Įspūdžiais iš „Camino Lituano“ piligriminio kelio ji dalijosi socialiniuose tinkluose, kol sulaukė BALTO leidybos namų pasiūlymo plačiau aprašyti savo patirtis, o pirmomis rudens dienomis į knygynus atkeliavo jos knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“.
„Kai išėjau į kelią, nė neįsivaizdavau, kur jis mane nuves, – tvirtina Jurgita. – Nuvedė iki knygos. Kai sulaukiau pasiūlymo ją parašyti, kilo abejonių, ar turėsiu apie ką papasakoti, tačiau kiek pasvarsčiusi pamaniau, kad taip – juk kelio žmonių istorijos yra įdomios, netikėtos, skaudžios, linksmos. Kelyje yra visko. Tada nė nenumaniau, kad žiūrėsiu į Lietuvą plačiai atmerktomis akimis, negalėdama patikėti. „Camino Lituano“ sudėjo tinkamus kirčius ten, kur jų trūko. Supratau – Lietuva nėra tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda ar Trakų pilis.“
Puslapiuose atgyja autorės 300 kilometrų kelionė pėsčiomis nuo Žagarės iki Kauno, prisimenami ir ankstesni žygiai: Jurgita, „Camino Lituano“ savanorė, šį kelią yra nuėjusi beveik visą, kai kuriuos etapus – po kelis kartus. Tarp įspūdžių įsiterpia sutiktų žmonių istorijos, įdomiausių vietų aprašymai ir patarimai, kaip žengti pirmą žingsnį „Camino Lituano“ keliu.
Pokalbyje su Jurgita Liepone – apie tai, kas verčia vis daugiau žmonių išsiruošti piligriminiais keliais, ir atradimus šalia mūsų – „Camino Lituano“.
Neabejoju, kad dažnas, paėmęs į rankas knygą „Kelias, pingvinai ir aš“, klausia, o kodėl pavadinime atsirado žodis „pingvinai“?
Vieno kaimo gyventojai, niekaip neįsiminė žodžio „piligrimai“. „Pilnas kaimas pingvinų“, – sakydavo jie. Tą istoriją papasakojusi Meilė, Jakiškių dvaro šeimininkė, pastebėjo: „Bet juk tikrai jūs krypuojat kaip pingvinai pavargusiomis kojomis.“ Todėl pingvinai – tikri piligrimų giminaičiai.
„Kiekvienas turi priežastį eiti“, – tvirtini knygoje. Kaip pati atradai ėjimą?
Pirmąsyk į pėsčiųjų žygį išėjau prieš daugiau nei dvidešimt metų – tai buvo keturių dienų maršrutas „Radvilų keliais“. Su drauge nuėjau apie 120 kilometrų Jonavos apylinkėse, bet ėjimas labai neužkabino. Tik po dešimtmečio vėl pradėjau eiti į asociacijos „Pėsčiųjų žygiai“ rengiamus pasivaikščiojimus. Tuomet, kai išsiruošiau po ilgos pertraukos, turėjau priežastį eiti: pirmą dieną įveikiau 37 kilometrus (pirmam kartui man tikrai tokio atstumo buvo per daug) ir bandžiau suprasti, ką man labiau skauda – kojas ar vis dėlto griūvantį gyvenimą?..
Taip po truputį mano aplinkoje atsirado einančių žmonių. Per juos ir sužinojau, kad Lietuvoje kuriamas „Camino Lituano“ kelias. Į jį pirmąsyk susiruošiau per karantiną, kai išvažiuoti kitur nelabai galėjai. Su drauge sėdome į autobusus – aš iš Jonavos, ji iš Panevėžio – ir važiavome į Pakruojį, kur ir buvo mūsų „Camino Lituano“ startas.
Atsimenu jaudulį – ar pakaks jėgų, ar rasime kelią, ar nepasiklysime. Pirmą dieną iki Rozalimo mano draugė Aida vis žvilgčiojo į žemėlapyje esantį telefoną, o aš – į kelio ženklus. Paskui telefoną į kuprinę įsidėjo ir Aida – jo tikrai nereikia, nes kelias puikiai sužymėtas.
Buvo nejauku pirmąsyk ateiti į žmogaus, priimančio piligrimus, namus. Ne į viešbutį, ne į svečių namus, bet pas žmogų. Tačiau ir šis nejaukumas pasirodė be reikalo. Virginija, kuri iki šiol apnakvindina sustojančius Rozalime, yra nuostabi – ne tik priima piligrimus, bet ir pasakoja miestelio istoriją. Be to, Rozalime yra ypatinga aludė, kur sutikti vietiniai žmonės irgi myli piligrimus. Tiesa, su drauge nusipirkusios po bokalą alaus (nes būti Rozalime ir neišgerti vietinio alaus nei šis, nei tas) susižvalgėme negalėdamos patikėti, kad jis tąsyk nekainavo nė euro. Pagalvojau: gal čia tik aptarnavimo mokestis, o už alų dar paskaičiuos atskirai?
Ketinome eiti iki Kėdainių. Ir nuėjome! Taip ir pradėjau. Savo įspūdžiais dalijausi feisbuke, o netrukus mane prisijungti pakvietė kelio kūrėjų bendruomenė. Visiškai natūraliai mano gyvenime atsirado dar daugiau kelio – bendros veiklos, žvalgybiniai žygiai, nauji žmonės...
Iki šiol man apsilankyti pas Virginiją Rozalime labai smagu. Esu ten nakvojusi jau ne vieną sykį, ir nors šis etapas nuo Pakruojo iki Rozalimo pats trumpiausias, tik apie 13 kilometrų, man jis vienas jaukiausių. Be to, visada patinka pasikalbėti su Virginija, kurią vietiniai žmonės vadina daktaryte. Knygoje pasakoju, kaip Virginija lopė mano kojų nuospaudas.
Ką svarbiausia knygoje buvo papasakoti?
Kelyje gyvenančias istorijas. Ir pasikartosiu – taip pat tai, kad kiekvienas turime priežastį eiti. Eiti tada, kai negali, kai bijai, kai nežinai. Žinau, kad yra žmonių, kurie norėtų eiti, bet bijo ar nedrįsta. Galbūt knyga juos padrąsins?
Skaitydamas knygą nustembi, kiek Lietuvoje gyvena įdomių žmonių.
Kelyje tiesiog gyvena istorijos. Bet aš manau, kad eidamas bet kur atrasi ir žmonių, ir istorijų – jei tik nori jas girdėti, pažinti. Įdomių žmonių yra daug, ne tik kelyje ar prie kelio. Manau, jei pasisvečiuočiau pas visus savo daugiabučio kaimynus, irgi galėčiau parašyti knygą, nes kiekvienas žmogus turi savo istoriją.
Antra vertus, kelio kūrėjai ne tik sužymi kelią – jie taip pat akcentuoja, kad kelias bus gyvas tuomet, jei einančius priims vietiniai žmonės, jei kelias tarsi natūraliai įsilies į bendruomenes. Todėl žvalgybiniuose žygiuose svarbu ne tik rasti kelio krypti, bet ir ryšį su vietiniais žmonėmis, bendruomenėmis. Galima visą Lietuvą sužymėti kriauklėmis ir rodyklėmis (taip žymimas „Camino Lituano“), bet tai ir bus tik kriauklės ir rodyklės. Kelias turi jungti žmones. Toks ir yra mūsų šūkis: kelio sujungti.
Koks susitikimas, aprašytas knygoje, labiausiai tave nustebino?
Labai sunku išskirti vieną, bet pirmoji kylanti mintis – pokalbis su Janina iš Kėdainių rajono, Šventybrasčio. Sėdėjome jos namelyje, kuris yra prie pat kelio, ir aš klausiausi viso žmogaus gyvenimo negalėdama patikėti, kad viename žmoguje telpa tiek daug. Janina sovietmečiu buvo istorijos mokytoja ir vaikus mokė pagal Adolfo Šapokos knygą. Jai teko ištverti saugumiečių tardymus, į ją stebuklingai nepataikė kulka, vėliau buvo iš viso išmesta iš švietimo sistemos ir išėjo vairuoti troleibuso. Užvėrusi Janinos duris jaučiausi kaip išėjusi iš kino filmo.
Turbūt niekada nepasimirš Kazimiero iš Rokonių namai ir skrydis jo lėktuvu. Mudu ilgai kalbėjomės, o Kazimieras pasakojo apie savo meilę lėktuvams ir aviacijai. „Skrendam?“ – paklausė. Ir pamatęs dideles mano akis daugiau nieko per daug neaiškino. Prisimenu kaip sapną: aš sėduosi ant keturratį primenančios transporto priemonės ir mes važiuojame į aerodromą. Tada Kazimieras atidaro angaro duris, į lauką išvairuoja lėktuvą, parodo, kur sėstis, ir įduoda ausines. Skridom virš vakarėjančios Lietuvos, geometriškai taisyklingų laukų.
Dar viena vieta, kur tikrai grįšiu, – tai Radviliškio rajone esanti „Molinės saulėgrąžos“ sodyba su nuostabiais šeimininkais.
Kodėl jie tokie nuostabūs?
Nes jie nuostabūs. Sunku pasakyti, kodėl žmonės yra tokie. Matyt, gerumas nuo Dievo. Elžbieta iš „Molinės saulėgrąžos“ pasakojo istoriją apie piligrimą Mantvydą, kuris vieną vasarą ėjo „Camino Lituano“ keliu. Mantvydas įspūdžiais dalijosi socialiniame tinkle, o vieną dieną jis ėmė svajoti apie rabarbarus. Kaip vaikystėje – apie rabarbarus, pamirkytus į cukrų. Mantvydo kelio istorijas feisbuke skaitė Elžbieta. Tąsyk Elžbieta buvo darbe gretimame kaime ir pagal įrašus socialiniame tinkle suprato, kad Mantvydas tą dieną pasieks jų sodybą.
„Skambinu mamai, klausiu, ar mes turime rabarbarų, nes jau buvome viską nurinkę uogienei. Yra, sako mama. Greitai parlėkiau. Lauke padėjau rabarbarų, cukraus ir parašiau raštelį – čia tau, imk, skanauk. Tada grįžau į darbą. Mūsų sodyboje yra vaizdo stebėjimo kameros. Matau, kaip laksto Mantvydas po kiemą, rankomis mosikuoja, kažkam skambina telefonu. Vėliau feisbuke perskaičiau jo įrašą, kaip jam pramušė tie rabarbarai. Mamai skambino verkdamas – taip suveikė emocijos“, – pasakojo ji.
O aš tik galiu pakartoti Elžbietos mamos Jūratės žodžius: juk iš tokių akimirkų gyvenimas susideda.
„Camino Lituano“ dovanoja daugybę atradimų. Bet ėjimas – ne tik susitikimai ir pokalbiai. Kuo tave jis pakerėjo?
Ėjimas man turbūt tiesiog tiko – taip, kaip kitam tinka bėgimas, krepšinis ar lauko tenisas. Nėra mitas, kad einant išsivalo mintys. Eidama aš ilsiuosi, nors, tiesą sakant, kartais nuovargis būna toks didelis, kad pati sau galvoji: kad dar gyvenime kur nors eičiau. Bet fizinis, išorinis nuovargis irgi yra tam tikra poilsio forma.
Knygoje rašai, kad kelias gali tapti psichologu, kunigu ir gydytoju. Kaip tai nutinka?
Turbūt dažniausiai tai nutinka, kai eini vienas. Aplinkui tave – tik kelias ir tyla. Kai esi pats su savimi, gali apgalvoti daugybę dalykų, išnarstyti save ir savo buvusius poelgius, ieškoti atsakymų į klausimus, kurių dienos rutinoje net ir neturi laiko sau užduoti. Pagaliau – sugrįžta daugybė prisiminimų.
Tačiau visa tai įmanoma ir tada, kai eini ne vienas. Kai einame su draugais, juk irgi kalbamės – nuo pačių paprasčiausių iki giliausių dalykų. Tiek laiko pokalbiams kasdienybėje irgi paprastai neturime. Kelyje viskam yra laiko – ir pokalbiams, ir mintims.
Ne sykį esu žygiavusi, kai pajusdavau, kad atėjo laikas eiti vienai. Tai nebuvo kokie nors kertiniai gyvenimo sprendimai, gal labiau toks laikas – turėjau apmąstyti, ką gyvenime veikiu ir ar tikrai noriu tai veikti. Pamenu, kai vieną kartą susiruošiau išeiti viena. „Eisiu kelias dienas pėsčiomis. Man reikia pasikalbėti su savimi“, – tąsyk pasakiau savo treneriui sporto klube. Jis nelabai suprato, koks malonumas apkritai kur nors eiti pėsčiomis, juk tam – pasiekti tikslą – sukurtos mašinos. „Kalbėsi su savimi? Tai tau greitąją iškvies!“ – pasakė. O kita bičiulė patarė: „Nebūk sau per daug griežta.“
Žinau istorijų, kai į kelią žmonės išties atsineša dideles problemas. Tarkime, išeina sužinoję, kad susirgo onkologine liga. Bet išeiti į kelią galima ir su mažesnėmis problemomis ar lengvesnėmis mintimis. Kartais gal tik pravėdinti galvą, persikrauti.
Ar tavo knygą geriausia skaityti jau kelyje?
Kartą į kelią buvau pasiėmusi knygą. Perskaičiau lygiai nulį puslapių, todėl daugiau neimu. Tačiau kelyje vakarais skaityti, žinoma, galima.
Tik dar vienas dalykas – jei eini į ilgesnį žygį, reikia įvertinti kiekvieną nešamą daiktą, ar jis tau tikrai reikalingas. Tarkime, neseniai grįžau po kelionės, kai savaitę žingsniavome kalnais, tad teko labai apgalvoti, ką dėtis į kuprinę, o ko nereikia. Net ir muilo ėmiau trečdalį vien dėl to, kad nereikėtų nešti jo viso.
Kiek kitaip buvo mano draugei Daivai, kuri į kelią pasiėmė tiek visko, kad pradėjusi eiti per kelias dienas man į paštomatą atsiuntė dvi dėžės daiktų iš kuprinės. O aš bandžiau suprasti, kokio dydžio buvo jos kuprinė. „Eisiu be nieko, nieko man nereikia“, – telefonu subumbėjo. Taip ir yra: eidamas supranti, kad tikrai nieko daug nereikia, kad tavo poreikiai minimalūs. Ypač kai supranti, kiek tie poreikiai sveria ir kad juos reikia neštis ant pečių.
Taigi, knygą patartina skaityti rengiantis į kelią arba jį nuėjus, o ką joje gali atrasti tas, kuris ją atsiverstų patogiai įsitaisęs ant sofos, nė neketindamas apsiauti žygio batų?
Nežinomą Lietuvą. Šiame kelyje yra daug įdomių žmonių, jų istorijų, vietų – tokių, kurių paprastai nėra įprastuose turistiniuose maršrutuose. O jie tikrai įdomūs. Yra dalykų, kurių, jei ne kelias, niekada nebūčiau pamačiusi, pažinusi, atradusi.
Ar einant svarbu architektūriniai, istoriniai paminklai, ar visai kiti dalykai?
Svarbu viskas, o galbūt priklauso nuo dienos, nuo nuotaikos, nuo vidinio nusiteikimo. Vieną dieną gali sužavėti nedidelė kaimo bažnyčia, o kitą nueisi dienos kelią matydamas tik gamtą. Man kelyje svarbiausia gamta ir sutinkami žmonės. Tačiau įdomių objektų, žinoma, jame yra. Tarkime, mane sužavėjo Jakiškių dvaras. Nors ir vėl – nežinau, kiek jis būtų sužavėjęs, jei ne istorijas pasakojanti jo šeimininkė Meilė. Kelias, sakyčiau, yra visuma.
Kas yra „Camino Lituano“?
Lietuviškasis piligrimų kelias keleto bendraminčių iniciatyva pradėtas kurti 2016 metais. Oficialiai „Camino Lituano“ atidarytas 2017 metų vasarą Punioje.Kelias suskirstytas į etapus – maždaug 25 kilometrų dienos atkarpas. „Camino Lituano“ kamienas – 500 kilometrų nuo Žagarės iki Seinų Lenkijoje (21 etapas). Kiti 500 kilometrų – Aukštaitijos (11 etapų) ir Žemaitijos (18 etapų) atšakos, dėl jų „Camino Lituano“ galima pasiekti iš kitų Lietuvos kampelių. Taip, žingsnis po žingsnio, nueini Lietuvą.
Šv. Jokūbo kelio Ispanijoje pagrindu sukurtas lietuviškasis pažymėtas lygiai taip pat, kaip ir ispaniškasis, – mėlyname fone geltonos rodyklės ir kriauklės. Kelio ženklinimas atstoja žemėlapį ir net didžiausiems žiopliams neleidžia paklysti. Nereikia nieko – tik einant žiūrėti į mėlyną ir geltoną spalvas. Beveik kaip Ukrainos vėliava.
