Andrius neslepia, kūrybinis procesas jam kėlė įvairius jausmus ir pradžioje pilve skraidžiusius drugelius ne kartą pakeitė monotoniška rutina. „Taip tęstis nebegalėjo, Netgi buvo dienų, kai ji tiesiog tyčiodavosi iš manęs. Turėjau atrasti savyje jėgų viską baigti, nors žinojau, kad tokiu atveju mūsų santykiai iškils į viršų“, – šmaikščiai apie „santykį“ su knyga lyg su meiluže kalbėjo žurnalistas.
Nepaisant to, emocijų rašant antrą knygą, pasak jo, buvo mažiau. Prieš beveik dvejus metus dienos šviesą išvydęs jo pirmas romanas „Vilko valanda“ buvo svarbesnis psichologiškai – reikėjo įrodyti, kad apskritai gali rašyti.
Pasak jo, „Maro diena“ praktiškai buvo pabaigta jau prieš du mėnesius, tačiau prie jos teko gerokai ilgiau pasėdėti, čia buvo daroma daugiau korekcijų, taisymų. Pirmos knygos rašymą jis vadina emociniu procesu, antrosios – analitiniu.
„Jeigu pirma knyga buvo parašyta vienu įkvėpimu, ši – brandesnė. Jau geriau žinau savo klaidas, trūkumus, geriau išmanau techninę rašymo pusę, kurios jokie mokytojai negali parodyti. Tiesiog reikia su tuo susigyventi, pajausti pačiam“, – Žmonės.lt kalbėjo A.Tapinas.
Jis neslepia, rašant knygą sunkiais kūrybiniais momentais kildavo visokių minčių. Kartais norėjosi tiesiog viską mesti ir imti rašyti, pavyzdžiui, receptų knygą, kuri, be abejonės, sulauktų garantuotos sėkmės. „Būvo dienų, kai nesisekė rašyti. Tuomet apgalvodavau viską. Svarsčiau, kad gal šis žanras yra niekam neįdomus, gal per daug nišinis, gal geriau reikėjo rašyti detektyvą ar kepinių knygą. Tačiau vėliau ėmiau įsivaizduoti, ko nori skaitytojas, todėl stengiausi negalvoti apie nesėkmes ir žiūrėti tik į priekį“, – sakė Andrius.
Po „Vilko valandos“ pasirodymo A.Tapino draugai jį vadino rašytoju, uždėdami šiam žodžiui kabutes. Esą bepigu vadinti save rašytoju, kai esi parašęs tik vieną knygą – toks jis nevienas. Tačiau baigęs „Maro dieną“ jis sako jau galintis tas kabutes nusiimti – tik antroji knyga padeda suprasti, ką reiškia rašymo procesas, kiek tai kainuoja laiko, pastangų. „Finansinis įvertinimas Lietuvoje nėra adekvatus darbui, todėl tenka sau pripažinti, kad darau tai ne dėl pinigų“, – sakė jis.
Apie trečią knygą A.Tapinas kol kas dar negalvoja – dar anksti. Nepaisant to, pagal jo paties pirminį planą, išvis turėtų pasirodyti keturios knygos. „Tokios apybraižos galvoje sklando. Antroje knygoje bus paslėptas trečiosios pavadinimas. Tai – lyg žaidimas su skaitytoju“, – šypsosi.
„Maro dieną“ jis vadina visiškai kitokia, nei „Vilko valandą“. Ji tamsesnė, niūresnė, šiek tiek keičiasi ir pats žanras, čia aprašoma, kaip žmonės bando išgyventi po apokalipsės. „Jeigu žmonės domėsis nauja knyga, bus nuodėmė nerašyti toliau, tačiau apie tai kol kas dar anksti kalbėti“, – sakė jis.
Šiuo metu knyga jau baigta, derinami paskutiniai leidybos darbai. „Maro diena“ vasario 13-ąją bus garbingai pristatyta kasmetinėje Vilniaus knygų mugėje.
Žinią apie užbaigtą knygą Andrius Tapinas jam būdingu šmaikščiu stiliumi pranešė ir socialiniame tinkle (kalba netaisyta):
Kadangi šitas reikalas vis tiek iškils į viešumą, tai geriau parašysiu viską pats atvirai, kad po to nebūtų tik blogiau.
Maždaug prie pusantrų metų užmezgiau santykius su meiluže.
Iš pradžių viskas buvo gerai – nauji jausmai, drugeliai pilve, daug bendrų temų, kartu keliaudavome „darbo reikalais“. Vėliau atsirado rutina, santykiai ėmė šlyti, ji norėjo vis daugiau laiko, jai nebeužteko valandos ar dviejų kur nors nuošalioje kavinėje, Ji kėlė reikalavimus, kuriuos ne visada galėjau ir norėjau pildyti, grasino, kad išstums iš mano gyvenimo likusius žmones.
Taip tęstis nebegalėjo, Netgi buvo dienų, kai ji tiesiog tyčiodavosi iš manęs. Turėjau atrasti savyje jėgų viską baigti, nors žinojau, kad tokiu atveju mūsų santykiai iškils į viršų.
Ir vakar tai padariau. Padėjau tašką santykiuose. Pasakiau jai – „viskas baigta, eik iš mano gyvenimo, eik pas kitus, kurie galbūt tavęs laukia ir kuriems tu labiau reikalinga“. Ir ji išėjo.
Mano draugė, meilužė, priešė ir kankintoja – antroji knyga „Maro diena“ yra baigta.
