„Sidabrinės gervės“ raudonasis kilimas šiemet buvo patiestas priešais Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame ir vyko apdovanojimai.
Sekmadienio vakarą ant jo pozavo Lietuvos kino industrijos profesionalai, ekrano žvaigždės ir ceremonijos kviestiniai svečiai.
Raudonuoju kilimu žengė Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė su vyru Aurimu, Saulius Baradinskas, Giedrė Žičcytė, Vytautas Kaniušonis, Gabija Jaraminaitė, Donatas Želvys, Titas Laucius, Dovilė Kundrotaitė, Oskaras Koršunovas su širdies drauge Egle Karpavičiūte, Jurga Šeduikytė, Remigijus ir Algirdas Gataveckai, Eglė Daugėlaitė, Neringa Zeleniūtė ir Martynas Tyla, Vytautas ir Eglė Juozapaičiai, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Dainotas Varnas, Rytis Zemkauskas, Dovilė Filmanavičiūtė, Jurga Klimaitė-Riebling, Dalia Teišerskytė ir Giedrius Gustas bei kiti.
Fotogalerija:
„Sidabrinės gervės“ viešnia Larisa Kalpokaitė portalui Žmonės.lt teigė šį šventišką vasarą esanti džiugios nuotaikos.„Oras geras, matau daug pasipuošusių jaunų veidų, moterų ir vedėjų tiesiog fantastiški rūbai. Ir Kaune, šitame teatre, turėtų būti labai jauku, jis vienas seniausių teatrų Lietuvoje, tai kad kinas atkeliavo į Kauną, labai smagu.“
Aktorė pasidžiaugė ir dėl to, kad pastaruoju metu lietuviškas kinas išgyvena išties gerus laikus.
„Pagaliau Lietuvoje filmuojama tiek daug filmų, yra tiek daug jaunų režisierių, aktorių. Aš seniai gyvenu, tad labai gerai atsimenu laikus, kai per trejus metus Lietuvoje buvo nufilmuotas tik vienas filmas – Mykolo Vildžiūno „Nuomos sutartis“. Laimė, tas filmas nukeliavo į Venecijos kino festivalį.
Tai buvo alkani, basi laikai, nes taupė žiauriai juostą, filmavo filmavo, sustojo, jau pamiršau apie tą filmą, po to vėl pratęsė. Ačiū Dievui, tokie laikai baigėsi. Nors ir dabar sunku su finansavimu, bet bent jau kažkoks jis yra. Ir man labai džiugu, kad tiek jaunų talentingų žmonių“, – kalbėjo L.Kalpokaitė.
O kuo, Larisos teigimu, darbas kine skiriasi nuo vaidybos teatre?
„Didžiausias skirtumas turbūt tas, kad teatre gali pasislėpti už partnerio, mizanscenos, apšvietimo, dekoracijos, tave gali išgelbėti režisūrinis sprendimas, tave gali apšviesti taip, kad tavęs nesimatys, o tik balsas girdėsis, ir atvirkščiai. O kine yra toks dalykas, kad tu niekur nepasislėpsi. Jei tu esi kvailas – tai matosi, jei esi protingas – irgi matosi, jeigu esi talentingas – irgi matosi. Kinas taip išnuogina aktoriaus vidų, kad jeigu esi tuščias, viskas matosi.
Ir ne tik drąsos einant į kiną reikia turėti – reikia priprasti prie kameros. Man atrodė, kad aš jau pripratusi, bet kai Venecijos kino festivalyje pamačiau tiek daug kamerų, man pradėjo tirtėti galva. Kamera yra toks dalykas, kad ji tave kai paima, praryja, ir jeigu tu neatsipalaiduoji, nesi natūralus toks, koks turi būti, tada tuščias reikalas.“
L.Kalpokaitės vyras aktorius Jonas Braškys kalbėdamas su portalu Žmonės.lt taip pat pasidžiaugė jaunų talentų gausa: „Man labai patinka, kad toks gausus būrys atėjo ne tik jaunų, bet ir visai jaunučių žmonių. Čia didelis potencialas. Aš žinau, ką vyresnieji, ką mano bendraamžiai moka – jie yra grandai. Bet mane džiugina jauni žmonės. Pasižiūri į jauną žmogų režisierių, pasižiūri jo filmą ir matai – koks protingas, koks įžvalgus jaunas žmogus.“
Paklaustas, ko lietuviškam kinui visgi trūksta, J.Braškys paminėjo scenarijaus subtilybes. „Kol kas scenarijus yra mūsų silpnesnioji vieta. Bet, manau, tai ateinantis dalykas, viskas bus gerai, nes Lietuvos režisieriai yra stiprūs, jau nekalbant apie operatorius, kompozitorius, aktorius.“
Portalo Žmonės.lt ant raudonojo kilimo kalbinta aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė akcentavo – nesvarbu, kaip pasibaigtų apdovanojimų vakaras, visi kolegos verti pagyrų.
„Šiandien ypatinga diena, šventė mums visiems. Bus ir nugalėtojų, ir ne visai nugalėtojų, bet manau, kad jeigu mes turime darbo, jeigu dirbame, mes visi esame laimėtojai. Tada laimi ir žiūrovas, turėdamas galimybę nueiti į kino teatrą ir džiaugtis lietuvišku kinu“, – sakė Sandra.
Aktorė patikino, kad pastarieji metai buvo turtingi vaidmenų. Be to, atskleidė, kad jau netrukus filmuosis naujoje romantinėje komedijoje, kur įkūnys gydytoją.
„Labai mėgstu dirbti kine. Čia viena iš mano gyvenimo aistrų, be kurios neįsivaizduoju savęs. Kiekvienu vaidmeniu labai džiaugiuosi. Kaip tik laukia liepą filmavimas, tai nekantrauju, ruošiuosi. Ir su jauduliu, ir su didžiuliu džiaugsmu.
Kiekvienas vaidmuo nepraeina tiesiog šiaip sau, jie visi yra mano, manyje, apie kiekvieną galėčiau kalbėti nesustodama, ką man davė, kas pavyko, kas ne visai. Jie man be galo brangūs. Ir kurti Lietuvoje, ir ne Lietuvoje. Labai daug emocijų, labai daug žmonių įdomių sutiktų, kurie paliko didžiulius antspaudus“, – dalijosi S.Daukšaitė-Petrulėnė.
Režisierius Saulius Baradinskas taip pat pabrėžė, kad „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai – didžiulė šventė. Jis išskyrė kelis pastarųjų metų favoritus ir paminėjo besitikintis, kad ateityje lietuviškam kinui bus skiriamas didesnis finansavimas.
„Šiandien yra ta ypatinga diena metuose, kur mes švenčiame Lietuvos kiną. Turime kuo didžiuotis, nes šiais metais ypatingai yra nuostabių filmų, labai stiprių ne tik savo dramaturgija, bet ir žanru – kalbu konkrečiai apie fantastinį filmą „Vesper“, Tito Lauciaus komediją „Paradas“, Austėjos Urbaitės nuostabią dramą „Per arti“ ir Vytauto Katkaus trumpo metro filmą „Uogos“, kuris buvo Kanuose.
Atvažiavau su tokiu didžiuliu dėkingumu pasveikinti savo bendruomenės dalį ir pasidžiaugti, nes mes visi esame labai didžiulio istorinio vyksmo dalis – Lietuvos kinas yra aukso amžiuje. Labai viliuosi, kad būtent per tokius renginius Lietuvos vyriausybė atkreips dėmesį ir gal skirs didesnį finansavimą Lietuvos kinui“, – portalui Žmonės.lt sakė S.Baradinskas.
Pasiteiravus, kuo būtų naudingas didesnis finansavimas, ar lietuviškam kinui šiuo metu kažko trūksta, režisierius atsakė: „Ne tai, kad trūksta. Mes su su Lietuvos kino centro 9 milijonų biudžetu, kuris yra Holivude gero indie filmo biudžetas, pasiekiame nerealius rezultatus – Marija Kavtaradzė parvežė Sandanso apdovanojimą, o Jono Trukano ir Jono Lauciaus filmas „Rūpintojėlis“ buvo „Talinn Black Nights“.
Lietuviškas kinas A klasės festivaliuose yra savaime suprantamas dalykas. O labiau remti reikia tam, kad ne tik aš kurčiau, bet kurtų ir vyresni, ir jaunesni kūrėjai. Norisi labai palaikyti vienas kitą, nes mes esame kartu, mes kuriame Lietuvos kultūrą, reikia didžiuotis ir pasidžiaugti Lietuvos kinu.“
Režisierė Giedrė Žickytė šįkart į „Sidabrinę gervę“ buvo pakviesta įteikti statulėlės geriausio režisieriaus kategorijoje.
„Man tai didelė garbė. Kadangi pati esu režisierė, man ši kategorija yra pati brangiausia.
Šiemet labai džiaugiuosi ir nominantų įvairove. Režisieriaus kategorijoje nominuoti tiek vyrai, tiek moterys. Tarkim, Kanuose šiais metais apdovanota moteris režisierė ir buvo kalbų, kad jau kažkelintas prizas būtent moteriai. Tada pagalvojau – pas mus Lietuvoje tikrai ne kažkelintas“, – portalui Žmonės.lt komentavo G.Žickytė.
Režisierė pridūrė: „Ne tik laimėtojai, bet ir nominuoti ir visi tie, kurie pakviesti į kino šventę, turime pasidžiaugti, kad Lietuvoje kuriama tiek kino, kad turime iš ko rinktis. Reikia pasidžiaugti visais mūsų geriausiais – ir nominantais, ir laureatais, ir apskritai tokiu gausiu kino derliumi.“
Pačios Giedrės namuose – jau šešios „Sidabrinės gervės“. Kaip jai tai pavyko?
„Visų pirma, turi daug dirbti. Čia nėra jokios paslapties. Reikia daug darbo, aistros ir meilės tam, ką darai, kantrybės, truputį sėkmės ir niekada nepasiduoti.
Štai čia mes matome raudonąjį kilimą – visi fotografuojasi, ir tai atrodo įdomu iš šalies, o kai pats ten esi, ne taip ir įdomu. Tai tarsi darbas, procesas.
Už viso to, už filmų sėkmės slypi begalė valandų, netgi tokios rutinos nuobodžios, kūrybinių kančių. Bet tikrasis džiaugsmas būna tada, kai tu po daug paieškų, kūrybinių rebusų staiga randi tą atsakymą. Va čia yra tas tikrasis mūsų raudonas kilimas – tada tu būni toks laimingas. Gal esi kažkur montažinėje, visas susivėlęs, nemiegojęs, nepavalgęs, bet tu pagaliau radai tą savo eureka, savo sprendimą.“
Pati G.Žickytė šiuo metu taip pat dirba prie naujo filmo. „Dabar čia ir atlėkiau iš tos montažinės, kur dar truputį nelaiminga, kur dar gimsta procesas ir vis dar laukiu tos eurekos. Bet kai bus ta eureka, ir bus baigtas filmas“, – nusijuokė pašnekovė.
Vytautas Kaniušonis šiuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje už vaidmenį juostoje „Piktųjų karta“. Šis filmas nominuotas ir dar keliose nominacijose.
„Džiugu, kad jį pastebėjo, pamatė. Mes su šiuo filmu dalyvavome ir keliuose festivaliuose, netgi laimėjome prizą Prancūzijoje. Manau, jis vertas daugiau nominacijų nei gavo, nes ir scenarijus buvo puikus, ir muzika puiki, ir režisierius genialus, talentingas – man labai patiko su Emiliu Vėlyviu dirbti“, – įžvalgomis su portalu Žmonės.lt dalijosi V.Kaniušonis.
Vytautas prisiminė, kad suvaidinęs kitame pripažinimą pelniusiame filme – Igno Jonyno juostoje „Lošėjas“ – kurį laiką nebesifilmavo kine.
„Buvo labai ilgas tarpas – gal niekas niekas nekvietė, gal buvo išsigandę, gal galvojo, kad nesutiksiu. Aš tada dirbau Panevėžio teatre „Menas“, ten buvo labai daug darbo, todėl kažkaip atsisakydavau mažesnių vaidmenų, o pagrindinio niekas nesiūlė – taip penkeri metai ir prabėgo.
O nuo 2018 metų išėjau iš Panevėžio teatro ir pasipylė daugiau pasiūlymų. Ėmiau jau viską, ką siūlo – ir mažiukus vaidmenis, ir didelius. Gal supratau, kad jeigu lauksi, atsisakinėsi, tai taip ir pralauksi visą gyvenimą“, – pasakojo V.Kaniušonis.
O skirtumų tarp teatro ir kino, aktoriaus teigimu, tikrai nemažai: „Teatre turi laiko repeticijoms, galimybę kažką patobulinti, pakeisti. Kartais supranti, ką vaidini, tik praėjus pusmečiui ar netgi metams, atsiranda naujų galimybių, globaliai keičiasi pasaulis, ir prisitaikai tą vaidmenį. O kine turi tik tą šansą, tau duoda valandą scenai ir per ją reikia padaryti. O kitas skirtumas – kine nelabai tinka teatro sceniniai triukai, sceninės prisitaikymo galimybės.“
Šiais metais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų metu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre įteikta 19 Sidabrinių gervių statulėlių, 1 Sidabrinės gervės kiaušinis, skiriamas už metų geriausią studento darbą, ir 1 Auksinė gervė už gyvenimo nuopelnus. Apdovanojimų organizatoriai AVAKA ir LKC taip pat skyrė specialų prizą už indėlį Lietuvos kino industrijai.
Į daugiausiai apdovanojimų pretendavo režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V.Landsbergio filmas „Poetas“, Tito Lauciaus filmas „Paradas“ ir Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“.
Visi šie filmai pretendavo ir į statulėlę kaip Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas.
Šventei dirigavo netikėtas aktorių duetas – Lina Rastokaitė ir Dainius Kazlauskas. Ceremonijoje po pertraukos pasirodė 2022-ųjų pabaigoje mama tapusi Justė Arlauskaitė-Jazzu, muzikinius pasirodymus taip pat parengė Vaidas Baumila ir Gamka, Ainis Storpirštis su grupe „Joyboy“, Andrius Mamontovas, „Freestarz“, Beatrich, Rūta MUR, Rokas Laureckis ir kiti.
