Netekusi močiutės K.Meschino socialiniuose tinkluose pasidalijo jautriu įrašu, kuriame atvirai rašė, ko išmoko iš vieno svarbiausių žmonių gyvenime.
„Niekada nepamiršiu, kaip mes juokdavomės iki ašarų, lakuodavome viena kitai nagus, eidavome apsipirkinėti su tavo rankinuku, kuris atrodydavo tarsi lagaminas, nepamiršiu, kai tu man pasakodavai istorijas apie senelį ar laikus, kai buvai jauna, arba kai tu supykdavai pagaminus 5 patiekalų vakarienę, o aš nevalgydavau, arba kai aš suvalgiau visus slapčia laikomus saldainius.
Aš niekada nepamiršiu, kai mes kartu jūroje ieškojome moliuskų, o vakare matavome, kuri labiau įdegusi, kaip tau patikdavo rožinė spalva (šitą tikrai paveldėjau iš tavęs), kai leidai man pirmą kartą paragauti alaus, kaip aš tau padėdavau padžiauti drabužius ar laistyti augalus, ir aš visada dievinau, kaip tu kvepi.
Iki šiol neatsižaviu, kaip tu visuomet gerai atrodydavai, buvai susišukavusi, visada pasitempusi. Niekada nepamiršiu, kaip nenorėjai išeiti į miestą su ramentu, kaip mėgai mane vadinti „capa tosta“, ar rodydavai nuotraukas, kai tėtis su dėde buvo maži, kaip mane išmokei tikėti Dievu ir melstis, arba kai man gyvenant Milane skambindavai kiekvieną dieną klausdama, ar man viskas gerai. Visada rūpinaisi kitais, aplinkiniai tau buvo visada svarbesni.
Niekada nepamiršiu to karto, kai verkiau, nes privertei kartu su tavimi aplankyti tetą Mariją, arba stodavai kas 200 metrų pakalbėti vis su kitais pažįstamais gatvėje. Tu visada buvai labai mylima kitų.
Sakydavai, kad aš esu tavo mylimiausia anūkė, nes buvau vienintelė mergina, ir po vasaros klausei, ar nesutikčiau gyventi su tavimi. Senele, tu neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu, kaip tavimi didžiuojuosi, kokį stiprų įspaudą manyje palikai, kiek daug išmokei...Niekada tavęs nepamiršiu, net trūksta oro, kai tik pagalvoju, kad daugiau tavęs nebepamatysiu ir grįžus pas tave negalėsiu ištarti: „Labas, senele“, – socialiniame tinkle rašė Karolina.