrais šunkeliais.
Ilgėdamasi namų, naktimis dažnai ašarodavai į pagalvę?
Mokykla iš tiesų buvo baisi – savo vaikų ten nė už ką neleisčiau. Laikiausi principo niekada neverkti per pamoką, nerodyti kitiems savo ašarų. Krūvis buvo didžiulis, taisyklės – senoviškos: pavyzdžiui, kaskart susitikusios mokytoją privalėjome tūptelėti. Mokykloje nebuvo nei psichologo, nei traumatologo, nei dietologo – traumas gydydavo seselė, turinti vos keletą pagrindinių vaistų. Mokytojai kas savaitę centimetru matuodavo mums šlaunis: žiūrėdavo, ar nepastorėjome. Prieš matavimą visos lyg tyčia pastorėdavome – nuo streso ir įtampos... Kai kurių mokytojų požiūris į valgymą buvo nesveikas: jie neleisdavo po septintos vakaro gerti vandens, sakydavo: „Jei tu paragausi šokolado, aš rytoj iš tavo kūno matysiu, kad jo valgei.“
Taip ir gyvenote pusbadžiu?
Penktoje klasėje buvau beveik pusantro metro ūgio ir svėriau dvidešimt keturis kilogramus. Atrodė, kad tuoj sulūšiu – ir vis tiek iš manęs nuolat buvo reikalaujama sulieknėti. Mokyklos valgykloje girdėdavau: „Tau pusė porcijos ir be padažo, nes esi balerina.“ Šalia mokyklos buvo bandelių parduotuvė, ir sykį pianistė užtiko mus su seserimi jas perkančias. Ėmė garsiai skaityti moralą: „Pasižiūrėkite į save – kaip jums ne gėda?“ Žmonės žiūrėjo atsisukę... Pamenu, specialistai iš Valgymo sutrikimų centro mokykloje atliko anoniminę apklausą. Netyčia ant spintelės radau anketas: daugelis mergaičių prisipažino, kad geria laisvinamuosius, po valgio vemia... Niekada taip nedariau, užtat gyvenau mintimi, kad esu per stora. Baigdama mokyklą svėriau šiek tiek daugiau kaip penkiasdešimt kilogramų: prieš egzaminus bandžiau numesti svorio, tad visą savaitę valgiau vien ryžius. Paskui buvo bloga vien į juos pažiūrėjus... Tiesą sakant, tą mokyklą visi baigėme nemylėdami savęs. Aš daug metų nenešiojau sijonų – maniau, jog esu per stambi. Žiūrint į veidrodį kamuodavo ta pati mintis: na, nukristų bent keletas kilogramų ir būtų gerai... Užtat kai dabar interneto komentaruose perskaitau, kad ekrane atrodau pasikėlusi ir pernelyg pasitikinti savimi, suima tylus juokas: o, kad jūs žinotumėt... Vis dėlto mokyklą baigiau, nors žinojau, kad į teatrą dirbti neisiu.
Kodėl? Kada galutinai suvokei, kad nebenori būti balerina?
Kai teko ilgiau pabūti Operos ir baleto teatre. Dabar ten keičiasi meno vadovai, tikiuosi, pokyčiai tik į gera, bet tuo metu buvo tvirta nomenklatūrinė sistema: „Aš tavo amžiaus nešokau to vaidmens, ir tu jo negausi.“ Bendravimas ten negražus, be jokios tarpusavio pagarbos. Ateini į repeticiją devintą valandą vakaro nežmoniškai pavargęs – ir ant tavęs pradeda rėkti, kad per lėtai auniesi puantus. Po spektaklių permušinėdavo širdis, darydavosi bloga. Ten esi visapusiškai sodinamas, psichologiškai spaudžiamas... Pamaniau, kad man to nereikia. Dvyliktoje klasėje po egzaminų prie manęs priėjo Anželika Cholina: „Eik į teatrą.“ „Nenoriu“, – atsilaikiau. Ir įstojau į Komunikacijos fakultetą. Tuomet staiga atsirado tiek daug laisvo laiko, kad net pasisiūliau dirbti savanore „Carite“, Motinos ir vaiko globos namuose.
Kaip tu išvis sugalvojai pasirinkti žurnalistiką?
Man visada patiko bendrauti su žmonėmis. Tikiu, kad ne taip svarbu, kaip eisi – tiesiai ar aplinkui, vis tiek galiausiai nueisi ten, kur tau skirta. Žurnalistikos mokiausi iš praktikos. Po pirmo kurso nuvažiavau padirbėti į Šilutės dienraštį: pačią pirmą dieną redaktorius išsiuntė į savivaldybę, net kojos iš baimės linko!.. Kitąmet praktiką jau atlikau LNK kanale. Buvo dar siaubingiau: milžiniškas tempas, staigiai važiuoji, kalbini, rašai, montuoji, o paskui išgirsti savo balsą ekrane, kas yra baisiausia! Raiškios kalbos mane mokė Gintaras Deksnys, nes pirmieji reportažai buvo tragedija... Padoriai kalbėti išmokau tik pranešdama orus. Tam reikėjo laimėti konkursą. Paskui atsirado įtariai žiūrinčių, kokiu būdu gavau darbą“ (juokiasi). Iš tiesų nežinau, kodėl iš būrio profesionalių sinoptikų pasirinko mane. Tačiau galiu užtikrinti, kad perskaičiau ne vieną meteorologijos vadovėlį ir apie orus šį tą išmanau – nesu naivi mergaitė, aklai perskaitanti tekstą.
O galiausiai prie dieninių studijų ir darbo etato dar prisidėjo šokiai... Turėtų būti nelengva.
Pavasarį, kai atėjau į darbą, vadovas pakvietė ant kilimėlio. Išsigandau: kas dabar bus? O jis prabilo apie šokius: „Aišku, eik!“ Kol nulipau laiptais žemyn, jau žinojau, kad dalyvausiu. Labai myliu šokį ir visai negalvojau apie tai, kad man reikia reklamos. Pranešdama orus, gatvėje buvau neatpažįstama – matyt, kostiumėlis ir rimtas įvaizdis mane labai pakeičia. O dabar jau atpažįsta, nors tikrai to nenorėjau.
Bet scenos žmogui juk reikia žiūrovų, kad paplotų?
Smagu, kai tave įvertina, tačiau yra ir tamsioji pusė. Kai pradėjau rodytis ekrane, atsirado keistų gerbėjų: vienas nuolat skambindavo ir tylėdavo, kitas siųsdavo keistus eilėraščius. Esu gavusi ir grasinamų laiškų – kad man nesibaigs geruoju ir panašiai. Tiesiog ignoravau tai, nors ir buvo truputį baisu... Skaudžiausia, kad kai tampi viešu veidu, žmonės įgauna teisę tave kritikuoti ir žeminti. Pirmąsyk perskaičiusi komentarus internete, apstulbau: vertinama ne tai, kaip pranešu orus, o mano išvaizda, – tarsi būčiau ėjusi į Mis Lietuvos rinkimus! Jei į tai reaguočiau, pirmiausia turbūt bėgčiau operuotis nosies, paskui – didintis krūtinės ir vis tiek visiems neįtikčiau. Pradėjus šokti, reakcija pasidarė dar aštresnė, bet jau mažiau suku galvą: gera kompleksuotiems žmonėms, kad neturi, ką veikti, ir gaišta laiką tokiems niekams... Aš negalėčiau sau to leisti. Sukuosi kaip vijurkas: jaučiuosi atsakinga ir darbdaviui, ir dėstytojams, ir šokių partneriui Dainiui. Dažnai privalau vienu metu būti keliose vietose, taigi nuolat esu graužaty ir bėgime. Bet šokių projektas man tikrai nėra rakštis, atvirkščiai – jam pasibaigus, manau, bus labai liūdna.
Sesuo nuolat ateina į televizijos studiją tavęs palaikyti. Kaip ji reaguoja į tai, kad dvynė tapo įžymybe?
Labai gerai: ji atvažiuoja pas mane likus kelioms valandoms iki eterio, su draugais atsineša plakatų... O pati studijuoja optinių lazerių fiziką ir visai netrokšta viešosios erdvės. Pavydėti tikrai nėra ko: nė viena nesvajojome būti žinoma. Be to, darbas žiniose nėra ta vieta, kur lengva tapti žvaigžde: kur kas paprasčiau būtų ekrane nusirengti, leptelėti kokią sparnuotą frazę ar dalyvauti erotinėje fotosesijoje...
Apie tave kartkartėmis iš tiesų galima aptikti delikačios informacijos...
Sesuo irgi juokiasi, kad įvedus mano vardą į interneto paiešką pirmiausia išmetama „Karolina Liukaitytė nuoga“... Vasarą per projekto pristatymą į paplūdimį atėjau su maudymosi kostiumėliu – kilo skandalas. O sykį šokant išsprūdo truputis krūties – netyčia, aš to visiškai nepajutau, užtat paskui smulkiai apie tai perskaičiau interneto portaluose. Ir vėl skandalas... Ką padarysi – visko nutinka. Susitaikau su kūno kultu: jei tavo išvaizda estetiška, figūra graži, nieko bloga ją parodyti. Bet nuoga nesirengčiau – net dėl meno.
Šokant su partneriu po kelias valandas per dieną, išties gali kilti erotinių minčių. Kaip nuo jų vaduojiesi?
Balete mažiau fizinio kontakto, o sportiniuose šokiuose – tikrai daug. Bet jei visiems kiltų dviprasmiškų minčių, po kiekvieno projekto turėtume penkiolika skyrybų ir naujų gražių porų, o juk taip nėra. Aišku, nesakau, kad niekada nieko nebūna. Aš su tuo žmogumi praleidžiu labai daug laiko...
Ir jis neblogai atrodo...
Ir jis labai neblogai atrodo (šypteli). Meluočiau sakydama, jog niekada nepagalvojau, kad mano partneris – patrauklus vyras. Bet kitokių minčių nekyla, nes esame labai skirtingi, be to, aš jau turiu antrąją pusę ir tai mane įpareigoja romantiškai nesižvalgyti į kitus. Mantas irgi dalyvavo šokių projekte, jam puikiai sekėsi daryti tą patį. Kitai porai tokiu atveju gal ir grėstų išsiskyrimas, bet mūsų santykiai patikrinti – mes kartu jau pusšeštų metų. Pastarąjį pusmetį dažnai būdavo, kad susitikdavome tik naktį, abu pikti, vos stovėdavome ant kojų... Bet mes mokame užgesinti konfliktus, kol jų dar nekilo. Mantas – ne tik mano mylimasis, jis man – viskas.
Draugaujate stebėtinai ilgai, o kaip susipažinote?
Per jo brolį Vilių, su kuriuo kažkada draugavau. Sykį Vilius pakvietė mane į gimtadienį: tėvai išvažiavo, o vyresnėlį Mantą paliko prižiūrėti, kad „vaikai“ tuščiuose namuose ko nors neiškrėstų. Mantas man iškart patiko, nes buvo kitoks nei visi: ilgais juodais plaukais, apsirengęs kaip gotas... Tą vakarą jis darė fokusus – atrodė labai protingas ir nepasiekiamas.
Bet juk tu buvai jo brolio mergina!
Jau nebe – su Viliumi prieš pusmetį buvome išsiskyrę. Žodžiu, kliūčių nebuvo... Visi nuėjo miegoti, o mes su Mantu sėdėjome ir visą naktį kalbėjomės. Tiesiog supratau, kad aš būsiu su juo. Net nekilo klausimo, ar mes jau pora, – nuo tos dienos pradėjome draugauti. Kartais darosi baisu, kad niekada nesipykstame. Nesuprantu, kai draugės aiškina: „Tu savo vaikinui visko nepasakok, turėk paslapčių, niekada juo iki galo nepasitikėk...“ Mes – geriausi draugai. Jei man kada nors kiltų mintis apie kitą vyrą, turbūt pirmiausia tai papasakočiau Mantui. Manau, ir jis padarytų tą patį.
Judu gyvenate kartu?
Dar ne – bendrai buičiai stinga laiko, bet kitąmet ketiname apsigyventi drauge. Mes kartu atostogaujame, važiuojame į iliuzionistų konkursus – juk aš dirbu jo asistente. Kai su Mantu sprendžiame piniginius reikalus, į asmeniškumus nesileidžiame – dalykiškai susitariame dėl mano algos, ir jokių „brangusis, o gal duok man daugiau...“ Svajoju su Mantu įkurti renginių organizavimo įmonę.
O tekėti nenori?
Nenoriu ir tikriausiai dar ilgai nenorėsiu. Esu labai jauna. Na, taip, mano mama tokio amžiaus jau augino dvynukes... Bet nemanau, kad santuoka ką nors pakeistų. Kitoms merginoms norisi apsivilkti baltą suknelę, o aš šokdama baletą tiek kartų ją vilkėjau, kad tuo manęs nesugundysi. Nors niekada nežinai, kas laukia rytoj... Tačiau tikiu, kad mes visada būsime kartu, kitaip tiesiog neįsivaizduoju.
