Parko direktorius Vygandas Kilčauskas papasakojo apie parke esančias kultūrines vertybes, kurių čia daugiau nei 40: Bulavėnų, Lyduvėnų, Barsukalnio, Betygalos, Ročiškės, Darbutų, Padubysio piliakalniai, mitologiniai akmenys, trys dvarai bei keturios dvarvietės ir jų fragmentai, trys bažnyčios, Betygalos miestelio istorinė zona, istorijos-technikos paminklas Lyduvėnų geležinkelio tiltas, Maslauskiškių vandens malūnas su išlikusia technologine įranga ir kita. Žymiausias iš jų – 42 metrų aukštyje virš Dubysos pakibęs Lyduvėnų geležinkelio tiltas – ilgiausias (599 m) Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
 |
| K.Stalnionytės nuotr./Maslaukiškių malūnas |
Pasandravio istoriniame draustinyje, Bernotų kaime, yra poeto Maironio sodyba-muziejus. Čia vyksta literatų, poezijos renginiai, minimos su Maironio gyvenimu ir kūryba susijusios datos. Poeto gimtinę Pasandravį ir tėviškę Bernotus jungia pusantro kilometro ąžuolais apsodintas takas su liaudies meistrų kryžiais ir koplytėlėmis. Pasandravyje apžiūrėjome ir senovinį, gal net plačiausią Lietuvoje šulinį, išmūrytą akmenimis. Čia netoli ir šaltinėlis, iš kurio poetas kas rytą eidavo vandens pasisemti ir virdavo čiobrelių arbatą, kurią gerdavo su motinos ir seserų iškeptais varškiniais pyragėliais. Dabar muziejuje parodo molinę puodynę, kur tuos poeto mėgstamus skanumynus laikė. Čia viskas alsuoja poeto dvasia.
 |
| K.Stalnionytės nuotr./Maironio sodyba Bernotuose |
Ypač tai pajunti, kai apie Maironį ir jo šioje sodyboje praleistas dienas pasakoja ekskursijų vadovė Rita Paškauskienė. Ji sakė, kad Maironis pats sodino ir augino gėles kaimiškame darželyje po langais, o sutrynęs tarp delnų rūtą, mėgaudavęsis kvapu. Poetas taip pat gerai drožė iš medžio: išlikusi jo sukurta rašalinė: namelis ir šulinys su svirtimi. Ypač įstrigo istorija apie tai, jog būsimasis poetas jaunystėje turėjęs ir tokių užduočių – per vasarą ganytas žąsis reikėdavo parduoti, todėl jas rudeniop laukų ir miškų takeliais varydavo iki turgaus Kaune, prieš tai „pakaustę“. Kad žąsys galėtų pačios nueiti tokį ilgą kelią (apie 70 km), jų padus patepdavo smala ir varinėdavo ant žvirgždo, kuris prilipdavo. Parodė ir pušį, kurią prieš 149 metus pasodino poeto tėvas, kai gimė Jonukas, ir obelį, prie kurios sukniubusi mirė Maironio motina. Ir tokioje poetiškoje vietoje, deja, apsilanko ne tik didžiojo mūsų poeto gerbėjai. Gidė papasakojo, kad tik laimingo atsitiktinumo dėka muziejaus eksponatai nebuvo pavogti. Išplėšę spyną, įsilaužėliai jau buvo visus smulkesnius senovinius daiktus sunešę prie durų į prieangį, nukabinę ir paveikslus nuo sienų. Po to įvykio muziejininkai prieš žiemą eksponatus turi išsivežti. Pasandravyje stovi senovinė iš akmenų mūryta pavalkinė-arklidė, kurios jau net nerakina, nes spyną ne kartą nulaužė, o viduje – tuščia. Gidė atsiminė, kad ir medinių stogo lentelių „turistai“ kartais pasilaužydavo ir kepdavosi šašlyką...
 |
| K.Stalnionytės nuotr./Maslauskiškių malūnas |
Betygaloje per visus sovietinius laikus išliko paminklas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui (aut. P. Aleksandravičius). Jis čia buvo pastatytas ne veltui, nes Betygalos pilis buvo viena svarbiausių žemaičių pilių, kurią puldavo kryžiuočiai. Pasakojama, kad šiuose kraštuose lankydamasis aukšto rango rusų generolas, niekur rajone nepastebėjęs Lenino paminklo, tik LDK kunigaikštį Vytautą, pasirėmusį ant kalavijo, nesuprasdamas tokio raseiniškių politinio nebrandumo paklausė: o kas čia toks? Kariškius po Betygalą vedžiojęs mokytojas atsakė, kad tai paminklas labai garsiam karvedžiui, padėjusiam mums kovoti su vokiečių užkariautojais dar XV amžiuje. Išties, susiklosčiusių istorinių aplinkybių dėka nei Raseiniuose, nei Betygaloje niekada nebuvo pastatyti sovietų ideologijos paminklai.
 |
| Keliaukkitaip nuotr./Paminklas Vytautui |
Be kultūros objektų Dubysos regioninis parkas itin svarbus savo vandens turizmo trasa. Tačiau labai išpopuliarėjo keliavimas pakrantėmis keturračiais motociklais. Nuo jų nukenčia miškai, pievos, upių pakrantės, vagos, piliakalniai. Toks gaivališkas važinėjimasis nėra joks sportas. Grubūs ratai drasko velėną, naikina augmeniją, traiško skruzdėlynus, o motorų triukšmas išbaido paukščius. Važinėjant mažų upių ir upelių vagomis naikinamos lašišinių žuvų nerštavietės. Yra trikdomi visi gamtos namų gyventojai. Keturračių motociklų, kaip ir kitų transporto priemonių, eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje reglamentuoja kelių eismo taisyklės. Visų nacionalinių ir regioninių parkų apsaugos reglamentuose parašyta, kad draudžiama važinėti ne keliais, ne keliuose statyti ar kitaip eksploatuoti motorines transporto priemones. Visų miškuose ar laukuose esančių miško ar lauko keliukų negalima laikyti keliu. Jais negalima važinėti motorinėmis transporto priemonėmis neturint ūkinio ar kitokio konkretaus tikslo. Važinėtis tokiais motociklais galima tik keliais ar specialiose vietose – autodromuose, kartodromuose, karjeruose. O už saugomų teritorijų režimo pažeidimą grėstų bauda bei tektų atlyginti gamtai padarytą žalą.
„Malonios ir puikios pakalnės Dubysos, išpintos žemčiūgų vainikais margai!“ Taip apie šias vietas sakęs Maironis. Dabar Dubysos regioninis parkas savo brangenybes siūlo mums visiems. Nuo mūsų priklauso, kaip mes jas priimsime ir išsaugosime.
Daugiau skaitykite: http://www.keliaukkitaip.lt/index.php/keliauk/article/51
Projektą „Kompleksinė visuomenės informavimo ir švietimo apie saugomų teritorijų svarbą bei aplinkai palankų gyvenimo būdą programa ,,Keliaukime kitaip!“ finansuoja Europos regioninės plėtros fondas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo veiksmų programą.
