Buvęs dainininkas dienraščiui L.T. žadėjo išleisti knygą ir albumą, pastaruoju metu dirbo bare „Prie universiteto“, „Mojito naktyse“, „Dublineryje“ bei dar keliose vietose.
Receptų teks luktelėti
– Kipišai, kaip yra, kad tu vienas, o darboviečių tiek daug?
– Ar čia daug? Nemanau, kad labai daug. (Mes manome kitaip. Bet tiek to...) Tiesiog kai kur dirbu kaip diskžokėjas, kai kur teko dirbti reklamos vadybininku, kartais prodiusuoju...
– Dar receptų knygą žadėjai leisti...
– Žadėjau. (Balsas tylus ir liūdnas – aut. past.) Tačiau viską apsvarstęs ir sužinojęs daugiau apie knygų leidybą, entuziazmą praradau. Juk reikia už savo pinigus išleisti ir neaišku, ar atsipirks. Dabar generuoju naują mintį – receptus ketinu sudėti į tinklalapį, kad visi norintys jais galėtų nemokamai naudotis.
– Kada galime tikėtis internetinės svetainės „Kipišo receptai“ atidarymo?
– Na... (Mykia, galvoja.) Greitai tikrai ne. Juk receptus dar reikia parašyti. Vienam man reikia savaitės: juk reikia valgį nufotografuoti, aprašyti – greitai niekas nevyksta.
– Kiek tavo kolekcijoje jau yra receptų? (Apie planus leisti knygą dienraštis L.T. pirmąsyk išgirdo prieš gerą pusmetį, tad receptų jau turėtų būti daugiau nei 30...)
– Dabar apie dvylika, na, bet juk internetinei svetainei reikia bent šimto. Todėl greitai tikrai nepadarysiu.
– Kuo, be retkarčiais rašomų receptų, dar užsiimi?
– Dar pasirodau kaip diskžokėjas. Nelaikau to darbu, greičiau malonumu, taip pat prodiuserių kompanijoje dirbu redaktoriumi, leidžiu savo albumą. Aišku, nesakau, kad jis pasirodys greitai.
– Receptai guli toje pačioje lentynoje su albumu?
– Ne, albumas turėtų būti išleistas kiek greičiau.
Buvo susimovęs
– Kokia tavo tikroji profesija?
– Turiu grafikos dizainerio išsilavinimą, taip pat baigiau virėjų kursus. Dar kartais diskžokėjauju, tačiau to nelaikau rimtu darbu, nes dažnai dirbu nemokamai. Juk reikia savo vardą populiarinti. Dirbu redaktoriumi ir prodiuseriu, o giliai širdyje esu muzikantas.
– Platūs sugebėjimai... Nepasiklysti darbų jūroje?
– Buvo. Susimoviau kelis kartus pamiršęs paskambinti atlikėjams per koncertus. Tuomet iš karto nubėgau į kanceliarinių prekių parduotuvę ir nusipirkau užrašų knygutę. Dabar joje – kiekvienos dienos planas...
– Laiko veltui nešvaistai. Tai kodėl darbus keiti kaip kojines?
– Ne kaip kojines. (Aišku, aišku, visai normalu per metus padirbėti kokiose 5-iose vietose... – aut. past.) Tiesiog kai kur netenkino atlyginimas. Išėjau be pykčio, barai balansavo ant bankroto ribos, todėl nesigailėjau išėjęs. Kitur, kur dirbu diskžokėjumi, net nelaikau to darboviete.
– Kaip patyręs vilkas turbūt greitai prisitaikai prie naujo kolektyvo?
– Na, būna, kartais ateinu, apsižiūriu ir suprantu, kad dirbti čia nenoriu. Visiškai. Tada per savaitę susirenku daiktus ir einu dairytis kitur. Man svarbu, kad šalia dirbantys žmonės būtų malonūs ir draugiški. Prisimenu laikus, kai reikėjo dirbti bet ką vien tam, kad gaučiau pinigų, ir tą jausmą, kai negali palikti darbo. Buvo baisu. Gerai, kad dabar galiu rinktis.
Pinigai kišenių dar neplėšo
– Būdamas barbė devyndarbė daug uždirbi? Pinigai kišenes plėšyti turėtų.
– Na, pinigų niekada nebūna per daug. (Svarbiausia, kad nebūtų per mažai...) Su žmona nuomojame butą, todėl nejaučiu, kad pinigai kišenes plėšytų.
– Ar netrūksta laiko žmonai? Nepyksta dėl tavo nuolatinių užsiėmimų?
– Ji ir pati labai užsiėmusi: dirba, mokosi, todėl puikiai susideriname. Esu pareigingas, po vakarėlių, kuriuose groju, gįžtu namo penktą ryto. Ji nepavydi.
