Tarptautinės teatro dienos proga, apie improvizacijos poveikį žmonėms, apie įgūdį nerti į nežinomybę ir kovą su baime, kalbėjomės su teatro režisieriumi, vienintelio Lietuvoje profesionalaus improvizacijos teatro „Kitas kampas“ meno vadovu ir aktoriumi Kirilu Glušajevu.
Kirilai, gyvename laikotarpyje, kai mūsų aplinkoje yra daug neramumų. Kaip menas, kultūra gali padėti žmonėms atsipalaiduoti neramioje kasdienybėje?
Labai geras klausimas. Būtent viena iš meno ir kūrybos funkcijų yra padėti žmonėms pakilti virš kasdienybės ir nuo jos savotiškai atsiriboti. Tai leidžia nuo jos pailsėti, kad grįžus prie tikrovės ir kasdienybės rūpesčių būtų galima juos pamatyti kitaip – gaivesne, pailsėjusia, atsiribojusia akimi, galinčia įžvelgti daugiau būdų, kaip toje kasdienybėje gyvuoti. Tai padeda išlikti ramesniems, geresnės nuotaikos ir, žinoma, geriau nusiteikusiems.
Kai aplink vyksta svarbūs politiniai įvykiai, sprendimai, kaip žiūrovui „leisti sau“ atsipalaiduoti ir lankytis renginiuose?
Pasirodymų metu tikrai nepastebiu mažesnio susidomėjimo renginiais. Praktika rodo, kad kuo sunkesnį laikotarpį išgyvename, tuo labiau žmonės nori poilsio, kontakto, ryšio ir geros nuotaikos stimulo. Iš tikrųjų vienintelis, turbūt geriausias būdas sau padėti – eiti į renginius, lankytis spektakliuose, bendrauti, kurti ryšį su kitais žmonėmis.
Blogiausia, ką galime daryti sunkiu laikotarpiu, tai užsidaryti savyje, izoliuotis savo nerime ir baimėse. O geriausias būdas sau padėti – atsiverti pasauliui, bendruomenei, bendrauti su kitais žmonėmis: miestiečiais, kaimynais, kartu išsikalbėti, išsijuokti, jeigu reikia net ir išsiverkti.
Savo spektakliuose visada kviečiame kurti ryšį tarp aktorių ir publikos, tarp publikos ir aktorių. Tai – tarpusavio ryšio šventė!
Improvizacija kupina netikėtumo ir nežinomybės. Kaip improvizatoriai, kurie nuolatos žengia į nežinomybe, tvarkosi su jos baime?
Improvizatoriai mokosi negalvoti į priekį, neleisti įsivaizduojamiems katastrofiškiems scenarijams užvaldyti minčių ir emocijų. Jie mokosi perkelti dėmesio fokusą ir koncentraciją į esamąjį laiką bei erdvę.
Taisyklė paprasta: kai esame esamajame laike ir erdvėje, joje nėra nei ateities, nei praeities – grynas, skaidrus, baikštus dabarties patyrimas. Jeigu esamasis laikas yra išgyvenamas kartu su žmonėmis saugioje aplinkoje, joje neskleidžiamas nei pavojus, nei neapykanta, nei baimė, tuomet taip galime pailsėti. Kaip taisyklė, būtent bėgimas į ateities katastrofiškus scenarijus ar į praeities nesėkmingas buvusias patirtis, sukelia įtampą, nerimą ir kitas neigiamas ar sunkiai pakeliamas emocijas.
Kokius gebėjimus lavina nežinomybės kasdienybėje įsileidimas, išgyvenimas?
Žmonės dažniausiai turi kur kas daugiau sugebėjimų ir jėgų, susitvarkyti su kėbliomis situacijomis bei nugalėti tai, kas juos gąsdina, nei jiems atrodo. Geriausias būdas prisijaukinti nežinią – nerti į ją ir būnant joje pradėti žinoti. Veikiant nežinioje viskas pamažu pasidaro aiškiau.
Improvizatoriai treniruoja kūrybiškumą čia ir dabar, mokosi sutelkti dėmesį į esamąjį laiką ir įeiti į tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne kokią galėtų įsivaizduoti. Todėl pagrindinis improvizacijos ugdomas įgūdis – būti esamajame momente, veikti jame, nepaisant vidinio nerimo ar kitų emocijų. Svarbiausia – veikti, net jei viduje kyla abejonės ar stabdančios mintys.
Improvizacijos šou „Gero juoko dozė“, kaip ir improvizacijos teatras „Kitas kampas“ žinomas kaip linksmas, juoko ir netikėtumo kupinas pasirodymas. Galbūt esate pastebėjęs, kas dažniausiai pasirodymo prajuokina žiūrovus?
Juoko ir laimės akimirką žiūrovams dažniausiai suteikia netikėtumas, kuris įvyksta scenoje ir netikėtumas, kuris įvyksta jų vaizduotėje. Stebėdami aktorius, žiūrovai nejučia įsivaizduoja, taip pat savo galvose improvizuoja. Jie tikisi, laukia arba žino kaip galėtų baigtis vieni ar kiti scenarijai, nes mes žiūrėdami į sceną visgi žiūrime per savo buvusių patirčių prizmę.
Kai scenoje veiksmas pasisuka visiškai netikėtai, žiūrovai patiria netikėtumo džiaugsmą, kurį išreiškia per juoką. Taip pat, kartais juokas kyla ir tuomet, kai tai, ką žmogus pasąmonėje įsivaizdavo, ko tikėjosi ar ką jau buvo patyręs, sutampa su tuo, kas vyksta scenoje.
Todėl mes sakome: improvizacija niekada nebando juokinti, improvizacija juokiasi pati iš savęs – iš to, kokia ji yra esamoje situacijoje ir esamajame laike.
Ar žiūrovams lengvai pavyksta atitrūkti nuo kasdienybės iššūkių?
Šiuolaikinis žmogus nuolat gauna didelį kiekį informacijos – emocinių, vaizdinių, garsinių ir tekstinių impulsų. Dėl to žiūrovams nėra lengva atitrūkti nuo savo vidinių minčių srautų ir aplinkoje esančių trigerių, nepaisant to, ar jie yra teatre, ar ne.
Svarbu tai, kad improvizacinio teatro praktikoje mes turime labai gerai žinomus būdus, kaip padėti žiūrovui atsitraukti nuo kasdieninių rūpesčių, kaip ,,ištraukti“ jį iš telefono ar vidinių minčių srauto. Improvizacijoje sakome – padėti žiūrovui išeiti iš galvos – ir mums tai pavyksta padaryti pasitelkiant labai seną, gerą ir žmonijos patikrintą įrankį – žaidimą.
Žaidimai – būtent žmonijai būdinga veikla. Nuo pat mažens vaikai pradeda žaisti nemokėdami to daryti – žaidimo instinktas yra mumyse nuo pat gimimo. Būtent improvizacijos teatre mes kartu kviečiame žaisti žiūrovus – žaisti susitikimą, žaisti nežinomybę, žaisti riziką.
Ar suaugusieji visada noriai įsitraukia į žaidimus? Ar nelaiko to vaikišku užsiėmimu?
Žaidimui galima priskirti ne tik vaikystėje kieme žaidžiamus žaidimus, bet ir stalo žaidimus, kuriuose mokomės strategijos, taktikos, gebėjimo išlaikyti įtampą. Sportas taip pat yra žaidimas – futbolas, krepšinis ir kitos sporto šakos ugdo konkurencijos jausmą, moko kovoti bei priimti pralaimėjimą.
Žaidimai yra skirti tam, kad mokytumės gyventi. Tai nėra vaikiškas užsiėmimas – priešingai, jie turėtų lydėti mus visą gyvenimą. Kaip yra sakęs Nobelio premijos laureatas, airių kilmės dramaturgas Džordžas Bernardas Šo: ,,Mes nenustojame žaisti, nes pasenstame. Mes pasenstame, kai nustojame žaisti“.
Net žvelgiant iš sveikatingumo pusės, kuo ilgiau žaidžiame, tuo ilgiau mokomės ir patiriame naujus dalykus. Žaidimas yra tiesiogiai susijęs su nauja patirtimi, o kuo daugiau jų įgyjame, tuo aktyviau dirba mūsų smegenys. Jos formuoja naujas neuronų jungtis, tampa lankstesnės, vadinasi, ir susidūrus su stresu ar net ligomis, mūsų smegenys geba greičiau prisitaikyti, rasti sprendimus bei mobilizuoti organizmo jėgas.
Taigi, žaidimai nėra tik vaikystės dalis – jie būtini kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Tai ne tik rekomenduotina veikla, bet netgi sakyčiau būtina!
Ko improvizatoriai bijo scenoje?
Nuobodulio, emocinio šaltumo, uždarumo, prasto matomumo ir girdimumo – čia labiau iš techninės pusės ir žmonių, kurie nėra pasiruošę susitikti, atsiverti ir būti ryšyje. Kaip jau minėjau, improvizacija yra viena iš teatrinių kūrybinių formų, kuri yra sistemiška ir metodiška, turinti savo dėsnius bei technikas. Kaip yra pasakius viena iš improvizacinio teatro kūrėjų Viola Spolin: „Teatro taisyklės yra komunikacijos taisyklės“.
O kas yra komunikacija? Tai bendravimas, kilęs iš žodžio „bendrystė“, reiškiančio ryšį. Vadinasi, teatriniai principai yra ryšio kūrimo principai.
Taigi, ko labiausiai bijo improvizatorius? To paties, ko ir bet kuris žmogus – būti atstumtam, neišgirstam, atsidurti tarp žmonių, kuriem jis nerūpi, kurie yra uždari ir negeranoriški. Bet dažniausiai publika žino kur eina, ko eina, kam ateina ir dėl to tokie atvejai, emocinio šaltumo, jie yra labai labai reti.
Ko linkite žiūrovams, kurie galbūt pirmą kartą atvyks į improvizacijos pasirodymą?
Linkiu neturėti rūpesčių, negalvoti apie tai, kas bus, ir pamiršti, kas buvo – tiek šiandien, tiek vakar, tiek praeituose improvizacijos pasirodymuose, jeigu ateinate ne pirmą kartą. Tiesiog iškvėpkite, pajuskite, kur kūne slypi įtampa ir įkvėpus atpalaiduokite savo kūną ir pasinerkite į improvizacinę kelionę. Būkite čia ir dabar, kartu su aktoriais ir kitais žiūrovais patirti žaidimo skonio!
