Šiuo metu garsi šokėja rengiasi kovo kovo 15-16 d. įvyksiančiai spektaklio „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“ premjerai, kurios metu, pasak jos, publika pamatys tai, ko Lietuva dar nėra mačiusi.
Su Katerina susitikome teatro užkulisiuose, pulsuojančiuose nuo gyvos muzikos, aktorių klegesio, modernaus šokio viražų ir daugeliui suaugusiųjų dar neatrastų lėlių, gaminamų čia pat – „Lėlės“ teatro dirbtuvėse. „Lėlės teatrą galiu apibūdinti vienu žodžiu– kosmosas", pasakoja Katerina. Ir išties, šiame teatre jautiesi tarsi įžengęs į laikui atsparią erdvę, kurioje saugomos paslaptingiausios žmogaus sielos iliuzijos.
Katerina, papasakokite apie savo kelionę nuo šokio iki teatro...
Ko gero tai būtų galima pavadinti ne tiek kelione, kiek tikrų tikriausiu šuoliu. Nesu mokiusis nei teatro, nei vaidybos, todėl atsiradusi galimybė vaidinti teatre man buvo tikra avantiūra. Bet pamaniau: o kodėl gi nepabandžius? Ir kuo toliau, tuo labiau matau, jog šokio įgūdžiai teatrui nepadeda, nes čia keliami reikalavimai yra visiškai kitokie. Skirtingai nei pratę šokėjai, teatre nereikia perspausti jausmų, čia reikia būti organišku. Todėl, kai visa gyvenimą esi mokomas vienos emocijos, atskleisti savo organiką teatro scenoje yra itin sudėtinga.
Kas šią akimirką Jums arčiau širdies: teatras ar šokis?
Šiuo metu su režisieriumi Žilvinu Vingeliu statomame spektaklyje pramoginio šokio akcentų nėra. Čia daugiau šiuolaikinio šokio. Tačiau jeigu man tektų rinktis tarp šokio ir teatro, ko gero šiuo gyvenimo etapu man įdomesnė būtent teatrinė kūryba.
Ką jums reiškia teatras iš žmogiškosios eilinio žiūrovo pozicijos?
Mano supratimas apie teatrą yra labai mėgėjiškas. Spektaklis man arba patinka, arba nepatinka – turbūt taip, kaip ir didžiajai daugumai. Prisipažinsiu, spektaklyje paskutinį kartą buvau pakankamai seniai – prieš gerus porą metų, todėl meluočiau sakydama, jog esu didelė teatro mėgėja. Kaip profesionalei, teatras man yra visiškai svetimas.
Kodėl, jūsų nuomone, šiuolaikiniam žmogui yra reikalingas teatras? Ir ar reikalingas?
Mano nuomone, tai yra svarbi kiekvieno žmogaus bendrojo išsilavinimo dalis. Juk vien televizija ar internetas negali palaikyti mūsų dvasinės stiprybės. Teatras išlaisvina žmogų iš rutinos ir lavina jį kaip visapusišką asmenybę, o ne vien kaip žmogų, išmanantį vien savo siaurą profesinę sritį.
Kuo yra įdomus būtent „Lėlės“ teatras, ir konkrečiau – jūsų kuriamas spektaklis „Lila"?
Man „Lėlės“ teatras yra kažkokia mistika. Kuo daugiau stebiu jį ne tik iš žiūrovės, bet ir iš šokėjos-aktorės perspektyvos, tuo labiau man atrodo, kad visas čia vykstantis pasiruošimas ir darbai spektakliui gali būti apibūdinama vienu žodžiu – kosmosas. Atrodo, kad čia dirbantys žmonės daro nerealius dalykus. Mūsų spektaklis „Lila“ – tai yra kažkas neapsakomo. Aš labai tikiuosi, kad mes būsime pirmieji, kurie padarys tai, ko Lietuva dar nėra mačiusi. Nes čia yra visko tiek daug: gyvas garsas, judesys, šokis, šešėliai, lėlių animacija... Viskas, kas galėtų būti, yra šiame viename spektaklyje. Tai turėtų būti tikra bomba.
Teatras „Lėlė“ daugeliui siejasi su vaikais ir vaikišku pasauliu. Ar „Lila“ bus tas renesansinis spektaklis, kuris galutinai įtikins, jog lėlių teatras taip pat yra skirtos ir suaugusiems?
Jei esate matę teatro lėlės ir objektus, žinote, kad kartais vakare būtų baisu kažką tokio pamatyti sėdint teatro koridoriuje. Kalbant apie spektaklį „Lila", tai bus būtent tas spektaklis, kuriame jungiasi viskas. Sveiku protu nesuvokiama, kaip tai yra įmanoma. Aš labai tikiuosi, jog mums pavyks pasiekto to, ką užsibrėžėme.
Ką jums asmeniškai reiškia šis spektaklis?
Šiuo metu sunku atsakyti, nes kol kas aš tik po truputį pradedu suprasti savo vaidmenį, pojūčius bei kaip turėčiau atrodyti ant scenos. Todėl kol kas negaliu ir pradėti savęs tapatinti su savo vaidmeniu. Galbūt ilgainiui atsiras konkretesnis ryšys tarp mano vaidinamos herojės bei mano pačios asmenybės.
Kokia auditorija yra kviečiama pamatyti spektaklį „Lila“?
Siūlyčiau jį pamatyti visiems: nuo vaikų iki senjorų. Kiekviena amžiaus grupė galės įžvelgti šiame spektaklyje sau aktualius dalykus. Galbūt net atrasti pačius save.