„Jei ieškai, kad praeivis būtų ne mokyklinio amžiaus ir ne močiutė, kuriai greit – 85-eri, tai yra beveik neįmanoma misija. Jaučiasi, kad žmonės išvažiuoja. Dabar tai labai realiai jaučiasi“, – sako J.Jankevičius.
Balandžio pabaigoje viena ilgiausiai šalies eteryje gyvuojančių laidų bus jau 500-oji. Pasak J.Jankevičiaus, laida po truputį keičiasi ir nuo geografinių, istorinių temų dabar einama aktualijų link. „Pavyzdžiui, dabar klausiame apie „Euroviziją“. Domėjomės, kam, praeivių nuomone, labiausiai „Eurovizijoje“ pasisekė ir kam – labiausiai nepasisekė. Kažkas pasakė, kad labiausiai dainų konkurse nepasisekė Edmundui Jakilaičiui. Nusidainavai, Edmundai...“ – juokiasi laidos vedėjas.
J.Jankevičius veda ne tik originalių versijų ir juokingų atsakymų pažeriantį „Klausimėlį“, bet ir aktualijų laidą „Laba diena, Lietuva“. Žurnalisto manymu, yra dvi televizijos – šventiškoji ir kasdienė. Prisipažinęs, kad priklauso pastarajai, J. Jankevičius tikina nemokantis dirbti su sufleriu ir būti nuolat pasitempęs, o studijoje ant stalo būna krūva jo daiktų. „Džiaugiuosi, kad mane dar toleruoja ir neišmeta. Nors, manau, yra ir tokių, kurie norėtų. Bet aš vis tiek manau, kad televizija gali būti visokia“, – vos pasibaigus laidai „Laba diena, Lietuva“ interviu Lrt.lt pasakoja J.Jankevičius.
– Šiemet minimas televizijos 60-metis. Kiek jūs pats esate televizijoje?
– Teoriškai – nuo 1991-ųjų, kai būdamas studentu atėjau atlikti praktikos. 1992-aisiais įsidarbinau. Pradėjau dirbti LTV naujienų tarnyboje, laidoje „Labas rytas“, teko vesti ir pavakario žinias. Beje, tuomet laidos „Labas rytas“ trukmė buvo vos pusvalandis – kas spėjo, tas spėjo pamatyti. 1992-aisiais LTV antrojoje programoje kūriau laidą „Laisvės alėja“, kuri ir turėjo rubriką „Klausimėlis“. Nuo 1995-ųjų kūriau laidą apie aviaciją „Aerodromas“, o nuo 2000-ųjų iš rubrikos gimė laida „Klausimėlis“. Laidoje „Laba diena, Lietuva“ dirbu nuo 2012-ųjų, kai ji atsirado eteryje. Taip pat dirbau su laidomis „Vasaros spalvos“ ir „Krašto spalvos“, kuriose eksperimentavom su tiesioginėmis transliacijomis mobiliuoju internetu.
– Kaip vertinate televiziją? Ne vienas priekaištauja, kad televizijoje įsigali primityvus mąstymas, vulgarumo kultas. Bet gal tiesiog televizija atlieka pramoginę funkciją?
– Ne visos televizijos vienodos. Mes džiaugiamės tuo, kad LRT žiūrovai yra tie, kuriems rūpi pati rimčiausia produkcija ir turinys. Mes džiaugiamės, mes to siekiame ir mums sekasi.
– Kitiems ne taip gerai sekasi?
– Kitų galbūt kitoks tikslas. Tokiu atveju rinkoje yra sveika konkurencija, kur kiekvienas turi savo tikslus ir konkuruoja savo segmente. Bet tai nėra akių draskymas.
– O kokios laidos domina jus? Ką jūs žiūrite, grįžęs iš darbo ar savaitgaliais?
– Esu „prieštvaninis“ žiūrovas – neturiu televizijos, kurią galima atsisukti. Taigi lieka vienintelis variantas – žiūrėti internete arba per televiziją, kai laida transliuojama. Laidos žiūrėjimas mobiliajame įrenginyje, kuriam ta laida iš principo nėra skirta, yra visiškai kitoks nei jos žiūrėjimas per televiziją. Taigi visiškai ne pagal paskirtį naudojama arba laida, arba įrenginys. Tokį žiūrėjimą būtų labai keblu vadinti televizijos žiūrėjimu. Per mobilųjį įrenginį žiūri dėl tam tikrų priežasčių, pavyzdžiui, jei E.Jakilaitis iškvotė buvusią Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę arba Viktorą Pranckietį, ar dėl kitų priežasčių.
O jei kalbėtume apie laidas, kurias galiu pažiūrėti per televiziją, kai turiu laiko, reikia pasakyti, kad žiūrėjau „Eurovizijos“ atranką. Bet jei manęs gatvėje „Klausimėlis“ paklaustų, kas yra „Fusedmarc“, atsakyčiau, kad tai – agurkų veislė. Bet apskritai „Eurovizija“ Lietuvoje buvo tikrai profesionaliai surengta ir nufilmuota. Mėgstu žiūrėti „Discovery“, labai mėgstu žiūrėti BBC, CNN. Tačiau nelengva pataikyti peržiūrėti laidas, kurias mėgstu. Pavyzdžiui, BBC laidą „Click“ rodo ankstų šeštadienio rytą. Paprastai tuo metu miegu, o internete tos laidos nėra.
– Esate nuolat kupinas idėjų, mėgstate daryti tiesioginius reportažus iš netikėčiausių vietų. 2011-aisiais gavote „Nmedia 2010“ apdovanojimą „Už naujų tendencijų sukūrimą žiniasklaidoje“. Laidoje „Labas rytas“ Lepšiškių kaime bandėte melžti karvę, o Kauno senamiestyje esate kepęs bandeles. Eteris turi būti nuolat gyvas ir prikaustyti žiūrovo dėmesį?
– Televizija prieš 60 metų buvo sterili, ji buvo šventė, buvo kitokia. Visi, kurie kalbėjo per televiziją, buvo tarsi kitokie žmonės – „dievukai“. Dabar yra dvi televizijos: ta švarioji, šventiškoji ir kasdienė televizija. Man nesiseka su ta šventiškąja, aš nemoku normaliai dirbti su sufleriu ir būti nuolat pasitempęs. Nemoku padaryti, kad ant stalo nebūtų popierėlių, o tik vienas planšetinis kompiuteris. Reiškia, man lieka kasdienė televizija ir dirbu taip, kaip moku. Džiaugiuosi, kad mane čia dar toleruoja ir neišmeta, nors, manau, yra ir tokių, kurie norėtų. Nesakau, kad neteisūs tie, kurie nemoka dirbti kasdienėje televizijoje, kuriems nuo jos darosi bloga. Yra ir tokių. Reitingai rodo, kad abi televizijos savo šalininkų turi pakankamai.
– Kuri yra arčiau statistinio lietuvio?
– Tai priklauso ir nuo žiūrovo asmeninių savybių, amžiaus. Yra tokių, kurie nori, jog televizija visada būtų šviesi, švari ir graži. Jei jis mato nelabai gražų gyvenimą, jis nori matyti gražią televizijos studiją ir sklandžiai ekrane kalbantį vedėją, nesvarbu, kad jis viską skaito nuo A iki Z. O kai jau reikia kalbėti savais sakiniais, vedėjas susiduria su daugybe problemų. Aš nemokėčiau nuo suflerio sklandžiai pereiti prie kalbėjimo iš galvos, nors yra kolega, kuris gali puikiai tai padaryti, – pagarba Deividui Jursevičiui.
– Esu dirbęs kartu su jumis, kai tiesiogiai transliavote iš įvykių vietų. Mačiau, kaip kruopščiai viską planuojate ir dėliojate. Darbe ir gyvenime esate preciziškai tikslus?
– Ne. Viskas turi būti suimprovizuota, bet apie viską turi būti pagalvota arba bent jau pasiruošta. Bet vienkartinės problemos neturi būti sprendžiamos, nes jų yra per daug, o spręsti reikia tas problemas, kurios pasikartoja. Tų problemų iškyla nuolat, dar nebuvo taip, kad ko nors nenutiktų. Scenarijus nuolat keičiasi, o jei laida pavyko pagal scenarijų, tai yra daugiau išimtis nei taisyklė, ir tokia laida paprastai būna nuobodi.
– Kas yra labiausiai įsiminę per darbo praktiką?
– Žiauriausias dalykas įvyko senokai. Nidoje rengėme laidą „Vasaros spalvos“ ant Parnidžio kopos prie Saulės laikrodžio. Tuomet įranga dar buvo senovinė, antena – kryptinė. Ji stovėjo ant trikojo ir viskas buvo transliuojama tiesiogiai. Kalbėjausi su tuomečiu Neringos savivaldybės meru Antanu Vinkumi. Su siaubu stebiu, kaip prie antenos atbėga 7–8 metų mergaitė ir puola iš visų jėgų tampyti kabelį. Galų gale kabelis nutrūksta, antena nuvirsta ir dingsta ryšys. Eteryje buvo staiga paleistas reportažas. Labiausiai nustebino tos mergaitės senelė, kuri pasakė: susitvarkysit tą savo internetą, ir nuėjo. Net nepasakė „atsiprašau“, nors mažas vaikas nutraukė nacionalinio transliuotojo transliaciją. Žinoma, mes to neparodėme žiūrovams, o įrenginys buvo sugadintas nepataisomai.
Techninių problemų yra buvę daugybę kartų, tačiau, stebėdamas reitingus, supranti, kad tam tikras kiekis techninių problemų ne erzina žiūrovą, o sukuria intrigą. Bet yra riba, kurios negalima peržengti – kai tai pradeda erzinti.
Su techninėmis problemos paprastai didelių bėdų nebūna, bet turėjau ir vieną labai egzotinę tiesioginę transliaciją. Kalbėjomės su pašnekove ant jūros kranto apie Neringą užpuolusius negyvus karkvabalius. Prie jūros jų buvo daugybė. Neturėjau operatoriaus, todėl dirbau su kamera, pastatyta ant trikojo. Vieną gyvą karkvabalį uždėjau ant mikrofono – kad būtų išvaizdžiau. Jis įsikabino į mikrofono tinklelį ir gana patikimai laikėsi. Pašnekovei uždaviau klausimą ir nukreipiau mikrofoną į ją, ir staiga karkvabalis nuskrido ant pašnekovės krūtinės. Pašnekovei – panika, o eteris – tiesioginis. Ką daryti: nuimti karkvabalį nuo krūtinės ar nenuimti? Pašnekovė panikuoja ir eteris jai neberūpi, tik tas karkvabalis. Ji bijojo jį nusiimti, todėl tiesioginiame eteryje turėjau pasielgti kaip džentelmenas.
– Tapote aktyviu socialinio tinklo „Facebook“ vartotoju, darote tiesiogines transliacijas ten. Atskleidžiate televizijos užkulisius, rodote televizijos darbą prieš pat eterį, likus kelioms minutėms. Tai – svarbi žurnalisto darbo dalis?
– Nelabai aktyvus, aš – ne Rita Miliūtė. Tai yra suvokimas, kad mūsų darbas televizijoje neapsiriboja darbu studijoje ir kalbėjimu su pašnekovais. Medijų ir kelių pasiekti žiūrovus dabar tiek daug, kad mes, nesinaudodami ar ignoruodami kai kuriuos jų, nepajusime, kaip tapsime dinozaurais. Tai yra bandymas išlikti vandens paviršiuje, o ne būti srovės nuplautu ir depresuotu darbuotoju. Aš nenorėčiau tokiu būti.
Gali ignoruoti tuos dalykus ir ramiai gyventi. Kol nepabandai, jie atrodo tolimi, sunkūs ir tai yra visiškai kitos žaidimo taisyklės. Pirmus kartus tai tikrai sunku, kol pagaliau supranti, ko reikia „Facebook“ vartotojams. Pavyzdžiui, kaip niekada populiarus buvo neseniai mano užduotas klausimas, kas išdygo – ridikėliai ar salotos? Sėdamas sumaišiau sėklas ir maniau, kad „Facebook“ vartotojai gali padėti. Įkėliau nuotrauką ir pasipylė komentarai, daugybė versijų. Iš tiesų man išdygo salotos, nors daugeliui atrodė, kad ten – agurkai.
– Kada mes žiūrėsime televiziją tik socialiniuose tinkluose? Vasarį LRT pristatė moderniausią žinių studiją Baltijos šalyse ir tiesioginę transliaciją iš naujosios studijos inauguracijos buvo galima stebėti LRT „Facebook“ paskyroje.
– Tradicinės laidos žiūrėjimas tokiame įrenginyje, o ne per televizorių dažniausiai nėra tai, ko tikisi laidos kūrėjai ir tas turinys neretai nepritaikytas mobiliajam įrenginiui. Ar gali pažiūrėti „Eurovizijos“ koncertą per telefoną? Per ausinuką gali gauti gerą garsą, vaizdas taip pat gali būti aukštos raiškos, bet toks formatas tau nesukels pasinėrimo į tą aplinką įspūdžio. Manau, standartinė televizija dar gana ilgai užims svarbią vietą. Tai galbūt nebūtinai bus žinių šaltinis, bet labai stiprus tiek rinkodaros, tiek visuomenės valdymo įrankis.
Bet televizija tikrai praras savo vaidmenį naujienų srityje, artėsime įspūdžio link. Bus svarbus įspūdis, dideli ir aukštos raiškos ekranai. To nereikia norint perteikti žinias. Jas dažnai patogiau skaityti.
Televizija pastaruoju metu priversta ne tik įtikti žiūrovui, bet ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo virtualioje erdvėje sąlygų. Galimybės atsukti, bet kada peržiūrėti laidas televiziją keičia labiau nei ankstesnė distancinio pultelio revoliucija. Sunku pasakyti, kas bus rytoj, o kas atspės – laimės aukso puodą. Taigi ir spėliojam.
– O „Klausimėlis“ dar ilgai gyvuos? Dar ilgai turėsime šios laidos herojų, ar po truputį tampame vis labiau išprusę ir sunku surasti išradingesnių atsakymų?
– Yra kita bėda – mes išvažiuojame, miestuose ir miesteliuose labai sumažėjo žmonių, todėl sutikti praeivių tampa didesniu iššūkiu nei gauti originalių atsakymų. Jei ieškai, kad praeivis būtų ne mokyklinio amžiaus ir ne močiutė, kuriai greit – 85-eri, tai yra beveik neįmanoma misija. Jaučiasi, kad išvažiuoja žmonės. Dabar tai labai realiai jaučiasi, išskyrus kelis didžiuosius šalies miestus.
Taigi tampa iššūkiu sutikti žmonių, o jei su žmogumi jau kalbiesi, vieni bendrauja originaliai, pasako ką nors smagaus. Dabar darome laidą apie „Euroviziją“. Domėjomės, kam, praeivių nuomone, labiausiai „Eurovizijoje“ pasisekė ir kam – labiausiai nepasisekė. Kažkas pasakė, kad labiausiai dainų konkurse nepasisekė Edmundui Jakilaičiui. Nusidainavai, Edmundai... Kartais svarbu ir smagus klausimas, ne tik atsakymas.
– Kaip keičiasi „Klausimėlis“, ko iš jo galima tikėtis ateityje?
– Balandžio pabaigoje filmuosime 500-ąją „Klausimėlio“ laidą tema „Ką žinote apie televiziją ir televizorių?“.
Ji pamažu keičiasi: vienais metais bandai vieną dalyką daryti, kitais – kitą. Dabar turime idėją klausimus daryti ne tiek iš išsilavinimo ar istorijos, geografijos, kiek apie aktualijas, politiką, mūsų gyvenimą. Klausiame apie „Euroviziją“, televiziją, „Brexit“, pilietybę ir su tuo susijusius klausimus. Pavyzdžiui, jei Lietuva sužinotų, kad lietuvis įgijo ir Amerikos pilietybę, kai kam atrodo, kad atimtų Amerikos pilietybę.
– Ar nesinori pakalbinti Seime parlamentarų? Jie – tautos išrinktieji, ir kartais moka prajuokinti visą šalį ne prasčiau nei praeiviai gatvėje.
– Tai daro kiti kanalai.
– O kaip vertinate lietuvišką humorą?
– Man jis patinka, kai juokingas. Apskritai, tai pats sunkiausias kūrybos žanras. Kalbant apie „Klausimėlį“, dalis visuomenės priima jį kaip mokslo populiarinimo ar švietėjišką laidą, kitiems tai yra juokinga, nors svarbiausia joje – švietimas ir įdomios žinios. Humoras ar praeivių versijos „užkabina“ ir pritraukia dėmesį, tačiau kai kas tai vadina patyčiomis, nors jos pagal savo apibrėžimą yra pasikartojantys, tendencingi, vieno asmens atžvilgiu nukreipti veiksmai. Taigi kartais mūsų visuomenė tai ima vertinti kaip patyčias. Mes esame pikti, todėl su humoru mums nelabai sekasi. Humoristinių laidų LRT taip pat nėra – konkurse visada įrašo, kad laukia humoristinių laidų pasiūlymų, bet visos jos trunka po pusmetį.
– Ar lietuviškas humoras ne per daug vulgarus?
– Būdamas humoro kūrėju, niekada šimtu procentų nepataikysi į taikinį. Reikia būti profesionalu, bet žmonių humoro jausmas yra nevienodas. Būtent dėl šios priežasties socialiniai tinklai, kur gali iš meniu išsirinkti ir gauti tai, kas tinka tau, yra pati geriausia terpė. Man, pavyzdžiui, labai smagu „Facebook“ paskaityti, ką parašė Haroldas Mackevičius.
– Koks jūsų gyvenimas po darbo? Žinau, kad bėgiojate ir fotografuojate. Tai padeda atitrūkti nuo dinamiško ir greito televizijos tempo?
– Į žurnalistiką stojau dėl fotografavimo, nes jis traukė labiau nei rašymas. Baigęs fotomokyklą prie Fotomenininkų sąjungos Kaune, dalyvavau moksleivių parodose. Tačiau vėliau tapo įdomu rašyti, galiausiai atsidūriau televizijoje, kuri yra tarp rašymo ir fotografavimo. Dabar mano fotoaparatas gerokai pavargęs, fotografuoju telefonu ir savo malonumui. Dabar kone kiekvienas esame fotografas.
Į socialinius tinklus ir kitur įsitraukiu tiek, kiek man atrodo reikalinga. Tai yra galingas įrankis ir kiekvienas jį naudojame savo tikslui pasiekti. Bet privačių tiesioginių transliacijų nedarau, nors, tiesa, kartą teko. Helsinkyje plaukiau keltu kaip ledlaužiu. Paleidau tiesioginę transliaciją, nes buvo labai gražu. Tai – retas atvejis, kai maniau, jog turiu tuo pasidalinti su kitais. Manau, nesuklydau.
