Gimtadienių V.Mainelytė sako dažniausiai neakcentuojanti. Esą jie eina ir praeina, lieka tik brangūs ir laiko patikrinti žmonės šalia: mylima šeima, kartu užaugę kolegos, bičiuliai, negailintys gražaus žodžio. Bet gal dėl to tos šventės ir svarbios – iš gražių akimirkų ir gimsta nuostabiausi prisiminimai.
Aktorė šypsosi – šiemet jokio trankaus baliaus ji nedarys. Tačiau nuo jubiliejaus pabėgti ne taip paprasta – jau dabar jos dienotvarkėje įrašytas ne vienas gimtadieninis susitikimas.
Vos prieš kelias dienas V.Mainelytė grįžo iš Gruzijos (Sakartvelo), kur drauge su kitais vyresniosios kartos kino grandais Regimantu Adomaičiu ir Juozu Budraičiu filmavosi garsaus režisieriaus Zazos Urushadzės filme „Antonas“. „Šis filmas man tapo didžiausia gimtadienio dovana“, – džiugių emocijų neslėpė V.Mainelytė.
Apie Emos vaidmenį naujoje juostoje, apie meilę savo profesijai, apie mokykloje dėl noro tapti artiste patirtas patyčias, apie įveiktą sunkią ligą ir didžiausias gyvenimo dovanas – apie visa tai jubiliejaus proga V.Mainelytė sutiko pasikalbėti su 15min.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinkate 70-metį?
– Suvokti sunku, kad skaičius toks didelis. Apie jį kartais išduoda ir sveikata, nors šiaip nejaučiu tų metų, nesureikšminu jų. Anksčiau maniau, kad 70, tai kažkoks oho! Dabar nebeatrodo tiek daug. Būna, jaučiuosi kaip 50-metė, viskas priklauso nuo nusiteikimo, savijautos.
Kažkaip – ačiū Dievui – gyvenu kūrybinį gyvenimą, o tai mane labai palaiko. Juk visą gyvenimą atidaviau kinui. Todėl ir ten, o ir visur kitur esu laiminga.
Žmogus, kaip ir gamta, kurioje po pavasario ateina vasara, paskui – ruduo, o po rudens – žiema.
Žmogus, kaip ir gamta, kurioje po pavasario ateina vasara, paskui – ruduo, o po rudens – žiema.
– Tai kurį metų laiką emociškai šiuo metu išgyvenate?
– Rudenį. Esu rudeninė, labai myliu rudenį, tai, ko gero, taip ir jaučiuosi.
– Bet kokiu atveju, sukaktis graži, neeilinė. Gal kažkaip išskirtinai planuojate ją paminėti?
– Ypatingai – ne. Teatras remontuojamas, nors vis tiek kviečia ateiti, suprantu, kad nori pasveikinti. O šiaip – šeima, dukra, anūkai, visi nusprendėme, kad pasidarysime šventinę vakarienę, pasimatysim, skaniai pavalgysim, ir gana.
Šiaip nesu linkusi akcentuoti gimtadienių, tačiau vis kas išprovokuoja. Buvo metas, kai tuometė „Lietuvos kino“ direktorė Aušra Duobienė padarė man tokį 50-metį, po kurio tikrai pasakiau – daugiau nešvęsiu! Ji suorganizavo tokią nuostabią šventę, kad jau atrodė, jog kitų ir nebereikia. Ir koncertą su mano bičiuliais surengė, ką jau apie banketą kalbėti – atrodė, kad visa Lietuva prisijungė.
Buvau jai minėjusi, kad nenoriu, kad nieko ta proga nedarysiu, o ji man taip gražiai tąkart pasakė – žinai, yra tiek tavo filmų, kad mes tik paleisime kiekvieno ištraukas ir atšvęsime be tavęs.
Nustebino mane ir Panevėžys, kuris visada mane kviečia į „Garso“ kino teatrą, paruošia mano kūrybinį vakarą, parodo daug filmų, kuriuose vaidinau. Štai ir rugsėjo 30-ąją teks vėl juos aplankyti gimtadienio proga. Tų susitikimų turėsiu.
Nors dažnai taip jau būna, ypač kai jubiliejiniai metai, gimtadienis visą mėnesį tęsiasi (juokiasi).
– Prakalbote apie 50-metį. O dar buvo gimtadienių, jubiliejų, kurie išties labai įsiminė?
– Kiti man taip neįsiminė kaip šis. Pradedant Juozu Statkevičiumi. Vieną kartą sėdėjome teatro kavinėje ir jis sako – Vaiva, auginkite plaukus, aš sugalvojau, kaip jus papuošiu 50-mečiui. Be jokio mano prašymo, pats inicijavo ir taip nuoširdžiai tai darė...
Mane įspėjo gerokai iš anksto, tai ir auginau tuos plaukus, kas belieka. Tada tuometiniame restorane „Kuba“ direktorius su visa komanda taip nuostabiai paruošė valgius, kad išties stalai lūžo, gėrimai liejosi. Ir amžinatilsį Janina Miščiukaitė dainavo, tokia šventė nuostabi buvo...
– Kaip atsimenate savo gimtadienius vaikystėje, jaunystėje?
– Gal per kokį 13 gimtadienį buvo ypatingas paminėjimas, tada mamytė iškepė tortą, pasikviečiau svečių, su draugėmis šventėme. Ir pamenu, kad tada man tėveliai nupirko bilietus į kino teatrą – tai man buvo didžiausias prizas!
Dėl kino padarydavau viską – ir grindis išplaudavau, ir visą butą sutvarkydavau, viską, kad tik išleistų į filmą, kad tik galėčiau pažiūrėti ką nors! Tąkart, pamenu, žiūrėjau „Paryžiaus katedrą“.
Filme pamačiau, kad Esmeraldos liemuo toks plonas! Mano irgi plonas buvo, bet nemokėjau jo taip išryškinti, todėl sugalvojau išeitį – susukau popieriaus tūtelę, pakišau po suknelės diržu, kad jis nesilankstytų ir susiverždavau taip, kad mamytės draugės, kaimynės sakydavo – na, jūsų Vaivos liemuo toks plonas kaip širšės. Iš kino aktorių bandydavau pamėgdžioti daug dalykų...
Dėl kino padarydavau viską – ir grindis išplaudavau, ir visą butą sutvarkydavau, viską, kad tik išleistų į filmą, kad tik galėčiau pažiūrėti ką nors!
– Kinas jus įtraukė jau nuo tų mažų dienų...
– Visko buvo. Iki 10 metų augau Rokiškyje, vėliau Trakuose. Rokiškyje buvo daug saviveiklos, liaudies teatras populiarus buvo. Atvažiuodavo iš kitų miestų spektakliai, vesdavosi tėvai pažiūrėti – mano akys ir siela tiesiog prašydavosi to.
Žiūrėdavau spektaklius, kiną mėgau, o paskui atkartodavau scenas, žaisdavau teatrą. Dabar, kai bandau prisiminti, tai be teatro daugiau nieko daugiau ir nežaisdavau. Matyt, kažkoks polinkis buvo, gal čia užprogramuota jau nuo mažens ta aktorystė buvo.
– Visada žinojote, kad sieksite šios profesijos, be jokio blaškymosi?
– Tikrai be jokio. Aš norėjau to, tikėjau, nors ne visada išdrįsdavau apie tai garsiai pasakyti. Kai mokykloje pradinėse klasėse reikdavo parašyti, kuo norėtum būti užaugusi, aš nusižiūrėdavau nuo klasės draugės, ji rašydavo „mokytoja“. Tai ir aš rašydavau „mokytoja“.
Kažkaip vaikai buvo labai negailestingi artisto profesijai. Nenorėjau, kad mane skaudintų, pravardžiuotų ar kaip nors kitaip teistų. Todėl sugalvojau, kad nesakysiu, kad nutylėsiu.
– O pagalvojote, kuo dar būtumėte norėjusi būti? Kokiu kitu keliu būtumėte ėjusi, jei ne aktorystė?
– Ne, kažkaip negalvojau, nors turiu visokių gabumų. Šiaip mėgau siūti, modeliuoti, ir pati sau daug ką pasisiūdavau, ir gastrolėms, ir filmavimams, ir dukrytę rengdavau. Norėjosi išskirtinai atrodyti, norėjosi originalumo, nes jei gaudavai tais laikais drabužių iš bazės, tai kas penkta moteris su tokia pačia suknele vaikščiodavo.
Vaikai buvo labai negailestingi artisto profesijai. Nenorėjau, kad mane skaudintų, pravardžiuotų ar kaip nors kitaip teistų. Todėl sugalvojau, kad nesakysiu, kad nutylėsiu.
Žinau, kad gydytoja tikrai negalėčiau būti – pamačiusi daug kraujo nualpčiau (šypsosi). Tiesiog esu įsitikinusi, kad kiekvienam savo, kad visi gabumai, viskas užprogramuota. Nors mano brolis architektas, sesuo prokurorė, visi tokie labiau tiksliukai. Tiesa, teta prieš karą buvo operetės dainininkė, prasidėjus karui, ji tuomet gastroliavo Austrijoje, tai emigravo į JAV.
– Kaip jūsų kūrybišką profesiją vertino tėvai?
– Mano amžinatilsį mamytė buvo mano angelas sargas. Ir tada visur, ir dabar ji mane globoja iš dausų. Ji visuomet toleravo mūsų norus, ji paaukojo mums visą savo gyvenimą, net nedirbo, kol sesutė nepradėjo eiti į mokyklą. O mano slaptą svajonę tapti aktore ji puoselėjo kartu ir viską darė – ir papuošė, ir į stojamuosius išleido.
Stojamųjų dieną, pamenu, vilkėjau tokį žydrą kostiumėlį klostuotu sijonu, atrodžiau labai gražiai. Tačiau susirgau ir atrodžiau išbalus kaip varškė, veidas kaip vaškinis buvo, baltas baltas.
Tada man amžinatilsį Irena Aleksaitė sako – mergaite, kodėl jūs tokia išbalusi? Sakau, sirgau. O ji man – aktorei negalima sirgti, ji turi būti labai stiprios sveikatos, sako. Ir kaip aš tada surėkiau ant visos auditorijos! Sakau gyvenime aš daugiau nesirgsiu! Išbėgau ir pradėjau labai verkti.
Tada pamatė mane komisijoje buvęs pedagogas Buožis. Sako „ko jūs, mergaite, verkiat?“ Sakau, pasakė man viso gero. O jis – „nieko nieko, neverk, pasižiūrėk už poros valandų sąrašus įstojusių“.
Žodžiu, pavyko trečias atrankos turas. Tada su tokiu džiaugsmu kartu su kitomis mergaitėmis nuėjome į tokią buvusią blyninę „Lova“, atsisėdome verandoje ir kaip mes tuos blynus linksmai kirtom! Tokia šventė buvo!
– Kuo žavėjo jus ši profesija? Kokius pati sau argumentus turėjote, kodėl taip norėjosi aktorystės?
– Nežinau. Galbūt todėl, kad galėjai save išreikšti ir būti scenoje tokia, kokia niekad gyvenime nebūnu. Galėjau atskleisti tuos savo bruožus, kurių nedrįsau jaunystėje parodyti. Tokia palaima ateina, kad tu sakydama monologą pajauti žmones salėje, žiūrovus, pajauti, kaip jie tave jaučia – tas jausmas sunkiai žodžiais nupasakojamas, tačiau jis neapsakomas.
Nors, manau, tą patį jaučia kiekvienas menininkas, nesvarbu, ar aktorius, ar dainininkas, ar dailininkas.
– Neabejoju, kad pačios įdomiausios istorijos vykdavo teatro užkulisiuose. Kokie smagūs kuriozai, nuotykiai, šiaip kolegų pokštai jums labiausiai įsiminė?
– Čia mūsų atskira virtuvėlė, kurios netransliuoju. Visko gyvenime būta – ir laukiamajame, ir rūbinėje, ir užkulisiuose, kas kokį pokštą smagų pasakydavo. Tačiau kažkokių ypatingų... net nežinau, didelių šposų vienas kitam nekrėsdavom, kažkaip gerbdavom vieni kitus.
Nors man pačiai atsitikdavo visokių nuotykių. Kartą pavėlavau į sceną. Grimerinė buvo antrame aukšte, užlipau persirengti, ruošiausi spektakliui „Vasarotojai“. Ir staiga girdžiu – groja muzika, supratau, kad tuo metu jau turėjau būti scenoje. Matau, kad man kažkas moja, o ta scena ėjo ir praėjo be manęs, pavėlavau...
Dar būdavo, galvoji, kad kolega užmiršo tekstą – tyli jis, o aš svarstau, ko jis čia tyli. Tik staiga – topt, juk aš čia šnekėti turėjau, pati galvą pamečiau, pati pamiršau, pasirodo. Bet, va, mintis nukrypsta kažkur ir viskas, pameti giją. Turi visuomet būti budrus.
– Kurie vaidmenys jums pačiai brangiausi, labiausiai įstrigę į širdį?
– Be abejonės – tokių buvo ne vienas. Aišku, į visus ir kiekvieną jų sudėjau daug širdies, visi jie išrepetuoti, visi išjausti, visi išdirbti taip, kad bet kuris jų tapdavo mielas, artimas.
Tačiau, žinoma, buvo ir epinių. Ela Reinhaim iš Henriko Ibseno „Juno Gabrielio Borkmano“ – šis vaidmuo dar iki šiol manyje rusena. Jį vaidinau dar būdama labai jauna, o įkūnyti teko 70 metų moterį. Žinoma, grimas, šukuosena, žili plaukai... bet ir kūno kalbą turėjau nebe mergaitės suvaidinti, nebuvo labai lengva.
Labai jaunystėje mylėjau Mildą iš Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo meto“, taip pat vaidmenį Juozo Grušo „Meilė, velnias ir džiazas“, dar Mariaus Von Mayenburgo „Akmuo“ įstrigo, „Išminčiai, arba Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo“, kur su Adolfu Večerskiu ir Vytautu Rumšu mes džiazavome, subėgdavo kolegos pažiūrėti, kai mes vaidindavome – nemažai tokių jautrių vaidmenų buvo.
– O ar buvo situacijų, kai labai norėjote vaidinti, bet negavote vaidmens? Gal net jaučiate nuoskaudą, kad nepasisekė, nepavyko?
– Buvau labai palepinta tuo atžvilgiu. Paskaitydavau pjesę, pagalvodavau, kad norėčiau ją suvaidinti ir išvysdavau skelbimų lentoj savo pavardę, kad esu atrinkta. Gal taip save užprogramuodavau, net nežinau, bet man sekėsi.
Pamenu tik, kad labai išgyvenau, kai Algimanto Grikevičiaus filme „Sodybų tuštėjimo metas“ pretendavau į Mildos vaidmenį, bet manęs nepaėmė. Nepavyko įtikinti tarybos. Nors pats režisierius norėjo, kad vaidinčiau, net atvažiavo į spektaklį ir po jo man sakė, kad vis tiek vaidinsiu, bet... neįtikino.
Gaila buvo. Kai teatre vaidinau Mildą man labai patiko šis vaidmuo ir labai norėjau jo kine. Nors, žinote, aktoriaus profesija – amžinas laukimas: ar tau pasiūlys tą vaidmenį, ar statys tą pjese, ar filmą filmuos, ar patiks pačiai vaidmuo.
– Tačiau ilgai laukti, kaip suprantu, neteko – sakote, vis pasisekdavo.
– Kai prieš keletą metų, jau būnant brandaus amžiaus, mane pasikvietė Algimantas Puipa filmuotis „Edeno sode“, man buvo didžiulė laimė. Malonumas su juo dirbti, o dar ten filmavosi tiek daug mano kartos aktorių...
Dabar, jubiliejaus proga, kaip pati sakau, gavau ypatingą dovaną – prieš kelias dienas grįžau iš Gruzijos, kur drauge su Regimantu Adomaičiu ir Juozu Budraičiu filmavomės garsaus režisieriaus Zazos Urušadzės filme „Antonas“, jis pakvietė mus tris.
Tiesą sakant, tokio darbo metodo man dar neteko matyti. Tai yra režisierius, kuris puikiai žino, ko jis nori, ir reikalauja iš kitų, kad būtų viskas padaryta taip, kaip jis sugalvojo. Jis dirba labai kruopščiai ir viską padaro 100 procentų taip, kaip sugalvojo. Teko girdėti, kad filmuojant ankstesnį jo filmą buvo atvejų, kai teko daryti net 59 dublius.
Tačiau pamačiau filmą – jis kuria perliukus. Ir operatoriaus, ir aktorių darbas – prie nieko neprisikabinsi, žiūri filmą ir supranti, kad jis puikiai padarytas.
Režisierius pastebi visas detales. Pavyzdžiui, filme aš turėjau partneriui apkirpti barzdą, nes jis guli pensionate, o jam jau užaugusi barzda. Amo netekau! Laikiau žirkles užkabinusi jas ant nykščio ir rodomojo piršto, režisierius staiga prieina ir perkelia jas nuo rodomojo ant trečio piršto – jam svarbios visos smulkmenos. Nors gal taip ir reikia dirbti, jis daug reikalauja tiek iš savęs, tiek iš kitų. Nuovargis buvo nežmoniškas, tačiau buvo labai įdomu.
– Papasakokite trumpai filmo siužetą. Koks jame jūsų vaidmuo?
– Veiksmas vyksta prieš karą, kur susidraugauja vokiečių ir žydų šeimos, ypač – jų vaikai. Vienas iš tėvų padeda žydų šeimai išvykti, kad jie nebūtų išsiųsti į koncentracijos stovyklą. Tą tėvą nušauna, berniukas užauga, bet vis tiek atsiduria koncentracijos stovykloje. Tačiau jis kažkaip išsigelbsti, karui pasibaigus pradeda ieškoti savo draugų.
Esu viena iš tų vaikystės draugių, mano vardas Ema, esu vokietė. Antoną vaidina Remigijus Adomaitis, jis taip pat berniuko vaikystės draugas. Po karo mes visi atsidūrėme Ženevoje. Filme esame jau brandūs, praėjus daug metų, Antonas nepajuda, aš jį slaugau tokiame pensionate. Ir tuomet mus tas buvęs draugas susiranda.
Filmas – bendras Gruzijos, JAV, Ukrainos ir Lietuvos darbas. Dabar jis keliauja į Los Andželą, ten bus kuriama muzika, todėl kol pasieks kino ekranus, dar užtruks. Tačiau svarstoma į kokį kino festivalį Lietuvoje jį atvežti. O dabar atsisveikinome, sakėme, pasimatysime premjeroje. Man šis filmavimas buvo didelė dovana.
– Daug savęs atidavėte teatrui, kinui, tačiau ir televizijai. Porą dešimtmečių praėjo kuriant kultinį serialą „Giminės“, ką jums reiškė vaidinti jame?
– Tai dokumentika, kuri nuo Nepriklausomybės pirmųjų metų buvo užfiksuota menine forma. Giminėmis tapome ne tik kaip personažai, visi buvome kaip šeima, labai susidraugavome. Tik kad labai gaila, jog daug ko jau nebeturim... Nebėra mano vyro seriale Antano Šurnos, Daliaus Mertino nebėra... Žiūriu dabar serialą ir nebegaliu be ašarų.
Ir labai liūdna, kad naujoji valdžia nerado galimybių parodyti paskutinių serijų. Noriu tikėti, kad jas žiūrovai dar išvys.
– O kaip atsimenate darbą vedant pageidavimų koncertus televizijoje? „Sveikinimų koncerte“, o vėliau, dar pernai, ir „Muzikiniuose sveikinimuose“?
– Man labai smagu sakyti gerus žodžius žmonėms. Gera kažką gražaus palinkėti, su džiugesiu pasveikinti žmogų. Tai buvo gražus laikas. Esu dėkinga ir už patį darbą – galėjau užsidirbti, o tai leido tėvų kapelius sutvarkyti.
Gaila tik, kad tokios laidos nebėra tokios populiarios kaip anksčiau. Mano kartos žmonės mielai skambindavo, prašydavo gražaus žodžio, dainos. Nors stengiuosi žiūrėti į viską pozityviai. Manau, kad jei profesionaliai dirbi, jei nuoširdžiai stengiesi – žmonės tą mato.
– Kokį savo gyvenimo laikotarpį jūs pati laikote gražiausiu, laimingiausiu?
– Gyvenimas neina taip, kad būtų lygus, kaip nurimusi jūra. Būna, ji nutyla, paskui – vėl bangos, audra vakare ar naktį. Ir gyvenime taip – viena diena tokia, kita, žiūrėk, jau kitokia. Niekada nežinai, ką rytojus atneš.
Man teko daug visko patirti – ir skausmo, ir netekties. Ir skęsti jaunystėje teko, ir gaisrą išgyventi, netekome sodybos, ir išdavystę patirti, baisias ligas... Nepagailėjo man gyvenimas kliūčių, akmenų. Nepagailėjo ir jau vyresniame amžiuje, kai teko atsisveikinti su brangiais žmonėmis. Sunku. Tačiau sukaupi savy jėgas, išverki, išgyveni ir vėl žiūri į naują dieną.
– Dabar ta jūra nurimusi?
– Dievulis visuomet duoda pirštą. Jei užsikabini ir keliesi, ir vėl atsiranda jėgų. Jis niekada neduoda tiek, kad tu nepakeltum, duoda tiek, kiek gali iškentėti. Nors... kaip aktoriui – kartais pagalvoju – visi išgyvenimai yra didelis bagažas.
Dievulis visuomet duoda pirštą. Jei užsikabini ir keliesi, ir vėl atsiranda jėgų. Jis niekada neduoda tiek, kad tu nepakeltum, duoda tiek, kiek gali iškentėti.
– Prieš dešimtmetį įveikėte krūties vėžį. Kas jums tuomet suteikė stiprybės nepasiduoti?
– Meilė artimiesiems. Mačiau, kaip jie dėl mano ligos išgyvena. Todėl kabinausi kaip įgalėdama, klausiau gydytojų, nieko nedariau be jų patarimo. Labai dirbau su savimi, užsiėmiau saviįtaiga, kartojau, kad viskas gerai, kad nieko čia tokio. Tą kartojau ir po operacijos, įtikinau save, kad jau viskas, kad viską, ko nereikia, išpjovė, išėmė, o dabar... dabar viskas yra gerai.
Žinoma, nebuvo lengva. Tačiau po žingsnelį iškenčiau visas chemijas, atlaikiau švitinimus. Dabar galvoju, kad gal man taip lemta buvo. Todėl tiesiog priėmiau tai kaip duotybę, nors visada žinojau, kad noriu gyventi, taip buvau nusprendusi.
– O kaip jaučiatės dabar?
– Stabiliai. Jau praėjo nemažai laiko. Nors, žinote, įdomu – tuomet, kai buvo mano 60-metis, kolegos Panevėžyje buvo surengę man jubiliejinį vakarą. Aušra Duobienė atvedė Arūną Žebriūną į tą susitikimą, susirinkusiems rodė „Velnio nuotaką“. Tada negalėjau atvykti, todėl Arūnas net suvaidino, kad staiga suskamba telefonas – pasirodo aš ten skambinu.
Gražu prisiminti.
Mano klasės draugas tuomet buvo tokią puokštę atnešęs, tokią puokštę! Man ją netrukus į ligoninę pristatė, tai aš, pamenu, atsimerkiu po operacijos ir matau tą vaizdą – tokio grožio! Ta puokštė... ten joje tiek visko buvo – tiek žiedų, tiek spalvų... Šermukšnių, visko – tokia rudeninė! Mane po operacijos ji labai gaivino, kaip šiandien pamenu.
Nors apskritai, kai pagalvoju, kiek daug tikrų draugų turiu, kurie man padėjo, kurie niekada nepamiršo. Labai geras jausmas tai žinoti.
Žinote, po tos operacijos man labai norėjosi raugintų kopūstų, norėjosi rūgšties, turėjau bičiulių, kurie tų kopūstų atveždavo vis (juokiasi).
– Kas šiandien jums suteikia atgaivos, džiaugsmo, gyvenimo stiprybės?
– Liga ir visi sunkūs išgyvenimai išmokė mane džiaugtis kiekviena akimirka. Ir net jei kartais atrodo, kad nepasikelsiu iš lovos, net jei ką nors skauda – vis vien prisiverčiu nepasiduoti, nes atėjo nauja diena.
Atsimerkiu, iškart pamatau savo draugės, į lauką prašančios kalytės Koros žydras akis ir nori nenori – pradedu daryti mankštą, išsijudinu. Labai daug gerų emocijų tie gyvūnėliai duoda, tiek daug rūpesčių padeda atsikratyti, taip nuotaiką pakelia!
Būna, atsikeliu, prieinu prie lango, o vaizdas pro jį fantastiškas! Trijų kryžių kalnas, Gedimino pilis... Matau tuos dangumi plaukiančius debesėlius, tekančią ir šildančią saulę, matau, kaip žmonės sukilę jau juda, kaip kiemsargis valo gatvę, kaip gėlininkės riša puokštes, kaip atvažiuoja ūkininkai ir atveža sveikų daržovių. Yra daug nuostabių kasdienių dalykų, kuriems anksčiau neturėjau lauko, o dabar tiesiog norisi jiems rasti. Nors aš ir dabar to laiko neturiu (juokiasi).
Diena džiugia tampa, kai aplankau anūkėlius, dukrą Dovilytę... Taip ir eina gyvenimas.
– Suprantu, kad šeima jums – didžiausias džiaugsmas. Kaip sutariate su dukra Dovile, keturiais anūkais?
– Jie tikrai yra mano didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Labai didžiuojuosi savo dukryte Dovile, ji turi labai stipriai išreikštą motinystės jausmą. Ir tiek visko veikia, tiek sugeba visko, taip viską spėja! Ji tarptautinio verslo studijas baigusi, ne tik buhalterinius dalykus išmano, ne tik kompiuterį puikiai valdo, bet ir mezga fantastiškai. Dukra – mano didžiausias kūrinys. Visą gyvenimą ja didžiuojuosi, žaviuosi, labai klausau jos nuomonės.
Ji išpildė tai, ko aš neturėjau galimybės turėti. Norėjau daug vaikų, negalėjau, o ji man keturis anūkus padovanojo. Tris anūkus ir anūkę.
O su vyriausiu, 25-erių Jokūbu, mes labai artimi, su juo daug laiko praleidome, daug važinėjome visur drauge, ir į Palangą, ir pas Gražiną Balandytę, nuostabiai vasaras leidome. Mažylis Motiejus – irgi kartu, nors tam mažyliui dabar jau 18-ika.
Jis kartu su manimi gyvena centre, o mažieji dukros vaikai – su ja Žirmūnuose, todėl džiaugiasi, kai apsilanko pas mane, kai susitinkam – labai nori pabūti kartu, pabendrauti. Be abejonės, aš juos palepinu, pasivaikštome po Bernardinų sodą, papietaujame drauge.
Tas ryšys yra didžiulis, o tai ir svarbiausia gyvenime.
– Kokias vertybes jums pačiai tėvai skiepijo? Kokias jų perteikėte savo dukrai?
– Meilė. Tėvai mus mylėjo. Vaikystėje gavau tiek daug, kad visą gyvenimą stengiuosi išdalinti nors po trupinėlį kiekvienam. Mamytė mus auklėjo taip – svarbiausia, nemeluok. Sakydavo, jau kam kam, bet man gali sakyti viską, nes žinai, kad tik aš ir tėvelis tau padėsime taip, kaip niekas kitas.
Ir aš pati šį bruožą perėmiau. Stengiuosi nemeluoti. Ir Dovilei visuomet kartodavau tai, ji net vaikystėje sakydavo, kad žmogų, kuris meluoja, užuodžia pagal kvapą. Dukrai esu pasakiusi, kad už teisybę niekada nebausiu, o jei meluos, kad ir koks tas melas gražus ir visaip apraizgytas bebūtų, tikrai supyksiu ir bausiu. Mano bausmės būdavo kažko neleisti, kažko neduoti, kažką drausti, fizinės bausmės niekada nesu naudojusi.
– Ištekėjote būdama 19-ikos, anksti sukūrėte šeimą. Vėliau ir dar kartą, nors abi santuokos susiklostė nesėkmingai. Niekad nepagalvojote, kad skubate gyventi?
– Kai neša jausmas, nieko negalvoji. Mane nešė aistra. Iš tiesų, mano asmeninis gyvenimas ne toks, kokio būčiau norėjusi, tačiau niekada nebūna taip, kad viskas būtų idealu. Idealu būna tik kine. Man scenarijaus autorius Bronius Bušma buvo pasakęs: nuostabus vyras verslininkas, kuris leidžia gimdyti vaikus, keturis, penkis, o kartu džiaugiasi žmonos aktoryste – toks scenarijus įmanomas tik kine. Todėl visuomet tenka ką nors aukoti.
Tačiau jei reiktų rinktis dar kartą – nieko nekeisčiau, viską daryčiau taip pat.
– Ko pati sau gimtadienio proga palinkėtumėte?
– Kad kūnas kuo ilgiau neišduotų negalios, kad sveikata laikytų, kad artimieji būtų sveiki ir materialiai gyventi lengviau būtų. Ne taip lengva šiandien gyventi. Teatras skirtas jauniems žmonėms, ten jiems reikia labiau pasireikšti. Nors aš teatre visuomet mielai lankausi, o ir pati dar keturiuose spektakliuose vaidinu. Pamatau tuos jaunus žmones ir pati kažkaip įkvėpimo iš jų pasisemiu.
O jei atvirai – man jau nieko nereikia, viską, ko reikia, jau turiu. Todėl dabar džiaugiuosi kiekviena akimirka, kiekviena maža smulkmena, kiekviena iš širdies dovanota dovana ir gerais žmonėmis šalia – tai brangiausia.
