– Rodos, dar visai neseniai kalbėjomės apie jūsų pirmąją knygą, o štai dabar – pokalbis apie antrąją.
– Iš tikrųjų greitai auga tik kitų vaikai ir kiti, rodos, greitai parašo knygas. Juk paties proceso nematai – pamatai draugę ar draugą su mažučiu vaiku, ateini už metų, jis jau gerokai paaugęs, o tu sakai: oi, kaip greitai tu užaugai! O iš tiesų tiesiog metus jo nematei, laikas tau prabėgo kitaip. Man neatrodo, kad knygą parašiau greitai, nes viską matuoju valandomis, praleistomis prie jos.
Jeigu rašai 2-3 valandas per dieną, tai yra viena. Bet jeigu rašai 9 valandas, laikas, kurį praleidai prie knygos, yra teoriškai ilgesnis. Todėl man atrodo, kad rašiau gana ilgai.
– Knygos tema, panašu, ir vėl pasikartoja. Galbūt norėjosi pratęsti mintį ar į piligriminį kelią pažvelgti kitais kampais?
– Tema nėra tokia jau panaši, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jeigu kalbėtume apie piligrimystę, tarnystę bendrąja prasme ar Santjago kelius – taip, čia to yra. Bet pati knyga yra visiškai kitokia – tai nei tęsinys, nei antra dalis, tai yra kitoks romanas, kita istorija, su kitais žmonėmis, kitokiais klausimais ir kitokiais atsakymais.
– Apie ką ši istorija?
– Pirmojoje knygoje „Dievas su šlepetėmis“ bendrąja prasme labiausia buvo kalbėta apie siekį bet kokia kaina pasiekti tikslą, nueiti ten, kur trokšta širdis, besąlygiškai tikėti tuo stebuklu. Šioje knygoje to neužtenka, nes kiekvieną rytą reikia atsikelti ir vėl dėti pirmą žingsnį.
Kartais rodyklės rodo į vieną pusę, bet gali tekti apsisukti, keliauti priešinga linkme, į kitą pasaulio kraštą, už tūkstančių kilometrų. Keliaudamas į visiškai priešingą pusę, be jokių rodyklių eisi patį tikriausią Šv. Jokūbo kelią. Ši knyga daugiau apie tai.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad jeigu yra piligrimai, tai yra panašu į pirmąją knygą. Vis dėlto tai yra linksmas detektyvinis romanas apie meilę, tarnystę, dvasinį prabudimą. Netgi emigrantų tema šioje knygoje yra labai rimta. Ji, beje, yra viena pagrindinių šios knygos istorijų.
– Emigracija – gana netikėta. Kodėl nusprendėte aktualizuoti šią temą? Galbūt ji jums asmeniškai svarbi?
– Man visada yra svarbu žmonių likimai, o ne abstrakti tema. Abstrakti tema, kaip, tarkim, meilė tėvynei arba pasaulio taika, nieko nereiškia – tai tušti žodžiai, kuriuos kiekvieną dieną kartoja tas, kas netingi. O konkretūs žodžiai, žmonės, jų istorijos paliečia.
Šiuo atveju tai yra konkretaus žmogaus labai prasminga, bet kartu labai skaudi istorija, labai netikėta, sutikta, pamatyta netikėtu kampu. Ji tarsi lydinti, bet ir viena pagrindinių istorijų knygoje.
Beje, tuo metu, kai rašiau knygą, jokios migrantų krizės prie Lietuvos sienos dar nebuvo, bet tai, apie ką rašysiu, buvau sumąstęs dar prieš metus. Kai buvo pradėta kalbėti apie migrantus, knyga seniai buvo atsidūrusi leidykloje.
Man keista, kad tokie nesusiję dalykai mane tarsi lydi. Kai knygoje „Dievas su šlepetėmis“ rašiau apie keistus, pasaulyje bręstančius dalykus, pasaulinės koronaviruso krizės dar nebuvo, o kai atidaviau romaną, prasidėjo karantinas.
Šįkart viena pagrindinių istorijų knygoje buvo migranto istorija. Vėlgi, po rašymo situacija pasienyje pasikeitė. Nežinau, kartais gali kryptelėti pečiais ir pasakyti: tiesiog keista. Bet, matyt, kažkas ore tvyro, kažkas, kas įvyksta truputėlį vėliau.
Apskritai, šioje knygoje nėra daug atsakymų, bet yra daug klausimų. Atsakymus reikės surasti pačiam. Pirmojoje mano knygoje yra einamas piligriminis kelias, piligrimai turi pasus, į juos renka atspaudus. Tada išaušta diena, kai jie ateina į Santjago de Kompostelos katedros ofisą, jiems uždeda paskutinį atspaudą ir duoda sertifikatą, liudijantį, kad kelionė baigta.
Šioje knygoje kalbama panašiai, bet ir visai kitaip – čia nėra skyrių, jie yra pavadinti antspaudas. Tai knyga apie tai, kad gyvename antspaudus renkamės tiesiai į širdį. Tie antspaudai gaunami netikėtose vietose, netikėtu kampu, kartais jie įsispaudžia net nelaukiant. Šioje knygoje svarbu ne kilometrai, braškančios gyslos, kaulai – jie yra, bet mažiau svarbūs. Šįkart svarbiausias klausimas: išlikti gyvam ar išlikti žmogumi?
– Ar tai konfliktas tarp instinkto ir to, kas yra už jo, žmogiškumo?
– Nebūtinai. Tikiu, kad žmonės gali daug ką. Bet kartais žmogus nežino, ką jis gali. Ir ypač kritinėje situacijoje nežino, kaip nuspręstų, kaip jis pasielgtų. Kol tai nenutinka, galima numanyti tūkstančius variantų: pasielgčiau taip, padaryčiau kitaip… Bet iš tiesų nė vienas mes nežinome, kaip pasielgtume, jeigu pakliūtume į tokias situacijas, į kokias pakliūna knygos herojus.
– Minėjote atspaudus. Skamba gana abstrakčiai. Kas tai yra?
– Bet koks didelis įvykis, kuris paliečia širdį ir veikia tolesnį gyvenimą. Kartais tie atspaudai geri, kartais – blogi. Kartais darai klaidas ir tada tas antspaudas yra kaip įbrėžimas nagais per širdį, kartais antspaudai yra geri ir tigras paglosto.
– Praeitas romanas gimė ir iš jūsų asmeninių patirčių. O kaip šis?
– Šis romanas yra iš esmės tiesiog grožinė literatūra, jis visiškai sukurtas. Bet tai nereiškia, kad pagrindinės patirtys, su kuriomis susidūriau asmeniniame gyvenime, tie antspaudai, kuriuos pats susidėjau į širdį, manęs nepalietė ir nepaveikė, nepadarė įspūdžio. Natūralu, kad vis tiek rašau apie tuos dalykus, dėl kurių man skauda ir kurie mane liečia. Ir nebūtinai jie mane liečia tiesiogine prasme.
Galima apsimesti, kad tų klausimų, kurie liečiami knygoje, nematai. Galima apsimesti, kad tai ne mano reikalas, galima nusispjauti ir surasti 1000 priežasčių, kodėl kažko nedaryti – ne mano laikas, nėra galimybių, neturiu pinigų… Žmogus mėgsta 1000-iais būdų save pateisinti ir sakyti, kad tai ne jo reikalas. Bet kai ateina laikas rinktis, žmogus gali pasirinkti ir nuspręsti padaryti tai, pasakyti tai, atlikti darbą, kuris jam „nepriklauso“.
Iš tiesų mums priklauso viskas, su kuo susiduriame. Jeigu susidūrei su žmogaus likimu tiesiogine kaktomuša, negali apsimesti, kad nieko nebuvo. Apie tai čia ir kalbama, tiesiog tokioje situacijoje reikia apsispręsti: ką darysiu toliau?
Istorija kelionės prasme yra labai erdvi – tęsiasi nuo Ispanijos Astūrijos kalnų iki Etiopijos Tigrajaus dykumų ir Islandijos žaižaruojančių sniegynų. Tokia yra kelionės amplitudė. Bet pačioje kelionėje viskas yra tampriai susiję, o atstumai tokios prasmės neturi, nes žymiai svarbesnė yra priežastis, kodėl kelionė vyksta.
Kartais žmogui galbūt tenka padaryti neįmanomus dalykus, nors jis ką tik prieš sekundę sakė, kad jų nedarys. Arba atvirkščiai – jis sako, kad darys, ir vėliau atsisako.
– Tigras, glostantis pėdas. Švelnu ir pavojinga?
– Šis pavadinimas nėra marketinginis triukas. Rašau apie tigrą, glostantį pėdas. Šioje knygoje pavadinimas turi daugybę prasmių, jų galėčiau suskaičiuoti bent 7-ias tiesiogines – nuo vardo, vietovardžio, prasmės, reikšmės, titulų ir kitų dalykų. Nė vienam knygą perskaičiusiam žmogui nekils klausimų dėl pavadinimo.
Iš vienos pusės, taip – tigro paglostymas būtų nuostabus, bet reikia nepamiršti, kad jis turi labai aštrius nagus. Antra, reikia nepamiršti, kad neretai tigro paglostymas gali būti pirmas ir paskutinis gyvenime. Kita vertus, jeigu po to tau pavyktų likti gyvam ir tigras iš tikrųjų tave tik paglostytų, galbūt tai būtų įvykis, prilygstantis stebuklui, tai, apie ką kiekvienas iš mūsų svajojame.
– Įdomu tai, kad knyga yra detektyvas. Kaip sekėsi rašyti jums šį naują žanrą?
– Galbūt reikėtų sakyti, kad knyga turi detektyvo elementų, t.y. pagrindinėje istorijoje slypi ir detektyvo istorija, kuri atsiranda natūraliai, tarsi savaime, bet lemia tam tikrus veikėjų sprendimus ar gyvenimo pokyčius. Įvykiai rimti, dideli, skaudūs ir visai nejuokingi.
Man pačiam knygą vertinti sunku, bet jau esu sulaukęs tam tikrų išankstinių atsiliepimų. Man sako, kad tai, ką rašau, yra labai įtikinama, kalbant apie detektyvinę knygos pusę.
– Knygoje keliamas klausimas, kiek antspaudų reikia surinkti per gyvenimą, kad gautum sertifikatą. Kaip jūs manote, kiek jų reikia turėti?
– Kiekis gali būti skirtingas kiekvienam žmogui, bet aš viliuosi, kad tuos antspaudus vis dar renku. Viliuosi, kad mano širdyje yra teisingų antspaudų, į kuriuos bus pažvelgiama, kai man bus suteikiamas gyvenimo sertifikatas. Ar taip yra iš tiesų? Nežinau. Viliuosi, kad kiekvienam žmogui taip yra.
Dar norėčiau trumpam sugrįžti prie knygos pavadinimo: žinau, kad ją rašiau tigrams, glostantiems pėdas. Tik tie žmonės, kurie dar neskaitė, nežino, kad jie patys yra tigrai, glostantys pėdas. Galbūt kai kurie iš jų dar jais nėra, bet esu tikras, kad gali būti.
Tai yra tam tikras skambesys, kurį gavęs žmogus pasidaro kitoks. Bet šis mano pasakymas pasidaro aiškesnis, kai perskaitai knygą.
– Svarbi knygos ašis – tikėjimas. Ar šis Dievas, kuris veikia antrojoje knygoje, skiriasi nuo pirmosios? Galbūt berašant pasikeitė Dievo vaizdinys, santykis su juo?
– Ne, Dievas visada toks pats, tiesiog mes būname kitokie. Dievą tokį patį matau tiek knygoje „Dievas su šlepetėmis“, tiek romane „Tigras, glostantis pėdas“. Bet mes patys keičiamės, gauname ar nebegauname antspaudų ir kiekvieną rytą mums reikia žengti vėl naują pirmąjį žingsnį, naują Camino.
Mes klumpame, griūvame, kartais duodamės į purvą veidu, gulime kniūbšti ir vis tiek ateina diena, kai turime atsistoti, vėl pradėti žingsniuoti savo gyvenimo kelią. Vėl teisingai padėti pėdą, žengti žingsnį, kad kelionė pavyktų... Ši knyga yra apie tai. O Dievas? Jis viską mato, stebi, žino. Ir vienoje, ir kitoje knygoje yra taip pat.
Taip pat abiejose knygose yra linksmų, juokingų personažų, ironijos, su kuria besišypsodamas žvelgiu į save, pagrindinį herojų ar į kokį personažą.
Man patinka taip žvelgti, nes negyvename žanre – negyvename komedijoje, tragedijoje, detektyve ar dramoje. Mes gyvename gyvenimą, kuris yra pilnas įvairiausių žanrų. Vieną akimirką pažiūrėjus pro langą tu balsu nusijuoki, pamatęs, kaip, tarkim, vaikas ką nors padaro čiuoždamas nuo kalniuko. Kitą akimirką tu apsiverki prisiminęs kažką skaudaus.
Juokas ir ašaros mano knygoje yra taip šalia, taip kartu, tarsi vienoje saujoje, tik skirtinguose delnuose. Man regis, kad taip yra teisinga, taip labiausiai atsispindi tikras gyvenimas. Ir Dievas visada ten yra.
Aišku, kad ten atsispindi ir mano, kaip Juozo, požiūris. Bet kartais personažai turi vienokį ar kitokį požiūrio kampą, būdą, netgi galbūt kitokį tikėjimą. Stengiuosi rašydamas nė vienam žmogui, skaitytojui nebrukti pažiūrų, religijos ar net politikos. Turiu minty tai, kad kartais gali papasakoti požiūrį, paaiškinti priežastis, motyvus, pasidalyti, kuo žmogus gyvena, kuo jis tiki, bet tai nereiškia, kad turi kalti: tu privalai tuo gyventi, tuo tikėti, tuo sekti. Renkiesi pats, pats eini savo gyvenimo kelią ir renki antspaudus.
Jeigu reikia, gali pasekti pavyzdžiu. Jeigu tau patinka – imk, naudokis, skaityk. Kitaip tariant, negaliu priversti žmonių gerti, galiu tik atidengti šulinio dangčius ir sakyti, kad čia yra versmė. Pats esu toks: kaip matau pasaulį, kaip matau Dievą, taip ir pasakoju.
– Kokią vietą jūsų gyvenime dabar, išleidus knygas, užima tikėjimas?
– Esu tikintis katalikas – tai sakau ramiai, atvirai. Lygiai taip pat, kaip ir kiekvienas kitas, darau klaidas, klumpu, kartais klaidos būna didesnės, kartais – mažesnės, gaunu „baudų“, turiu vėl keltis, iš naujo mokytis, vėl bandyti. Tik tiek, kad esu atkaklus, atsistoju iš naujo, nusipurtau dulkes ir vėl einu. Man regis, kad tai yra svarbu. Su Dievu kalbuosi, jis man pasakoja, pasakoju jam ir aš.
Knygoje taip pat yra vieta apie archajiškumą. Mes gyvename XXI amžiuje, kur greitis, dinamika yra didžiuliai, pasaulis skrieja labai labai greitai, o mes iš paskos paknopstom bandome lėkti tokiu pačiu greičiu.
Tada ateina pandemija, sustabdo žemės rutulį ir sako: nebelėkit, nes aš jus sustabdysiu visam laikui, jūsų nebus iš viso! Ir tik pagerėja, vėl mažučiai lekia, vėl bėga… Kartais tą matai iš šalies ir supranti, kad kartu su pasauliu esi kaip voverė užstrigęs rate.
Šioje knygoje kalbama apie tikėjimą, kuris egzistuoja kaip archajiška forma, tarkim, Etiopijoje, kur yra 89 krikščionybės atmainos. Ten žmogaus klausimas: „O ką tau sako Dievas?“ yra tiek natūralus, kiek jūsų klausimas: „O ką tu šiandien valgei pusryčiams?“
Mus, XXI amžiuje gyvenančius vakariečius, toks klausimas išmuša iš vėžių, o žmones Etiopijoje – ne, nes jiems tai natūralu.
Apskritai, man labai patinka keliauti. Kartais tenka pabūti turtingose, o kartais – nepaprastai skurdžiose šalyse. Ir kartais matai, kad skurdžiose šalyse gyvenantys žmonės yra 100-ą kartų laimingesni nei turtingų šalių gyventojai. Jie patiria visą gyvenimo pilnatvę, gyvendami fiziniame, buitiniame skurde. Jie kalbasi su Dievu taip, kaip mes kalbamės su draugu – lyg niekur nieko – ir yra laimingi.
Nejučia ateina mintis: apie Lietuvą dažnai sako, kad nuo Nepriklausomybės atgavimo prabėgo daugiau nei 30 metų ir Lietuva atsidūrė turtingųjų klube. Lietuviai ploja katutėmis, džiaugiasi. O čia, Afrikoje, žiūri, kad jiems galbūt reikėtų dar 1000 metų, kad pasiektų tokį pragyvenimo lygį, bet, rodos, jie visai nenori eiti ta linkme. Kartais į juos žiūri ir atrodo, kad jie jau tame turtingųjų klube buvo. Seniai, prieš 1000-2000 metų. Tada jie suprato, kad tai nėra gerai, ir grįžo ten, kur yra laimingi. Ir jie yra teisūs.
Kai supranti, kad jie teisūs, galvoji: atvyksiu į tą šalį mokytis gyventi, nes mes to daryti nebemokame. Mus moko klaidingų dalykų, mus painioja, pančioja, apipina klaidingais naratyvais, norais, kurie neturi nieko bendra su širdies antspaudais. Kai kalbi apie tikrumą, gyvenimą matai kitaip.
Šiuo atveju knyga ypač liečia širdį, yra labai jautri, užduodanti daugybę klausimų. Norėčiau, kad žmogus pasirinktų, skaitytojas pats nuspręstų, kur antspaudas nusispaus. Tai knyga ne apie žinojimą, o apie tikėjimą. Ten, kur yra tikėjimas, žinojimas ne visada reikalingas. O ten, kur žinojimas, gali būti daug bėdų, klaidingumo, proto žaidimų, įmantrių, manipuliatyvių, puikiai apskaičiuotų sakinių. Su tikėjimu tai neturi nieko bendra.
Klausimus reikia kelti, nes tada atsiranda noras rasti atsakymą. Jeigu žmonėms kils dar daugiau klausimų, būsiu laimingas.
Tai viena iš prabudimo knygų, kurios gali paliesti, bet gali to ir nepadaryti. Labai trokštu, kad tas tigras paliestų širdį ir uždėtų tą paskutinį antspaudą, reikalingą gauti sertifikatui už visą gyvenimą. Tegu tai bus ne dabar, bet tikiuosi, kad tai įvyks.
Man tokią knygą kainavo parašyti daug kitokių jėgų negu tiesiog mokėjimas rašyti, laikas, sąnaudos, darbas… Kartais neužtenka parašyti gražių sakinių, sklandžios minties, kartais turi kai kuriuos dalykus įkelti, paslėpti tarp eilučių, raidžių, įdėti į puslapio pervertimą, į tuščią lapą, į skaičių… Stengiuosi tai daryti, bet ne visada pavyksta.
Čia sudėjau labai daug savęs.
