Kaip tave pristatyti: režisierius, aktorius, improvizatorius, šokėjas?
Baigiau režisūros studijas, Rimo Tumino kursą. Iki šios dienos esu pastatęs tris spektaklius: su kurso draugais – Simono Stephenso „Pornografiją“, Aleksejaus Slapovskio „Batraištį, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ ir Ivano Vyrypajevo „Sapnus“. Ruošiamės naujos pjesės skaitymui ir, jei, duok Dieve, gausime pinigų, galbūt rudenį dienos šviesą išvys dar vienas darbas. Po režisūrinių bandymų prasidėjo visai sėkmingas aktorinis periodas. Įkūrėme improvizacijos teatrą „Kitas kampas“. Kalbant apie mane, apibūdinimas „improvizatorius“ būtų tikslesnis nei „aktorius“. Nors yra tekę padirbėti ir kine – Žeraldo Povilaičio „5 dienų avantiūroje“ bei Igno Miškinio „Artimose šviesose“. Kaip sako aktorius Olegas Tabakovas, vaidmenys nedideli, bet MANO...
Kodėl nekuri vaidmenų teatro scenoje – pastaruoju metu tave galima pamatyti nebent choreografės Anželikos Cholinos pastatyme „Vyrai ir moterys“?
Gal esu blogas aktorius, todėl niekas ir nekviečia? Pamenu, kurso draugė bandė statyti Antono Čechovo apysaką „Dama su šuniuku“ ir man numatė meilužio, kuriuo toji dama iškart susižavi, vaidmenį. Visiška nesąmonė! Negi tu, žiūrėdama į mane, patikėtum, kad esu tas, kuriuo dama akimirksniu susižavi (juokiasi)?
Veiklos, panašu, tau tikrai netrūksta, bet ar visose srityse galima vienodai stipriai jaustis?
Dar nė vienoje srityje nesijaučiu esąs stiprus. Sakoma, kad vyras per gyvenimą turi susipažinti su trimis moterimis: ruse, kuri išmokytų mylėti šimtą kartų ir visada iki grabo lentos, žyde, kuri išmokytų mylėtis, ir lietuve, kad kapelį prižiūrėtų, – ji tai puikiai moka. Manau, kai žmogus, kad ir ką darytų, pasijunta nepaprastai tvirtai ir stipriai, jam belieka susirasti žmoną lietuvę.
Gyventi vien iš tavo darbų įmanoma?
Įmanoma, nors, tiesą sakant, esu pakankamai išlaidus.
Yra tekę imtis ir kur kas žemiškesnių darbų...
Kai po pirmo kurso pagal mainų programą pusei metų išvažiavau į Devonšyrą Anglijoje mokytis teatro meno, supratau, kad reikės dirbti, nes pinigų buvo visai mažai. Dirbau pabe ir, kad ir kaip skambėtų paradoksaliai, buvau „viskas viename“: ir barmenas, ir padavėjas, ir indų rinkėjas, ir plovėjas. Kai reikėdavo, vaikams karšto šokolado pagamindavau, o pasibaigus darbui dar ir grindis išplaudavau. Didžiuliame bare dirbome keturiese, todėl ir pareigomis per daug nesiskirstydavome.
Įdomi patirtis. Anglijoje praleidau pusę metų, bet į Lietuvą grįžau kaip po dešimties. Ten įvyko nepaprastai visko daug: patekau į visiškai kitokią kultūrą, tarp nepažįstamų ir kitaip gyvenančių bei mąstančių žmonių, be to, tai buvo pabėgimas į nepaprastai gražų gamtos prieglobstį. Ir dar – tada pirmą kartą gyvenime supratau, kad neištikimybė tikrai egzistuoja.
Negaliu namuose pakęsti tylos. Mano tėvai dažnai išskrenda pas seserį, ir kai lieku vienas namuose, negaliu ramiai miegoti.
Į televiziją ėjai dėl pinigų?
Manau, tai, ką darome laidoje, darome labai gerai. Jei dirbtų kita chebra, o ir laidos koncepcija būtų kitokia, į televiziją tikrai nelįsčiau. Tačiau kai Ramūnas Cicėnas pasiūlė kartu kurti laidą, net nesudvejojau. Tai – pati nuostabiausia mokykla. „Dar pažiūrėsim...“ jau tapo kultine laida, todėl nematau nieko blogo, jei turėjau progos prie jos prisiliesti. Dar vienas improvizacijos principas yra viską daryti su dideliu malonumu, o didesnį malonumą, kaip dirbti su tokiais žmonėmis, turbūt sunkiai galima įsivaizduoti.
Kasdienybėje esi toks pats puikus improvizatorius, kaip ir priešais televizijos kamerą?
Tikrai gyvenime nemėgstu nieko planuoti.
Ir tada pasitaiko akimirkų, kai ir pats nustembi: „Nejaugi galėjau taip nusiimprovizuoti?!“
Žinoma! O tada viduje susiplaka kokteilis, kurio sudedamosios dalys – gėda, kaltės jausmas ir nusižeminimas.
Juokingiausias mano nusiimprovizavimas buvo, kai nusprendžiau vienai merginai pasipiršti po keturių dienų pažinties. Nuėjau į prabangią juvelyrinių dirbinių parduotuvę, išrinkau nepigų žiedelį. Tik bėda, kad jis man ir pačiam ant nykščio puikiai tiko, tad, suprantama, panelė jį beveik kaip apyrankę galėjo užsimauti. Kuo baigėsi piršlybos? Tuo, kad dabar esame bičiuliai (juokiasi). Bet kokioje improvizacijoje labai svarbu prisipažinti, kad tau nepavyko, kad susimovei.
Kalbantis su tavimi atrodo, kad visada lengvai prisitaikai prie naujų aplinkybių, žmonių, situacijų. O gal apsirinku?
Viskas, kas nauja, – įdomu. Gera plaukti kaip upės nešamai malkai. Atsitrenki, stabteli vis kitoje vietoje ir toliau plauki. Bet visada būtina žinoti, kur yra tavasis uostas. Jis man visada bus namai Vilniuje. Vieta, kur yra mama, televizorius (man jo nereikia, bet žiūri mama), mano kompiuteris. Vieta, kur dažnai galima užuosti namuose gaminamo maisto aromatą ir klausytis mamos, kalbančios su Londone gyvenančia seserimi, balso... Šeima man reiškia labai daug. Velykų naktį užsukęs į cerkvę žiūri į jaunas poras su mažais vaikais ir tokiomis akimirkomis pačiam norisi tapti dvasiškai stipresniam, geresniam, o giliai viduje pasvajoji, kad kada nors ir pats turėsi štai tokią gražią šeimą.
Tavo amžiaus žmonės kuo anksčiau stengiasi ištrūkti iš po tėvų sparno, tau, regis, ten patinka.
O kokia prasmė bėgti? Negaliu namuose pakęsti tylos. Mano tėvai dažnai išskrenda pas seserį, ir kai lieku vienas namuose, negaliu ramiai miegoti. Naktimis pabundu vien todėl, kad man atrodo, jog po namus kažkas vaikšto, nors iš tikrųjų tie žingsniai sklinda iš gatvės. Mano svajonė – namai, kuriuose nenustotų skambėti garsai. Nemėgstu būti vienas – būdamas vienas jaučiuosi labai blogai.
