Nebeįsivaizdavo savęs Vilniuje
Valerijų toli nuo sostinės ūžesio ir grožio pasaulio sutinka ne tik klientai. Čia jį neseniai atsivijo ir žurnalistų, klausiusių, kurias garsias damas šukavo naujojo prezidento inauguracijos iškilmėms, skambučiai. Pajūrio vėjui švilpiant į telefoną, jis smagiai paaiškino, jog ponių šįkart nepuošė ir dar labiau suintrigavo, kodėl, turėdamas tiek klientų, ilgam nuo to pabėgo?
„Pamenu, prieš daug metų Gedimino prospekte sutikau garsią savo kolegę Liną Žvirblytę. Klausiau, kaip gyvena. Ji paaiškino, kad net nenori pagalvoti apie kirpimą, nusibodo. Tada ji mokėsi tapybos, važinėjo į Italiją. Pagalvojau: kaip nutinka, kad žmogui nebesinori daryti to, kas veža, stumia į priekį? Dabar, matyt, ir aš pasiekiau ribą, kai reikia pailsėti. Norą paleidau į dangų, jis ir išsipildė – atsirado viena proga permainoms, dabar – kita“, – šypteli kirpėjas.
Ką reiškia ilgą laiką neliesti žirklių, Valerijus pabandė pernai, kuomet ryžosi įsukti naują taip pat greta Palangos esantį vandenlenčių parką „313“. „Tuomet viską teko kurti nuo pradžių, kaip kad kažkada atidarinėjau savus salonus, tad daug kas buvo aiškiau.
Šįkart ėmiausi vadinamojo jau veikusio parko rebrendingo – daug ko, pradedant pavadinimo ir logotipo keitimo, sumoderninimo. To dar nebuvau daręs, bet aš mėgstu iššūkius, man patinka naujovės, kelionės, nauji žmonės“, – pasakoja Valerijus.
Šio pasiūlymo jis sulaukė netikėtai, kai parką perėmęs bičiulis Matas Matulevičius apie Kalėdas atvažiavo į Vilnių pačiuožinėti snieglente.
„Pietavome, jis pasakojo, kaip nori parką keisti, plėsti ir kaip tarp kitko užklausė, ką aš veiksiu vasarą. Lyg niekur nieko atsakiau: „Gal į naująjį parką atvažiuosiu padirbėt?“ Po to, kai pernai pabandžiau vasarai išlėkti iš miesto, nebegalėjau įsivaizduoti, kad šįmet būtų kitaip“, – prisipažįsta šiuo metu gamtą labiau nei miesto gaudesį vertinantis kirpėjas.
Nusileisti ant žemės
Kai jis atvyko į Žibininkus, dauguma atrakcionų jau buvo, bet, kaip pats sako, stigo vaibo – geros energijos, kuri trauktų žmones čia važiuoti šeimomis, leisti vaikus dūkti, klaidžioti akmenų ar gluosnių labirintais, plaukioti irklentėmis, šaudyti oro patrankomis, važinėti elektriniu automobiliuku miesto gatvėmis, skrieti prisirišus lynu ar padanga nuo aukšto kalno, supilto iš tvenkinius iškasus likusių žemių.
Šiandien parke akį traukiančios ryškios spalvos, margos vėliavėlės ir kitos puošmenos – daugiausia Valerijaus nuopelnas. Tačiau kartais, supranta ir pats, norėdamas kurti grožį ir miestietišką stilių, perlenkia lazdą. Tada parko šeimininkas Matas nuleidžia jį ant žemės.
„Norėjau kurti grožio oazę su dirbtinėmis palmėmis, kur rinktųsi dūkstančių vaikų mamos, klausytų gražios muzikos. Matas leido man svajoti, o po trijų savaičių, kai prasidėjo realūs darbai, viskas buvo gerokai supaprastinta. Ir buvo teisus. Labai gerai, kad galime pasiginčyti, kai reikia – nusileisti. Kitąsyk aš įsisvaigau, kad žmonės padanga nuo kalno turėtų leistis į vieną tvenkinių, jis sustabdė: kaip visi iš jo išlips, kur budės gelbėtojai? Vėl nurimau“, – juokiasi Valerijus Gigevičius.
„Išmokau stebėti žmones. Vienur pridedu sėdmaišių, žiūriu, daugiau būriuojasi kitur, tuoj permetu tenai. Visi susėdo! Kalbuosi su personalu, mokau ir pats daug ko mokausi. Pavyzdžiui, neseniai išmokau išrašyti sąskaitą faktūrą. Taip nutiko, kad administratoriai buvo išvažiavę, likau tik aš. Žmogus atėjo sąskaitos. Išrašiau! Kai nori, viską gali padaryti“, – kvatoja kirpėjas.
Iki jūros – penkiolika minučių
Kodėl verslininkai jam patiki savo projektus? Kodėl mano, kad kirpėjas – taip pat ir puikus vadybininkas? „Matyt, taip gerai moku įtikinėti žmones, kad manimi patiki? – juokiasi Valerijus. – Išties moku ne tik kirpti. Žinau dalykų, kurie su tuo visai nesusiję. Barų, maitinimo įstaigų kultūra man nėra svetima. Net ir face control Vilniaus klube „Opium“ laisvalaikiu neseniai dirbau. Kodėl? Nes man buvo įdomu!“
Vienu didžiausių savo dabartinio gyvenimo privalumų jis vadina tai, jog bet kada gali sėsti ant dviračio ir jūrą pasiekti per geras penkiolika minučių.
„Jūrą matau tikrai ne kasdien, bet, kai žinau, kad galiu tuoj pat prie jos atsidurti, ramu. Net kartais nusikalęs po darbo, kai, atrodo, norisi tik griūti miegoti, pamatau besileidžiančią saulę ir lekiu į paplūdimį. Pabūnu, atrodo, viską toje jūroje palieku, minu atgal tuščia galva“, – šypsosi Valerijus, įdegęs lyg po gerų atostogų.
Savos kirpėjo kėdės parke jis neturi, bet lagaminėlį su įrankiais atsivežė. Kiek spėja, apkerpa personalą, direktorių Matą Matulevičių, jo žmoną, sūnų. Pernai vasarą pagal profesiją dirbo daugiau – pasistatęs kėdę tiesiog pievoje, šalia zvimbiant vandenlentėms, horizonte besiganant avims ir besisukant vėjo malūnams, kirpdavo plaukus ir to prisiprašiusiems parko svečiams. Šįmet sako, jog žirklėmis iki soties prisimosuoja per tas kelias dienas, kai grįžęs į Vilnių kerpa nuo ryto iki nakties.
Salonai sėkmingai dirba ir be vado, kuris nuolatos bendrauja su čia likusia direktore, administratorėmis, kolegomis. Bet Vilniaus problemos ir lieka Vilniuje. Žibininkuose jis turi ką veikti ir be jų: „Per pastaruosius tris mėnesius turėjau gal penkias laisvas dienas. Savaitgaliai – ypač užimti, nes didžiausias žmonių lankomumas. O parlėkęs į Vilnių bandau padirbėti abiejuose salonuose, visus užturbinti savo energija ir priminti, kad tuoj tuoj – po poros mėnesių – sugrįšiu.“
