Prisipažinsiu. Niekada nežiūrėjau sveikinimų koncertų. Na, gal kartkartėmis ironiškai, nes šis pasaulis mano Y kartos atstovams yra visiškai nepažinus ir sveikinimų kultūrą mes tikrai turime kiek kitokią. Galbūt dėl to, išgirdusi, kad gerai žinoma jų vedėja Laima Kybartienė netrukus pristatys savo knygą, labai susidomėjau. Skirtybės mane visąlaik labai traukė, o noras atrasti kito žmogaus motyvacijas, kodėl jis yra būtent toks, koks yra (ar man atrodo besąs), šiuo atveju sužaidė lemtinga korta.
Ir žinote, pokalbiu su Laima aš nė kiek nenusivyliau, nors jis ir neatitiko nė vieno mano lūkesčio. Pasirodo, ji lygiai toks pats žmogus kaip ir mes visi. Nuimkime televizinį grimą, leiskime kalbėti ne tik eiliuotai ir, jei reikia, be šypsenos ir gausime tokią Laimą, kurią bent aš pamačiau pirmą kartą – be galo empatišką, su gyvenimo istorija, verta knygos (turbūt ne veltui ją ir parašė), bei tokiu stiprybės užtaisu, kurio pavydėtų kiekviena moteris.
„Knyga – tarsi gimdymas“
– Apie ką jūsų knyga?
– Knyga yra apie moters gyvenimą, apie moterį. Tai moters knyga moterims.
– O kodėl būtent apie moterį?
– Dėl to, kad aš esu moteris, ir visa tai, ką patyriau, patyrė ir ne viena moteris mūsų šalyje. Taigi, viena vertus, tai yra moters požiūris. Dar vienas dalykas – esu matomas, žinomas žmogus. Paprastai mes, televizijos moterys, galime būti gražios, nusigrimavę šypsotis ir vaidinti laimingas – nors tokios ir esam – tą laimę suteikia mūsų darbas, bet, lygiai taip pat kaip ir daugybei moterų, kurios dirba paprastus darbus, mums tenka išgyventi krizes šeimoje, nesėkmes. Todėl aš ir dalijuosi.
– Kaip suprantu, knyga bus paremta jūsų asmeniniais išgyvenimais ir jūsų gyvenimo filosofija?
– Taip, be abejonės. Aš dariau savo išvadas, patyriau įvairiausių sudėtingumų – tik sakau, tai nėra kažkas išskirtinio, jokiu būdu. Tą patiria daugybė moterų ir nieko naujo aš neparašiau – tiesiog į knygą sudėjau savo filosofiją, kuri man padėjo. Nebuvau parklupusi, tiesiog buvau stabtelėjusi savo gyvenime sunkiu, tamsiu laikotarpiu ir mano filosofija, mano mintys, mano supratimai man padėjo vėl išsklaidyti debesis – taip poetiškai galiu pasakyti (juokiasi) – ir rasti gyvenimo džiaugsmą ten, kur buvo sunku.
Atsimenu, kaip savo vyrui ploviau kojas, kad atsigautų, nes jis lakstė basas po miškus, matyt, baltus arklius ganydamas. Dariau įvairiausius dalykus tam, kad iš bėdos ištraukčiau savo žmogų.
– Kas nutiko per tą sunkųjį etapą?
– Tą matė tik tie, kurie šalia manęs, arti dirbo. Mano kolegės girdėdavo, kaip aš skambindavau į namus ir pergyvendavau, o jeigu tai būtų matę televizijos žiūrovai, tai būtų aukščiausio lygio neprofesionalumas. Labai džiaugiuosi, kad jie to nematė, ir, kiek galėjau, tiek stengiausi, kad to nejaustų ir mano vaikai. Vis dėlto, be abejo, jie gyveno kartu su manimi ir visa tai neišvengiamai matė.
Jeigu vienas šeimos narys turi priklausomybės ligą, nesvarbu, kokia ji bebūtų, šeimoje yra sunkumų ir kyla problemų. Mano vyro liga buvo alkoholizmas, tai yra priklausomybės liga, o iš to išeina gausybė problemų, kurias net sunku nupasakoti. Atsimenu kai kuriuos momentus, pavyzdžiui, kaip jam ploviau kojas, kad atsigautų, nes jis lakstė basas po miškus, matyt, baltus arklius ganydamas. Dariau įvairiausius dalykus tam, kad iš bėdos ištraukčiau savo žmogų.
Vis dėlto knyga ne apie tai, kaip man buvo sunku ar kaip bridau iš problemų. Knyga yra apie džiaugsmą keliauti toliau – kaip bridau per nukritusius laimės lapus, tarp kurių buvo pridaužyta šeimyninio gyvenimo šukių, ir kaip ieškojau džiaugsmo, kaip ieškojau vilties. Taip pat apie tai, kokią man padėjusią nepalūžti gyvenimo filosofiją susiformavau.
Tiesa, gyvenimas nėra džiaugsminga šventė visą laiką – dažnai turime daugybę problemų, klausimų, bet viskas priklauso nuo požiūrio į problemą. Problema nėra pasaulio pabaiga, ji nėra tavo gyvenimo pabaiga – problema yra galimybė ieškoti kelių jai išspręsti. Taip ir rašau knygoje – jeigu lįsi į savo nesėkmę, nedžiaugsmą šeimoje, nelaimę, tai gali prarasti save kaip moterį, kaip asmenybę, kaip žmogų, o paskui tave gali pražūti ir tavo vaikai, nes, jeigu moteris turi vaikų, ji turi didelę atsakomybę.
Gyvenimas yra toks dalykas – tai yra tėkmė, jis niekada nestovi vietoje. Jeigu kažkuriuo metu ateina nesėkmių lavina, kaip į mano šeimą atėjo vyro liga ar sunkumai su darbais, pasidaro labai baisu, bet gyvenimas nuolatos keičiasi. Vienu metu man buvo kilusi tokia mintis – kodėl man yra taip blogai? Bet juk labai blogai ilgai būti negali. Kažkada tai turi baigtis. Juk blogumą, tamsią naktį visada keičia aušra, tačiau kada ji ateis? Tas laukimas, siekimas, ėjimas į sprendimus, sprendimų ieškojimas, o ne nusivylimas ir man suteikė jėgų.
Apie tai knygoje ir parašiau ir tą knygą aš parašiau galbūt ne tiek moterims, kiek, iš tikrųjų, ir savo šeimai, savo dukterims ir savo vaikaičiams. Jie dabar mato, jog močiutė viską gali, nes dabar esu stiprus žmogus ir labai daug galiu, jiems duodu begaliniai daug meilės, bet, kai jie jau bus sąmoningi ir skaitys mano knygą, turės žinoti, kad mano gyvenime buvo visko ir jų gyvenime lygiai taip pat bus visko.
Norėjau savo dukterims parodyti, kad gyvenimas yra spalvingas ir, jeigu kažkuriuo metu yra labai labai sunku ir nežinai, ką daryti, visada reikia ieškoti, kur eiti, su kuo kalbėtis – nesvarbu, kas tai bebūtų, – internetas, žmogus, psichologas, draugai, bet kas, kas tau padėtų. Reikia visada ieškoti pagalbos ir atsakymų į klausimus.
Ilgai nepasakojau, bet dabar viskas pribrendo. Atėjo laikas, ir jausmai sugebėjo virsti žodžiais.
– Kodėl leidinys gimė būtent dabar?
– Atėjo tinkamas laikas. Gal dėl to, kad aš moteris, knygos gimimas asocijuojasi tarsi su kūdikiu, kaip su kažkuo, ką aš pagimdau, kas iš manęs išeina. Tai yra mano mintys ir jos turėjo subręsti, o tam reikėjo laiko. Nesu iš tų žmonių, kurie bėga, viskuo tuoj pat skundžiasi ir taškosi, rašo laikraščiuose ir t.t. Turėjau savyje išsinarplioti, susivokti, suprasti ir pati išmokti žiūrėti į tai, ką aš parašiau.
Gali būti, kad bus daug žmonių, kurie galvos: kam čia dabar skundžiasi Kybartienė, tarsi aplink būtų mažai alkoholikų ir nelaimingų moterų, kurių vyrai jie yra, ot, atrado naują problemą, čia visai nereikia skalbinių skalbti! Ne. Aš į tai žiūriu visiškai kitaip, atvirkščiai. Reikia dalytis, atverti tai, kas tau skauda, atverti tinkamu laiku ir tinkamais žodžiais, kad ir kitos moterys susivoktų savyje, kas vyksta jų gyvenime. Ne nuogąstauti ir piktintis, o eiti ir ieškoti. O man atėjo laikas, ir jausmai sugebėjo virsti žodžiais.
– Drauge tai jūsų debiutas. Ar nebuvo sunku rašyti?
– Sunku, trejus metus rašiau. Pats rašymo procesas yra nelengvas ir man labai padėjo Eglė Zaikovska. Tai tikrai nuostabus žmogus, nes tam, kad teisingai suformuluotum mintį žodžiais, o po to sakiniais ant lapo, ant popieriaus, reikia gerų gebėjimų. Nesu rašytoja, norėjau, kad mano knygoje nebūtų nelaimingos meilės istorijos ir vietoje to būtų tiesa. O tiesa ne visada yra labai graži arba labai teisingai pateikta. Nesinorėjo, kad būtų vidinis falšas. Norėjau, kad kiekvienas žodis būtų mano tiesa, kuri kažkam tiks, kažkam netiks.
Kiek esu girdėjusi atsiliepimų iš žmonių, kurie jau skaitė mano knygą – tai ir jaunos moterys, ir mano amžiaus moterys, ir moterys, kurios yra išgyvenę krizę, nebūtinai tokią pačią kaip mano, – kiekviena iš jų mano knygoje atrado skirtingus dalykus. Dėl to aš labai džiaugiuosi, nes viena mato, kodėl tiek metų kentėjau, kitos galbūt filosofija sutampa, atranda palaikymą sau, trečia randa istoriją, kurios neįsivaizdavo, kad galėjau išgyventi. Man dėl to džiugu... Mes gi knygą atsiverčiame ir ieškome to, kas mus sudomintų, kas mūsų širdyje paliktų kokį nors atgarsį arba pamokytų ir padėtų gyvenime.
Jeigu jos atranda vieną-kitą mintį, kurios joms ir padėjo, sutvirtino jų pačių mintis, vadinasi, gerai, kad ta knyga pasirodė, vadinasi, vertėjo ją rašyti.
– Sakote, kad ši knyga jums yra tarsi kūdikis, kurį paleidžiate į pasaulį. Ar nėra baisu?
– Baisu, taip. Ir knygos pradžioje rašau, kad man yra šiek tiek baisu, nes dažnai tokios atviros knygos apie gyvenimą išeina jau pačiam žmogui iškeliavus iš šio pasaulio, tada jau skaitytojas gali apkalbėti ir visaip vertinti. Bet, matyt, sustiprėjau taip, kad pasidarė nebebaisi kitų žmonių nuomonė, nebaisus jų vertinimas, nes, vertindami kitus, mes parodome savo kriterijus, savo pasaulėžiūrą.
Jeigu kam nors atrodys, kad to nereikėjo daryti – valio, užversk knygą, perjunk televizijos kanalą, gyvenk savo gyvenimą ir duok Dieve tau laimės. Bet aš rašiau toms, kurioms reikia, nes man pačiai tuo metu, kai buvo sunku, labai reikėjo kažko panašaus. Aš ir ieškojau psichoterapijos pagalbos, knygų, internete ieškojau straipsnių, perskaičiau gausybę literatūros, todėl man tai labai padėjo.
Matyt, dėl to, kad savo gyvenime patyriau kančią, man buvo lengviau dalytis meile su žiūrovais – aš mylėjau tas visas močiutes, pamilau savo darbą ir man buvo gera kurti sveikinimų tekstus. Taip išėjo, kad iš to, kas buvo sunku ir baisu, išsivystė tai, kas yra gera ir malonu.
– Kaip suprantu, manote, jog kalbėjimas garsiai apie savo patirtis gali padėti moterims?
– Nemanau, kad gali labai stipriai padėti, nes reikia ryžto ir apsisprendimo keisti gyvenimą. Bet manau, kuomet susėda geros draugės kažkur kavinėje ar pas kurią nors namuose ir pasidalija šiek tiek atviresniais išgyvenimais arba pasiguodžia viena kitai, kažkaip pasidaro lengviau. Dėl to, kad pasidalijau, man gyventi tapo lengviau ir dalijuosi su tomis moterimis, kurios geba priimti mano dalijimąsi.
– Užsiminėte ir apie tai, jog sunkumų jūsų gyvenimo kely buvo ne tik šeimoje, bet ir darbe.
– Daug metų dirbau diktore ir po to atėjo laikotarpis, kai televizija atsisakė diktorių. Apie dvejus metus mūsų pareigybės televizijoje kabėjo ant plauko. Mes visi žinojome, jog ateis tokia diena, kai mums pasakys – ačiū, jūsų televizijai nebereikia. Iš tikrųjų, nelabai lengva, ypač kai šeima griūva ir tu nežinai, iš ko gyvensi vėliau.
Kai moteris lieka su vaikais, ji turi galvoti ne apie tai, kaip ji atrodo, bet apie tai, ką valgys jos vaikai ir kaip jie toliau gyvens. Taigi šios problemos supuolė į vieną vietą, bet aš sakau, kad Dievas mane myli ir už tai labai džiaugiuosi, nes vieną darbą keitė kitas. Tuo metu mane pakvietė į Baltijos televiziją vesti sveikinimų koncerto, kurį vedu iki šiol. Šis darbas man irgi tapo priimtinas, tai labai padėjo.
Aišku, buvo ir laikotarpis, kai verkiau nuo ryto iki vakaro, nes netekti darbo buvo labai baisu. Reikėjo išgyventi, vaikus maitinti reikia kiekvieną dieną, o, matyt, aš esu tokia asmenybė, kuri savyje to skausmo nelaiko ir jį paleidžia. Skausmas man ištekėjo ašaromis.. Bet kažkaip išgyvenau tą laiką, vėliau gavau pasiūlymą pereiti į kitą televiziją.
Kai perėjau, daug kas labai pasikeitė, pavyzdžiui, Lietuvos televizijoje darbas buvo etatinis, o čia nebuvo socialinių garantijų. Ir apskritai tiek Lietuvoje, tiek man pačiai tuo metu darbas pagal individualią veiklą buvo labai nauja ir šiek tiek baisoka, nesuprantama patirtis. Atrodė, kad yra daug lengviau, kai turi darbinius santykius su darbdaviu, viskas yra aišku. Kai pereini į individualią veiklą, tau niekas nepasako, ar po metų turėsi tą patį darbą, ar jau nebeturėsi. Tau gali žadėti bet ką, bet, kaip iš tikrųjų viskas susidėlios, niekas negali žinoti.
Tai ką – ėjau, drebėjau, dirbau, dariau. Sveikinimai yra toks dalykas – negali visą laiką šypsotis, mirksėti ir dovanoti rožines rožytes. Turi įdėti širdies tam, kad žmonėms būtų gera klausyti – juk visi nori tikrumo. Tos močiutės, kurios klauso, jos irgi nori tekstų, kurie suvirpintų jų širdis. Tai, matyt, dėl to, kad savo gyvenime patyriau kančią, man buvo lengviau dalytis meile su žiūrovais – aš mylėjau tas visas močiutes, pamilau savo darbą ir man buvo gera kurti sveikinimų tekstus. Taip išėjo, kad iš to, kas buvo sunku ir baisu, išsivystė tai, kas yra gera ir malonu.
Būdavo, kad ateidavau į darbą ir paskambindavo mergaitės, sakydavo, kad tėtis daro kažką baisaus, o man reikia sakyti anonsą per televiziją ir turiu šypsotis. Ir aš šypsojausi.
– Ir vis dėlto ar įmanoma suderinti motinystę ir karjerą, ypač kai motina lieka viena? Ar našta kartais nepasidaro per sunki?
– Tai tarsi gimdymas – viskas vyksta per malonumo skausmus. Kai moteris gimdo savo vaiką, ji tikrai patiria beprotiškus skausmus. Bet po to ji turi kūdikį, kurį myli, kurį augina, iš jos pačios ateina naujas gyvenimas. Lygiai taip pat yra tada, jeigu į tavo gyvenimą vienu metu ateina daugybė sudėtingų dalykų – išbandymas, karjera, vaikai, šeimos problemos... Vadinasi, esi tokia stipri, kad gebi su šiaip išbandymais susitvarkyti. Tada reikia šiek tiek sulėtinti tempą ir pradėti eiti šiek tiek mažesniais žingsneliais, nepanikuoti, problemą spręsti po vieną žingsnį.
Kai man buvo labai sunku, kartais reikėjo ir spindėti kaip diktorei, ir su vyro liga tvarkytis, ir mergaites prižiūrėti, ir namuose darbus daryti. Būdavo, kad ateidavau į darbą ir paskambindavo mergaitės, sakydavo, kad tėtis daro kažką baisaus, o man reikia sakyti anonsą per televiziją ir turiu šypsotis. Ir aš šypsojausi. Tas atrodo baisu, bet tai tikrai nėra baisu – tai yra gyvenimas, natūralūs dalykai.
Tad jeigu į moters gyvenimą ateina sudėtingi sprendimai, kuriuos reikia priimti, tiesiog reikia šiek tiek sulėtinti tempą.
– Ar nebuvo sunku prieš kameras nuryti ašaras ir šypsotis?
– Nei sunku, nei lengva – tavo toks darbas, tu esi profesionalas. Bet iš to išsigrynino tikri dalykai, pavyzdžiui, kad negali leisti sunkiam laikotarpiui arba problemai, kuri yra tavo gyvenime, atimti iš tavęs pačios tavo galimybių. Jeigu moteriai vienu metu reikia spręsti šeimynines, krizines problemas, galvoti apie vaikų auklėjimą ir savo karjerą, vadinasi, ji geba ir turi stiprybės tai suderinti. Problemos, kurios ateina į mūsų gyvenimą, yra skirtos tam, kad mes tobulėtume ir jas spręstume, o ne bėgtume nuo jų, nes nuo problemų nepabėgsi – jos turi savybę kartu su tavimi keliauti visur, jeigu jų nesprendi.
