„Aš iš tų, kurie niekaip nesiliauja daug dirbti, o šįmet dar įstojau studijuoti tarptautinio verslo. Atsidūriau tarp kitokių žmonių, kitokioje aplinkoje – buvau to labai pasiilgęs, nes pastaruosius dvejus metus jaučiausi taip, lyg daužyčiau galvą į sieną. Nebesupratau, ką veikiu ir kodėl, nebenorėjau sau teisintis, kad viskas gerai. Norėjosi kažko naujo, kitokių žinių, kitokių vėjų. Bet juokauju, kad mokydamasis verslo labai aiškiai supratau: geras verslininkas nebūsiu, nes man žmogiškasis faktorius daug svarbiau už pelną“, – dėsto Kęstas.
Esate moterų už skvernų graibstomas. Visoms klientėms jūsų reikia, visos džiūgaudamos deda savo asmenukes su naujomis šukuosenomis į feisbuką ir dėkoja Kęstui. Na, esate beveik dievinamas... Kodėl jos pas jus plūsta?
Apie savo klientus aš žinau viską, kaip ir jie apie mane, bet po darbo valandų tai neišnešama į viešumą.
Nebeturiu tikslo apkirpti ir aprengti visą Lietuvą. Mano kredo darbe – „niekada nemeluok klientui“. Draugai ir draugės žino: jei matysiu, kad bus blogai, – nedarysiu. Neįkalbėsit.
Ir jei prieš vakarėlį kas nors paklaus, kaip atrodo, tikrai nemeluosiu: jei bus ojezusmarijakatučiadabarapsirengei – taip ir pasakysiu. Apie savo klientus aš žinau viską, kaip ir jie apie mane, bet po darbo valandų tai neišnešama į viešumą.
Draugas mano kėdėje iškart virsta klientu: esu profesionalas ir turiu gerai padaryti darbą, o ne bet ką pliurpti ir šiek tiek pačekšėti žirklėmis. Šnekamės apie viską: nuo mados tendencijų, maisto, vyno, kelionių, vaikų gimtadienių iki asmeninių dalykų. Darbe turiu genialią atmintį: taip susikoncentruoju, kad be jokių užrašų atsimenu visų klientų plaukų dažų formules, nekalbant apie jiems reikšmingas datas. O tų klientų – per tūkstantį.
Tačiau po darbo susipažinęs su žmogumi galiu po trijų minučių pamiršti jo vardą... Kartą prieš daug metų atėjo Agnės Jagelavičiūtės mama, pakalbėjome apie kažkokį būsimą gimtadienį, o kai ji vėl užėjo po pusantro mėnesio, iškart apie tą gimtadienį ir paklausiau. Moteris šiek tiek nustebo, o grįžusi paskambino Agnei ir pasakė, kad turbūt ji yra Kęsto VIP klientė, na, kokia viena iš dešimties, nes jis, matyt, viską užsirašo, kad paskui galėtų kalbą pratęsti...
O aš viską prisimenu gal todėl, kad tiesiog myliu žmones. Man jie nuoširdžiai įdomūs! Ir visai nerūpi, kiek kas uždirba, kokio brangumo kieno rankinė. Mano paslaugų kainos vienodos ir pedagogei, ir banko prezidentei – neskirstau žmonių pagal rangus. Ir nebus taip, kad griežtu balsu paskambinusi kokia -ienė bus priimta be eilės, o iš ten išmesta kokia nors „neelitinė“ klientė. Tad kai kurios ponios pas mane nebesilanko.
Jus vertina, myli, jūsų verslas klesti. Gyvenk ir mėgaukis...
Gal vieniems patinka, kad esu paprastas, kad galiu bendrauti visomis temomis, kad man daug kas įdomu, kitiems – kad vertinu gerus daiktus ir kad renkuosi gerti šampaną, o ne „Bosca Anniversary“, nes užsidirbu... Bet pinigai – ne siekiamybė ir ne pats svarbiausias dalykas. Negaliu užsibūti monotonijoje. Visada ieškojau ko nors naujo, kišau nosį į kitas sritis. Esu kirpėjas, bet man rūpėjo ir mada, stilius, estetika.
Ėjau, dariau, bandžiau, kūriau kolekcijas. Paskui suvokiau, kad jau nemažai per tuos 32 metus padaryta. O kas bus po 10 metų? Vėl stovėsiu ir kirpsiu po dvylika valandų kaip visada? Ar važinėsiu į fotosesijas ir varinėsiu po parduotuves su pilnais maišais drabužių? Tai būtų žingsnis atgal – be viso to, ką darau, man norisi dar kai ko nauja.
O koks būtų pirmyn? Šiaip jau stilisto darbas ir yra juodas, nedaug jame romantikos...
Daug kas įsivaizduoja, kad yra kitaip. Kartais kokiems nors projektams pasiimame jaunų asistentų, ką tik baigusių kokią Dailės akademiją, ir jie įsivaizduoja, kad bus toks vau: visi užsikasę tarp knygų, žurnalų, su taurėmis vyno ieško įkvėpimo. Vakarėliai, linksmybės... Ne, brangieji. Stilisto namai – tai „Akropolis“ ir savaitė be miego. Prieš kokius penkerius metus, kai stilizavau daug fotosesijų, kai rengiau televizijų žmones, tai buvo ir mano gyvenimo dalis. Ir tame nebuvo daug mados, meno ar išmonės. Reikėdavo tiesiog surasti pilką kostiumą, kuris gerai atrodytų ekrane, ir priderinti prie jo kaklaraištį. Sakydavau, kad mano mama galėtų tą padaryti... Dabar imuosi tikrai ne visko, ką siūlo, koncentruojuosi į privačius klientus.
Visą interviu skaitykite sausio mėnesio žurnale „Laima“.
