Galvodami pavadinimą pagrindinei šių metų kovo 24 d. – balandžio 3 d. vyksiančio festivalio programai „Kad būtum, reikia kito“, „Kino pavasario“ organizatoriai negalėjo net įsivaizduoti, kokią prasmę ir svorį jis įgis šiandieniniame kontekste. Ir nors atspirties tašku tapo noras patyrinėti individo santykius su socialine, ekologine ir politine aplinka pandeminiame nuovargio ir vis aštrėjančio visuomenės susipriešinimo fone, labai greitai pasidarė aišku: žmogui reikalingas kitas žmogus, o to įrodymai pastarosiomis dienomis kaip niekada akivaizdūs.
„Šiemet paruošėme itin stiprią programą, buvome pasirengę savo žiūrovams kurti ilgai lauktą šventę, bet pasaulis per naktį pasikeitė. Šiandien daugelis gyvename Rusijos ir Ukrainos karo naujienomis, patiriame daug įvairiausių jausmų ir, regis, negalime nuo to atsiriboti. Nežinau, kas įvyks po trijų savaičių, tačiau noriu pakviesti visus būti kartu: susitikti kine, trumpam stabtelti, pamėginti suvaldyti tvyrantį nerimą ir žiūrint filmus dar geriau pažinti ir priimti pasaulį“, – sakė festivalio generalinis direktorius Algirdas Ramaška.
Festivalio nepraleido ir atlikėjas Tomas Alenčikas-Alen Chicco. Tai – jau nebe pirmas jo apsilankymas „Kino pavasaryje“. „Man patinka festivalio organizatorių idėja rodyti tuos filmus, kurie nėra gerai žinomi ar lengvai prieinami internete. Dalyvaudamas festivalyje galiu sužinoti apie mane dominantį kino kūrimą“, – kalbėjo Alen Chicco.
Dainininkas teigė, kad kol kas neturi laiko programai peržvelgti, bet tikisi, kad festivalio atidarymo dieną nuspręs, ką verta pamatyti. Tiesa, filmus jis žiūrės namuose, kadangi, kaip pasakojo Alen Chicco, šiuo metu apskritai sunku kur nors išeiti.
„Man daug paprasčiau žiūrėti filmus namuose. Gyvenime daug visko vyksta, rašau magistro darbą apie miuziklą, turiu visada sėdėti prie kompiuterio“, – paaiškino Alen Chicco.
Šiųmetinis festivalio temos pavadinimas „Kad būtum, reikia kito“ Tomui, kaip jis pats pripažino, išties reikšmingas: „Jis turbūt artimas kiekvienam. Šioje frazėje galima įžvelgti daug prasmių. Manau, kad ypač dabar tokie žodžiai svarbūs visam pasauliui, nes jie pabrėžia bendrystės ir pagalbos kitam reikšmę.“
Atidarymo renginyje pasirodžiusi Nijolė Narmontaitė taip pat pirmiausia pagyrė festivalio temos pavadinimą. Kaip teigė Nijolė, jis labai pavykęs ir aktualus.
„Šiandien festivalio temos pavadinimas ir idėja atrodo labai tinkami. Kad būtum, reikia kito. Tokie žodžiai dabar kaip niekada svarbūs. Žinome, kiek žmonių šiuo metu gyvena patirdami stresą, nes susidariusi padėtis sudėtinga“, – kalbėjo aktorė.
N.Narmontaitei neprasprūdo pro akis ir aprangos kodas. Į renginį buvo kviečiama ateiti pasipuošus laisvės spalvomis. „Kokia graži ta mėlynai geltona jūra. Pastebimos ir mūsų vėliavos spalvos: geltona, žalia, raudona“, – žavėjosi Nijolė.
Filmus moteris žada žiūrėti kino teatre. Paaiškino norinti būti kartu su žmonėmis. „Man atrodo, kad kovidinė situacija jau geresnė, todėl ruošiuosi žiūrėti filmus kino salėje“, – džiaugėsi N.Narmontaitė.
Kol kas aktorė dar nėra iki galo išanalizavusi festivalio programos, bet žadėjo tai padaryti jau netrukus. Ji save laiko vienu iš daugiausia filmų peržiūrinčių žmonių ir primena, kad už tai yra gavusi net apdovanojimą.
„Kino pavasario“ atidaryme planavusi dalyvauti Ieva Daugirdaitė vis dėlto atvykti negalėjo, tačiau savo mintimis sutiko pasidalyti kalbėdama telefonu. Paaiškėjo, kad stilistė yra tikra filmų gerbėja.
„Galima sakyti, kad esu filmų gerbėja, mėgstu nekomercinį kiną, todėl šis festivalis yra vienas iš renginių, kuris leidžia sugaišti mažiau laiko galvojant ir ieškant filmų savarankiškai, nes pateikia juos visus vienoje vietoje. Dažniausiai tokie filmai būna labai geri, įprastai visus ir peržiūriu“, – atskleidė Ieva.
Žmogus, anot dizainerės, yra tokia būtybė, kuriai reikia kito žmogaus tam, kad galėtų laimingai gyventi, todėl festivalio tema jai be galo miela širdžiai. „Tik drauge su kitu gali būti laimingas, visapusiškai atskleisti, realizuoti save ir ką nors įkvėpti“, – šyptelėjo Ieva.
Dalį filmų moteris žada peržiūrėti internete. Taip nusprendė todėl, kad ne visada turi galimybę apsilankyti kino teatre, kadangi namuose augina sūnų, kurio dar negali palikti vieno. „Tačiau yra tokių filmų, kuriuos verta pamatyti būtent kino teatre, kad pajustum didesnį vaizdo ir garso efektą“, – pridūrė ji.
„Kino pavasario“ atidarymo svečiai – galerijoje:
„Kino pavasaris“ kelionių žurnalistui Orijui Gasanovui asocijuojasi su atokvėpiu po darbų ir iš naujo atgimstančia gamta. „Visada daug keliauju, o kai prasideda „Kino pavasaris“, leidžiu sau pailsėti ir mėgautis gerais filmais. Tai jau tapo tradicija“, – pasakojo žurnalistas.
Kine, kaip ir realiame gyvenime, Orijus mėgsta įkvepiančias istorijas, todėl sako negalintis išsirinkti vieno mėgstamiausio žanro: „Mėgstu žiūrėti dramas, komedijas ir tikrais faktais paremtus filmus. Juk svarbiausia – įtraukianti, gyvenimiška istorija.“
Nors pats stengiasi iš anksto festivalio programos neanalizuoti, O.Gasanovas dalijasi girdėtomis filmų rekomendacijomis. Kelionių žurnalistas šiemet, kaip ir kasmet, planuoja peržiūrėti 12–15 festivalio filmų, tarp kurių patenka ir rekomenduotos kino juostos „Pirmoji karvė“, „Herojus“, „Ties virimo riba“ ir „Berniukai už pinigus“.
Aktorė Aistė Diržiūtė, nepamiršdama vykstančio karo ir slogių lietuvių nuotaikų, taip pat ragina kiek atitrūkti nuo kasdienybės ir bent akimirkai pasinerti į ilgai lauktą „Kino pavasarį“.
„Šiandien labai skauda. Skauda jau ne vieną dieną ir savaitę. Skausmas kyla iš pykčio, iš beviltiškumo. Šiandien vieni padeda garsiai, kiti tyliai, bet abejingų, noriu tikėti, nėra. O tam, kad galėtume tinkamai padėti kitiems, nepamirškime savęs“, – sako aktorė ir dalijasi rekomenduojamų filmų sąrašu.
A.Diržiūtė rekomenduoja šiuos filmus: „Piligrimai“, „Man nusišvilpti“, „Alkarasas“, „Apsėstoji“, „Bėglys“, „Eržilas“, „Balkoninis filmas“, „Anetė“, „Memoria“, „Blogiausias žmogus pasaulyje“, „Kalnų jūreivis“, „Moterys tikrai verkia“, „Veidrodis“, „Mažytė mama“ ir „Liepsnojančios moters portretas“.
Pasinerti į dešimt dienų trunkančią kelionę po kino pasaulį pasirengusi ir atlikėja, kūrybininkė bei visuomenininkė Dovilė Filmanavičiūtė. Ilgametė „Kino pavasario“ gerbėja taip pat pasidalijo savo rekomendacijomis.
„Pirmiausia rekomenduočiau pažiūrėti filmą „Jos vardas Prancūzija“. Jį peržiūrėjau dar prieš karą, tačiau dabartiniame kontekste filmas atrodo dar aktualesnis ir taiklesnis. Tai tikras perlas, satyra, sukelianti labai daug jausmų. Esu tikra, kad šis filmas patiks visiems kinomanams, kad ir kokį kino skonį jie turėtų“, – tikina D.Filmanavičiūtė.
„Taip pat rekomenduočiau kino juostą „Mažytė mama“. Mažas ir pats filmas, trunkantis vos daugiau nei valandą. Tačiau labai stiprus, sukeliantis tikrą jausmų cunamį. Manau, šis filmas patiktų tiems, kurie susiduria su įvairiais iššūkiais palaikydami santykius su tėvais.“
D.Filmanavičiūtė kvietė nepraleisti ir pagrindinio festivalio filmo „Anetė“ bei kino juostos „Cirkas“, kurią rodant kino salėje iš tiesų gros orkestras.
Reaguodami į Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą, festivalio „Kino pavasaris“ organizatoriai priėmė Ukrainos kino industrijos kvietimą boikotuoti rusišką kiną: išbraukė iš programos visus rusiškus filmus ir atsisakė bendros filmų gamybos su Rusija. Programa buvo papildyta anksčiau festivalyje rodytais Ukrainos režisierių darbais. Likus dienai iki festivalio pradžios, kovo 23-iąją, festivalio organizatoriai kartu su kino teatru „Pasaka“ kviečia dalyvauti specialioje iniciatyvoje – paminėti Ukrainos kino dieną Vilniaus senamiesčio „Pasakoje“. Minėtus filmus vykstant festivaliui bus galima išvysti ir virtualiose kino salėse.
Kodėl reikia kito?
Festivalį atidarė 2020-ais metais Niujorko kino kritikų rato (angl. New York Film Critics Circle) geriausio filmo apdovanojimu įvertinta JAV režisierės Kelly Reichardt kino juosta „Pirmoji karvė“, jautriai pasakojanti gabaus virėjo ir laimės ieškančio emigranto istoriją. „Kino pavasario“ programos ir turinio vadovė Aistė Račaitytė teigia, kad kaip tyloje garsas skamba stipriau, taip ir K.Reichard filmo tamsoje, perteikiančioje kapitalistinės Amerikos kūrimosi fizinę ir moralinę klampynę, suspindi dviejų atsitiktinai bendrakeleiviais tapusių žmonių draugystė.
„Filmas subtiliai klausia, kodėl šalyje, kurioje visi imigrantai, naujakuriai yra lygiateisiai, netrunka atsirasti hierarchijų. Vieninteliu priešnuodžiu tampa dėmesingumas kitam, nes kitas žmogui – namai“, – pasakojo ji.
