Kristina, kiekvienas apdovanojimas – tai ir asmeninių ambicijų patenkinimas?
Kiekvienas apdovanojimas – tai dėmesys ir pripažinimas. Lietuvių filmui išsiveržti į Europą ir pasaulį labai sunku, užtat net mažiausias pastebėjimas svarbus.
Ar būrei prieš „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus: štai už tą gausime, o už tą – ne?
Prieš pat apdovanojimus sužinojau, kad Kino centras neparėmė mūsų naujojo projekto. Pamaniau, tas pats bus ir su gervėmis, taigi būrimais neužsiėmiau (šypsosi). Pasirodo, apdovanojimai kino festivaliuose mažai reiškia. Netgi kai Karlovi Varuose gauni specialųjį prizą ar tavo sukurta juosta pripažįstama geriausiu 2012 metų Europos fantastiniu filmu ir tau įteikia prestižinį „Méliès d’Or“ prizą.
Gal Lietuva – pernelyg puritoniška tokiam filmui?
Bet aš to nežinau. Ir nesužinosiu, kol filmas nepasieks žiūrovų.
Pasakoji fantastinę meilės istoriją. Tavo pirmajame filme „Kolekcionierė“ fantastikos elementų irgi netrūko. Kodėl tave žavi šitas žanras?
Nuo paauglystės esu fantastikos fanė, atrodo, tik tokias knygas ir skaitydavau... Tai – dėkingas žanras, kuriuo gali perteikti daugybę savo idėjų, minčių ir koncepcijų.
Fantastinius filmus sunku įsivaizduoti be veiksmo, kosminių laivų, ateivių. Norėtum kada pastatyti tokį didelį filmą?
Žinoma! Tik reikia sukaupti daugiau patirties, man labai įdomu dirbti naudojant specialiuosius efektus.
„Auroroje“ susipynė dviejų žmonių mintys. Nė vienam iš mūsų nesvetimas noras įsibrauti į kito smegenis, sužinoti, ką jis galvoja, jaučia. Ar po filmo apie tai žinai daugiau?
Ne (kvatoja)!!! Rašant scenarijų teko kiek artimiau susipažinti su neurologijos mokslu, sužinoti, kaip veikia žmogaus smegenys. Tai buvo be galo įdomu. Juk mokslininkai teigia, kad mūsų emocijos, nuotaikos, elgsena priklauso nuo smegenyse vykstančių procesų, cheminių reakcijų. Žmogaus kūnas – neįtikėtinai įdomus reiškinys.
Prieš filmavimus man labai svarbu artimiau susipažinti su aktoriais, kad mes vienas kitą pajustume ir suprastume. Su Mariumi Jampolskiu esame pažįstami nuo „Kolekcionierės“, o štai Jurga Jutaitė – naujas žmogus. Daug laiko praleidome kartu, buvo svarbu susikurti nuoširdaus bendravimo aplinką. Darbas kine man atrodo ypač atviras, todėl žmones, su kuriais dirbi, būtina pažinti. Po „Kolekcionierės“ likome draugėmis su pagrindinio vaidmens atlikėja Gabija Ryškuviene, puikus žmogus, daug iš jos išmokau. Filmu niekas nesibaigia...
 |
| Kristina Buožytė |
Tačiau žiūrovas viso to nemato...
Užtat mato rezultatą. Kiekvienas kūrėjas siekia, kad rezultatas būtų maksimalus, kad filmas kalbėtųsi su žiūrovais.
Tavo filmas turi du pavadinimus. Kodėl?
„Vanishing Waves“ („Nykstančios bangos“) man priimtinesnis, jis geriau atspindi filmo esmę – mokslo ir poezijos samplaiką. „Aurora“ buvo mūsų darbinis filmo pavadinimas, taip vadinosi visas projektas, toks mūsų pagrindinės veikėjos vardas, Aurora juk – ir miegančioji gražuolė, ir aušros deivė.
Filmo scenarijų rašei kartu su kolega iš Prancūzijos Bruno Samperiu. Ar tai, kad pati geriausiai žinai filmo posūkius, padeda filmuojant?
„Aurora“ – jau antras mūsų bendras darbas, nors abu ir nesame profesionalūs scenaristai. Su Bruno pamėginome rasti aukso viduriuką tarp komercinio ir autorinio kino.
Naujam filmui norėjome pasikviesti profesionalą, kuris išplėtotų mūsų siužetą, tačiau rasti gerą – sudėtinga, turi sutapti požiūriai, pasaulėžiūra. Pinigų naujam filmui negavome, nors praėjusiais metais nieko daugiau ir neveikiau, tik ieškojau idėjos. Buvo knygų skaitymo metai!
Ar ir vėl galvoji apie fantastikos žanrą?
Idėjų buvo įvairiausių – nuo knygų adaptacijų iki nuosavų istorijų. Bet jos visos – iš fantastikos. Esu labai susidomėjusi J. G. Ballardo „Crystal World“ romanu. Tai apokaliptinė istorija, kurioje – visiškai naujas požiūris. Manau, išeitų įdomus filmas!
Pasidomėjau – teisės statyti filmą dar nenupirktos. Tik kainuoja labai brangiai... Štai taip, žingsnis po žingsnio, mūsų sumanymai pradeda gyventi.
O kaip tavo gyvenime atsirado Bruno?
Esame seni draugai, susipažinome kūrybos dirbtuvėse Prahoje. Kūryba jam teikia tiek pat džiaugsmo, kiek ir man.
Vadinasi, kūryboje sienos neegzistuoja? Jums netrukdo, kad esate gimę skirtingose šalyse – tu Lietuvoje, Bruno Prancūzijoje?
Tie skirtingumai tik papildo, praplečia akiratį. „Auroros“ montuotoja gimusi Prancūzijoje, daug metų dirbo Holivude, gyveno Los Andžele, Filipinuose. Per keturis mėnesius Lietuvoje tapome draugėmis, nors ji – daug vyresnė. Svarbiausia – atviras, nenutylėtas santykis. Dirbant nebuvo jokių mandagybių – darbui tai juk nepadeda.
Su Bruno vienas kitą palaikome. Jis – perfekcionistas, jei man kartais norisi patinginiauti – jis neleis. Būtina turėti žmogų, su kuriuo gali dalytis, nes vienam išgyventi, kai užgriūva sunkumų džiunglės (ypač mūsų srityje), sunkiai įmanoma, reikia, kad kas nors vis primintų, dėl ko viską darai ir kad tikrai verta daryti (šypsosi).
Kai šitaip kalbi, atrodo, kad Bruno – pats artimiausias tavo žmogus, tačiau ne kartą esi sakiusi, jog jokios meilės tarp jūsų nebuvę...
Jis – mano geras draugas, tarsi šeimos narys.
Vadinasi, gali patvirtinti, kad draugystė tarp vyro ir moters egzistuoja?
Draugystė yra visų santykių pagrindas. Niekuomet nebuvau susituokusi, tačiau įsivaizduoju, kad po dvidešimties kartu praleistų metų dviejų žmonių aistra būtent į draugystę ir transformuojasi.
O kurgi gyvena tavo meilė?
Kur gyvena mano meilė (juokiasi)? Dar pažiūrėsime, kur ji gyvena...
Kino moteriai tikriausiai nėra lengva kurti asmeninius santykius. Nežinau, ar esama režisierių, kurios šalia filmavimo aikštelės gyvena ramų šeimos gyvenimą?
Filmavimo aikštelėje ramiai neišeina... Tiesą sakant, kaip tik dabar šituos klausimus mėginu išsiaiškinti. Kai pasibeldžia trisdešimtmetis, jauti, kaip keičiasi požiūris. Norisi daugiau erdvės, norisi atsiskleisti ne tik vienoje srityje, nebeužtenka koncentruotis tik į darbą, tik į kūrybą. Kalbėjausi su draugėmis, jas po trisdešimties tokia krizė irgi buvo ištikusi (juokiasi).
Nes ateina laikas gimdyti vaikus?..
Ne tik vaikus... Pradedi save plačiau suvokti, kaip asmenybę. Matyt, kiekviena dešimtis turi savų atradimų.
Antrosios dešimties atradimas – tapti režisiere?
Mokykloje lankiau teatro studiją, mano gyvenimas buvo susijęs su teatru. Tačiau tais metais teatro režisierių kurso nerinko, įstojau į TV ir kino režisūrą. O paskui kinas įtraukė...
Ir viskas baigėsi tuo, kad tavo magistro darbas – kino filmas „Kolekcionierė“ – taip pat gavo Sidabrinės gervės apdovanojimą...
„Kolekcionierė“ atvėrė duris „Aurorai“. Tik štai kam duris atvers „Aurora“? Žalios šviesos – palaikymo iš savo šalies – kitam filmui neturiu.
Rožiniai studentės akiniai nukrito?
Nukrito! Nes dabar jau suvokiu, kad tai, jog filmas geras, nebūtinai turi įtakos jo sėkmei. Daug ką lemia pažintys, politinės peripetijos, kartais vieno žmogaus sprendimai gali būti lemtingi. Kiekvienas režisierius kuria ne sau, o žmonėms, taigi nori, kad jo filmą žiūrėtų...
Tavo filmą daug kas vadina keistu. Atrodo, filmuodami turėjote galimybių išvykti į kitas dimensijas...
Ir išvykdavome (juokiasi). Ypač stebėjausi Jurga, kuri taip natūraliai įeidavo į savo herojės būsenas, ji ne vaidino, o tiesiog buvo. Ir filme tai gali matyti.
Kaip tau į „Aurorą“ pavyko prisivilioti režisierių Šarūną Bartą?
Tai buvo Bruno idėja. Mes ilgai ieškojome aktoriaus persekiotojo vaidmeniui – išsilavinusio, rafinuoto, aristokratiškų bruožų vyro. Tada Bruno pasiūlė Šarūną Bartą. Jis – stipri, charizmatiška asmenybė, būtent tai, ko mums reikėjo. Iš pradžių nerimavau: kažin kaip seksis dirbti su patyrusiu režisieriumi? Tačiau Šarūnas aikštelėje buvo tik supratingas aktorius. Ir tai – begalinė pagarba man, kaip jaunai kūrėjai.
Negaliu nepaklausti apie meilės scenas filme. Kai kam susipynusių nuogų kūnų šokis gali pasirodyti šokiruojantis...
Mūsų operatorius Feliksas Abrukauskas už savo darbą irgi gavo gervę. Jis puikiai valdo šviesą, o aktorius, atsidavęs jam į rankas, gali būti visiškai ramus. Filme savą priežastį turi kiekviena scena. Niekada nefilmuočiau nuogybių dėl nuogybių, bet „Aurora“ būtų tikras feikas, jei aktoriai būtų ėmę dangstytis paklodėmis.
Iš kino šiais laikais nepraturtėsi. Kokie darbai tau padeda būti?
Vis kas nors nukrinta... Tačiau reikia suktis, tas nestabilumas veda iš proto. Gyvenimas – nenuspėjamas, kartais norisi jį iškeikti. Vos imi kurti planus – kažkas ateina ir iš jų pasijuokia...
 |
| Filmo kūrėjų nuotr./Kadras iš filmo „Aurora“ |
