„Visų pirma noriu atsiprašyti, kad dėl knygos autoriaus kuklumo gavome tokią mažą salę. Tikiuosi kitąkart jis bus drąsesnis ir pristatymą darys „Siemens“ arenoje“, – juokavo M.Starkus.
Kolegos patraukimą per dantį su šypsena priėmęs V.Radzevičius atsiminė, nuo ko viskas prasidėjo – iš kur gimė idėja rašyti knygą ir kokia buvo viso to pradžia. „Ši knyga neatsirado per vieną dieną. Kai 2006-aisiais vykome į Afriką, vežėmės labai daug maisto iš Lietuvos – makaronus, kruopas, pupeles, net lašinius. Vėliau pradėjome gaminti kelionėse iš vietinių produktų. Pradėjau rinkti receptus, juos vežiausi į Lietuvą ir pabandžiau pagaminti namuose. Visi liko gyvi ir sveiki“, – šypsodamasis pasakojo jis.
„Visi kamantinėjo, kada jau bus knyga apie tai. Jos gimdymas truko kaip moterims – devynis mėnesius, kol galų gale visi receptai sugulė į knygą. Dėkoju visiems, kurie prie to prisidėjo – pradedant šeima, baigiant Martynu“, – juokdamasis pridūrė V.Radzevičius.
Tuo tarpu M.Starkus pusiau juokais, pusiau rimtai pasakojo, kad viskas prasidėjo todėl, kad V.Radzevičius labai mėgsta valgyti ir būdavo visada alkanesnis už jį, todėl ir imdavosi gaminti maistą. „Kelionėse vis girdavau jo patiekalus, nes valgyti juk ir man norėjosi. Jis tuo naiviai tikėjo ir vis labiau įsitraukdavo į maisto gamybą“, – šmaikštavo M.Starkus.
Jiedu prisipažino, kad keliaujant teko ragauti pačių įvairiausių ir keisčiausių patiekalų – skorpionų, gyvačių, įvairiausių vabalų, keptų jūros kiaulyčių ar net kiaušinių su pusiau išsivysčiusiu embrionu. Kaip vieną neskaniausių patirčių V.Radzevičius atsiminė kobros kraujo gėrimą ir jos dar plakančios širdies valgymą.
„Visokių keptų skorpionų ir jūros kiaulyčių į knygą nedėjau, todėl visi receptai tinkami gaminti namuose“, – susirinkusius žiūrovus, kuriems nuo pasakojimų apie tokius „delikatesus“ ėmė šiurpti oda, ramino jis.
Vyriški bučiniai
Pristatę knygą V.Radzevičius ir M.Starkus leidosi į kelionių prisiminimus. Anot jų, viena įdomiausių patirčių buvo dalyvavimas persiškose vestuvėse. Vyrai pasakojo, kad netikėtai jose atsidūrė todėl, kad vietiniai tiki, jog užsieniečiai neša laimę.
Vyrai teigė ilgai nedvejoję – išsirinkę puošniausius marškinėlius ir mažiausiai purvinus džinsus išsiruošė švęsti. Šventė nustebino nuo pat pirmųjų minučių – atsidūrę salėje kartu su dviem šimtais barzdotų vyrų jiedu susivokė, kad moterys švenčia kitoje salėje, mat tokios tradicijos.
Negana to, salėje pasirodęs jaunikis su būsimos žmonos vyru ir savo tėvu atliko įprastą ritualą – prieidavo prie kiekvieno svečio ir jį išbučiuodavo.
„O bučiuojasi tai jie, patikėkit, taip jau stipriai!“, – juokėsi Vytaras, pasidžiaugęs, kad pirmajam atlaikyti trijų barzdočių bučinius teko Martynui, mat šis stovėjo arčiau jų.
„Aš paskaičiavau, kad bučinys truko apie keturiasdešimt sekundžių!“, – kvatojosi V.Radzevičius, pabrėžęs, kad jam bučiuokliai skyrė perpus mažiau dėmesio. „Pirmąkart apsidžiaugiau, kad Martynas už mane gražesnis“, – pridūrė jis, privertęs susirinkusius skaitytojus prapliupti juokais.