 |
| Karolis Rutkauskas |
Šiuo ekstremaliu sportu užsiimi šešerius metus. Paskaičiavau, buvai maždaug 16-os, kai atradai šį sportą. Kokia tai istorija?
Aš visą laiką ieškojau sporto rūšies, kuri būtų labiau individuali, nei komandinė. Kažko tokio, kas būtų surišta su jėga ir su gimnastika. Taip mano gyvenime ir atsirado laipiojimas. Maža to, aš pagalvojau, kad galėsiu ne tik treniruotis, bet ir dalyvauti varžybose ar keliauti. Tai mane žavėjo. Laipiojimas uolomis man yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas, todėl apsispręsti sunku nebuvo.
Kaip sureagavo tėvai, kuomet grįžęs namo išpyškinai, kad nuo šiol būsi aukštalipiu?
Net keista, bet mano tėvai nieko prieš neturėjo. Vos pradėjęs tai daryti aš labai entuziastingai 7 kartus per savaitę eidavau į sporto salę, o grįžęs apie laipiojimą uolomis ar bouldering'ą aš tiesiog nenustodavau kalbėti. Galiausiai šviesdavau savo tėvus, pasakodavau, ką aš ten darau. Manau, kad jiems iš dalies būdavo ramu. Ta prasme, jie visuomet žinodavo kur, kaip ir kodėl aš būnu salėje. Kad tai šiek tiek ekstremalu jie, žinoma, žinojo. Galbūt jie tyliai slėpė savo jaudulį, bet niekuomet man nepriekaištavo.
Nukritau beveik iki pat žemės, jei būtų buvę bent pusmetriu daugiau virvės, tai greičiausiai kojas būčiau tikrai susilaužęs.
Lietuvoje kalnų nėra, tad į tikrą uolą įlipti vyksti į kitas šalis. Kiek šalių ar uolėtų trasų jau yra tavo sąskaitoje?
Sunku atsakyti kiek šalių aš aplankiau ar kiek uolų man teko įveikti. Tikrai daug. Europa daugiau mažiau visa. Vietas, kurios yra populiariausios – Prancūzija, Italija, Vokietija, Šveicarija – aš ne tik aplankiau, bet nuolatos ten sugrįžtu. Be to, jei nuvykstu laipioti, sakykime, į Italiją, visuomet aplankau ir kitas, aplink esančias laipiojimo vietas. Kita vertus, ne visoje Europoje juk yra uolų.
Be to, jei labai norėtum ir prisiverstum po atviru dangumi laipioti Lietuvoje, tai rastum ir vietų. Tikrai yra ir nedidelių akmenų ar pastatų, ant kurių galima laipioti. Mes, aišku, įsirengiame iš anksto virves, kad lipimas būtų kuo saugesnis.
Mano paties pakraipa daugiau ar mažiau vis tik yra sportas, tai man visiškai užtenka salės. Aš ten praleidžiu daug laiko tam, kad sustiprėčiau. Laipiojimas uolomis man daugiau malonumas, atsipalaidavimas po varžybų. Be jokio spaudimo ir streso.
Uolomis lipti, tai ne į kalną kopti. Sakyk, kokią sudėtingiausią trasą esi įveikęs?
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Karolis Rutkauskas |
Taip, pas mus skaičiuojamas ne aukštis, o uolos sudėtingumo lygis. Tarkime to, kuo aš užsiimu, sudėtingiausia trasa yra 8c+. O sudėtingiausia trasa, kuria man teko lipti – 8a. Ją įveikiau, kiek pamenu Šveicarijoje.
Uolų trasų sudėtingumas matuojamas pagal tam tikras knygas. Tiksliau tose knygelėse yra ir nufotografuotas, ir konkrečiai aprašytas kiekvienas maršrutas. Atvyksti iki vietos, įveiki tą maršrutą, kurio sudėtingumo klasė nurodyta knygelėje, ir jis tau užsiskaitomas.
O kokiais objektyviais kriterijais matuojamas ir kaip nustatomas uolų sudėtingumas?
Dažniausiai atsiranda pirmas žmogus, kuris lipa dar niekieno neišmėginta trasa. Jis būna pakankamai patyręs, tad jis ir nustato uolos sudėtingumo lygį iš savo asmeninės perspektyvos. Jei tai yra senai atrastas maršrutas, jo sudėtingumo lygis gali kisti – sunkėti arba lengvėti. Tai priklauso nuo atrastų naujų trasų bei laipiotojų bendruomenės, kuri ir nusprendžia trasos lygį. O bendruomenė tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje yra tikrai labai stipri ir viską, ką nuveikiame, susirinkę aptariame.
Nereikia net diskutuoti, kad tavo sporto šaka – ne iš lengvųjų. Su kokiais rimčiausiais pavojais laipiotojai uolomis susiduria dažniausiai?
Žinoma, visuomet yra kritimo faktorius. Jeigu mes kalbame apie bouldering'ą, kurio metu lipame be virvių tik su tokiais dideliais čiužiniais, ant kurių krentame, taigi tas kritimas ant nugaros – gana pavojingas. Bekrentant gali išsisukti koją ar nusisukti sprandą. Nes šalia uolų, žinia, nėra nei lygaus paviršiaus, nei žolytės. Dažniausiai būna sukritę akmenys ir gali pataikyti į tarpą.
Su virvėmis lipant koją pakišti gali neapdairumas. Pavyzdžiui, netiksliai suskaičiuota įranga arba neištirtas maršrutas. O šiaip, viską susumavus, dideli pavojai tikrai netyko. Nebent tu eini pirmą kartą lipti ta trasa, niekas dar ten nebuvo lipęs, o tau viską reikia paruošti, tai tas yra labai sunku. Tačiau paruošta uola yra tarsi mini sporto salė po atviru dangumi. Tie akmenys laipiojami jau 10-20 metų.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Karolis Rutkauskas |
O ar tau yra nutikę tokių force majeure situacijų?
Aš pats kartą lipau su virve nepasiskaičiavęs tikslaus atstumo iki žemės ir belipdamas netikėtai paslydau ir kritau. Tuo metu buvau užkopęs į kokių 15-os metrų aukštį. Nukritau beveik iki pat žemės, jei būtų buvę bent pusmetriu daugiau virvės, tai greičiausiai kojas būčiau tikrai susilaužęs. Pasisekė viskas gerai, nukritau iki pat žemės, praktiškai net galėjau atsistoti.
Be to, uolose būna tie vadinamieji kabliai, kuriuos kažkada paruošė prieš tai lipę laipiotojai. Prie jų paprastai yra segamos mūsų atotampos arba karabinai ir per juos kišama virvė. Taigi per tuos paruoštus taškus, kadangi jie yra ilgaamžiai, kartais nuo korozijos būna atsisukę ar šiaip nebelaiko tvirtai. Esu ne kartą girdėjęs, kad nieko blogo neįtaręs laipiotojas lipo ir keliose vietose ištrūko ir nukritę susižalojo.
Sakei, kad šiuo sportu užsiiminėji ne tik dėl smagumo, bet ir dėl varžybų. Kaip lietuviams sekasi pasaulinėse laipiojimo rungtyse?
Kai aš pradėjau laipioti, aš net neketinau dalyvauti varžybose. Mano tikslas buvo – keliauti ir maloniai leisti laiką, užsiimti patinkančia veikla. Į laipiojimą žiūrėti kaip į profesionalų sportą bei dalyvauti varžybose pradėjau vos prieš trejus metus. Atradau, kad varžybos yra toks dalykas, kuris tave stumia į priekį. Dabar varžausi jau antrą sezoną. Tai nėra labai didelė patirtis, bet jau esu dalyvavęs 3-uose Pasauliniuose taurės etapuose ir viename Pasaulio čempionate bei daugybėje aplinkinių renginių. Lietuvoje esu vienas iš geriausių, pasaulyje, tiesa, dar reikia pasitempti mums visiems, nes esame visi apie vidurį.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Karolis Rutkauskas |
