Klaida, virtusi tradicija
Vos prieš kelias dienas dizainerė buvo apsupta pačių artimiausių bičiulių ir šeimos narių. Rugsėjo 15 d. ji antrą kartą sutiko savo 40-ąjį gimtadienį. Taip, antrą kartą, nes prieš 10 metų netyčia įvykusi klaida Viktorijai tapo gražia tradicija. Tad dabar sveikinimų ji sulaukia ne tik rugpjūčio 15-ąją, bet ir praėjus mėnesiui.
„Prieš daugybę metų kūriausi feisbuko anketą ir netyčia sumaišiau mėnesius. Vėliau pastebėjau, kad atėjus tam mėnesiui mane visi pradėjo sveikinti, su gėlėmis ateidavo.
Aš šios dienos nelaukdavau, nes neturėjau jai jokių įsipareigojimų, iliuzijų, o štai žmonės netikėtai skiria dėmesį. Man labiausiai patiko tai, kad be jokios baimės, nieko nelaukdama gaunu šilumą, bendravimą, pasveikinimą“, – pasakoja V.Jakučinskaitė.
Visgi artimiausi Viktorijos draugai netrukus suuodė, kad su šia data kažkas ne taip. Juk prieš mėnesį jau sveikino. Todėl kai kurie po moters feisbuko sienoje parašytais sveikinimais juokaudami ėmė klausti – kodėl apgaudinėji žmonės?
„Iš pradžių nebuvo daug apie tai žinančių, o vėliau vis daugėjo. Pajutau atsakomybę, kad turiu viską papasakoti. Žinoma, mano aplinka žinojo jau anksčiau. Tai pagalvojau, kad dabar tinkamiausias metas socialiniuose tinkluose apie tai papasakoti, kad kai kuriems nebūtų keista ar skaudu“, – sakė ji.
Per tikrąją gimimo datą stengiasi išvykti
Viktorija tikina, kad prie šios tradicijos galėjo prisidėti ir iš vaikystės likęs prisiminimas. Vasarą gimtadienį švenčianti moteris dažnai savo šventėje nesulaukdavo vaikų, mat šie arba atostogaudavo, arba leisdavo laiką pas senelius.
„Kas gimė rugpjūtį, supras, kad čia toks metas, kai visi kur nors išvažiuoja. O kai esi vaikas, tu taip nori to gimtadienio, kuriame pasirodytų daug žmonių. Pas mane ateidavo tik viena arba dvi mergaitės, visos kitos būdavo kažkur iškeliavusios. Todėl nuo vaikystės liko tik skaudulys, kad niekaip nepavyksta visų kartu surinkti“, – prisimena ji.
Tačiau kiekvienais metais nosies nukabinti nenorinti V.Jakučinskaitė rado kitokią išeitį – su šeima gimtadienį sutikdavo Italijoje. O šiais metais ten nuvyko didžiuliu kemperiu.
„Šįkart gimtadienį sutikau degalinėje tarp fūrų. Tiesiog buvo eilinė kelionė. Neturėjome nei torto, nei šampano. Ta proga nusprendėme nieko nedaryti“, – apie prieš mėnesį įvykusią išvyką kalbėjo Viktorija.
Todėl ji pagalvojo, kad geriausias mėnesis surinkti draugus būtų būtent rugsėjis. Tiesa, o ir jai pačiai šįkart nieko nereikėjo daryti. Paskambinusi draugė pasiūlė visiems susirinkti jos sodyboje ir čia jaukiai atšvęsti Viktorijos jubiliejinį 40-ies metų gimtadienį.
„Pasikvietėme draugus ir jaukiai kartu kepėme mėsytę, burgeriukus ir dar valgėme liūto tortą, kurį užsakiau prieš mėnesį. Jis man labai patiko, bet buvau apie jį net pamiršusi. Likus porai dienų mergina parašė ir aš pasakiau, kad nieko nešvęsiu, tai nieko ir nedarykit. O tada netikėtai paskambino draugai ir pasakė, kad vis dėlto švęsime“, – šypsodamasi prisiminė V.Jakučinskaitė.
Nors savo gimtadienį sutiko pačių artimiausių draugų būryje, tačiau Viktorija neslepia, kad ši diena jai labiau asocijuojasi ne su džiugesiu, o būtent su liūdesiu. Jai atrodo, kad daugelis sveikinimų yra netikri, labiau skiriami iš reikalo.
„Kažkokia netikra butaforinė situacija, kai žmonės priversti tave garbinti, sakyti gražius žodžius ir t.t. Supratusi, kad jo nemėgstu, sugalvojau, kad geriau per gimtadienį išvažiuosiu. Todėl jau daug metų, gal kokius dešimt, per savo gimtadienį išvažiuoju į Italiją. O kaip tik rugpjūčio 15 d. Žolinės, tai Italijoje ši diena labai švenčiama – žmonės išeina į gatves, leidžiami fejerverkai. Būna viso miesto vakarėlis. Man toks būdas labiau pasiteisina“, – sako ji.
Didžiausia dovana – draugės staigmena
Tiesa, apie jubiliejinio gimtadienio šventę Viktorija buvo pagalvojusi. Vis dėlto metai neeiliniai, tad jai norėjosi juos sutikti kokiame nors gražiame dvare su dar gražesnėmis suknelėmis. Tačiau draugės sumanymas tapo net geresne dovana.
„Ji pagalvojo apie mane. Prisiminė, kad neatšventėme. O paskui, kai su ja pasikalbėjome, sužinojau, kas pas ją vaikystėje gimtadieniai vyko taip pat – neateidavo vaikai. Turėjome tokį bendrą prisiminimą“, – juokiasi V.Jakučinskaitė.
Ir užpūsdama 40-ąją žvakutę apie naujus tikslus Viktorija negalvojo, nes ji mano, kad sau ko nors linkėti turime ne kartą per metus, o kiekvieną dieną.
„Reikia pačiam suteikti tuos tikslus. Ir mane apėmė liūdesys, kai baigėsi vestuvių sezonas. Pakalbėjusi ir paklaususi trenerio, kas jį padaro laimingu, sužinojau, kad būtent tikslai. Reikia tiesiog imti ir prisigalvoti naujų“, – įsitikinusi dizainerė.
Todėl ir prieš 10 metų gimusios tradicijos Viktorija sakosi niekada nekeisianti. Juk nekalta klaida įvyko ne šiaip sau, o tam, kad paįvairintų jos gyvenimą.
„Turiu visokių tradicijų, kurios man patinka ir kurios man labai brangios“, – kalbėdama su 15min sakė V.Jakučinskaitė.
