Nora prisimena, kad nuo pat vaikystės jos mėgstamiausias žaislas buvo knygos. Būdama trejų, mergaitė jau pradėjo jungti žodžius, greitai išmoko skaityti. Šeimoje ji matė skaitymo pavyzdį, nes giminėje netrūko mokytojų – mama, močiutė.
„Kai buvau vaikas, tikrai neplėšiau knygų. Mama pasakojo, kad aš paimdavau knygą aukštyn kojomis ir sekdavau pasakas net nesuprasdama teksto – kad tik skaityčiau. Nuo pat mažens mane mokė, kaip skaityti, kaip mylėti knygas. Ir ta meilė tiesiog užgimė natūraliai, su šeima. Knyga visada buvo šalia manęs, o meilė jai – neblėsta“, – prisiminimais dalijasi knygų apžvalgininkė Nora.
Mokykloje ji taip pat nepaleisdavo knygos iš rankų. „Nesulaukiau jokios kritikos dėl skaitymo, buvau aktyvus, visuomeniškas vaikas, lankiau labai daug būrelių: dainavimo, teatro studijų“, – 15min pasakojo Nora. Ji teigė, kad jos būdo savybės neleido atsirasti patyčioms, neretai kylančioms tarp paauglių. Mokykloje rengiamuose kūrybinio rašymo konkursuose laimėjo ne vieną prizą.
Literatūrinis skonis formavosi pamažu. Paauglystėje ji skaitė tas knygas, kurios buvo ant bangos, pavyzdžiui, „Haris Poteris“, „Saulėlydžio“ seriją. Bet jos mėgstamiausios knygos buvo – klasika. 16-os metų Nora jau buvo perskaičiusi beveik visus Levo Tolstojaus kūrinius – „Aną Kareniną“, „Karą ir taiką“.
„O Fiodoras Dostojevskis nuo septintos klasės buvo vienas tų autorių, kuriuos nuolat skaitydavau. Labai rimtos knygos mane nuo pat pradžių įtraukė ir net dabar klasika yra vienas mano favoritų tarp knygų žanrų. Mėgstu klasiką, bet atsipalaidavimui renkuosi trilerius ir detektyvus. Taip atsipalaiduoju nuo sunkių žodžių ir rusų romantikos“, – greitakalbe bėrė Nora. Knygų apžvalgininkė prasitarė, kad yra didelė Hario Poterio gerbėja.
Todėl visai nenuostabu, kodėl ji pasirinko knygų leidybos studijas Vilniaus universitete. O vėliau sekė darbas leidyklose ir knygynuose. Dirbdama su žmonėmis, jiems patardama, ką skaityti, kur rasti vieną ar kitą knygą iš kolegų ir artimųjų vis išgirsdavo, kad savo patarimais, įžvalgomis ji turėtų dalintis su platesne auditorija.
„Visi man sakydavo – tu rašyk, kažką rašyk, tavo minčių tiek daug ir jos tokios originalios, kad jas reikia kažkur sudėti. Ir vis nedrįsdavau, bet va atsirado toks Marius mano gyvenime, kuris padrąsino – sukurk paprasčiausią puslapį. Tai nei įpareigoja, nei ką. Taip ir padariau. Marius ir sugalvojo „Knygų damos“ vardą. Jis mane padrąsino, aš sukūriau puslapį ir jis žaibiškai išpopuliarėjo“, – apie 2016 vasario 1 dieną atsiradusį „Knygų damos“ puslapį kalbėjo Nora.
Marius labai žavisi tuo, kad jo širdies draugė daug skaito. Vyras stebisi, džiaugiasi ir savo draugams pasakoja apie sužadėtinės aistrą knygoms.
„Knygų damą“ pastebėjo ir didžiųjų Lietuvos leidyklų atstovai: „Iš leidyklų nemokamai gaunu knygų, kad apie jas parašyčiau. Nuo to laiko viskas išaugo iki to, kas dabar yra – rašau Vilniaus miesto savivaldybės centrinės bibliotekos naujienlaiškius, rekomendacijas. Nesitikėjau tokio populiarumo, kokio sulaukė dama.“
Ir į feisbuką kasdien plaukia žinutės žmonių, kurie pasitiki Noros rekomendacijomis. Vieni rekomenduotas knygas įsigyja, kiti pasiima iš bibliotekų.
„Tai man geriausias komplimentas. Jie man kaip varikliukas ir toliau tai daryti. Žmonės neatsistebi, kiek aš daug knygų perskaičiau. Aišku, kartais jie man pasako, kad per griežtai kritikuoju, į tas pastabas atsižvelgiu. Esu gan kritiška literatūros atžvilgiu ir labai stengiuosi knygose įžvelgti kuo daugiau originalumo ir gėrio“, – teigė „Knygų damos“ įkūrėja.
Iš leidyklų gaudama krūvas knygų, Nora jau sukaupė nemenką jų kolekciją.
„Mano knygų lentyna milžiniška. Kai pamatau didžiules akcijas prekybos centruose, knygynuose, nesusilaikau nenusipirkusi knygų. Tai ta lentyna yra tikrai didelė. Neseniai su Mariumi persikėlėm į Kauną ir jau žiūrime, kur tas knygas sudėti, nes nėra kur. Turbūt reikės visą sieną paaukoti knygoms. Tų knygų tikrai šimtai. Dalį išvežiau ir tėvams, bet namie jų liko begalė“, – teigė ji. Net ir gaudama naujausias knygas, Nora negali ramiai praeiti ir pro biblioteką – jose siūlomi lobynai taip pat domina.
Ji nevengia skolintis knygų iš bibliotekų, kurių atmosfera ją žavi: „Yra begalės senų knygų, kurių gyvendama mažame Naujosios Akmenės miestelyje neturėjau galimybės pasiekti. Ir man norisi jas perskaityti, sugerti visą gėrį. Ir stengiuosi atsigriebti per didžiąsias Vilniaus ir Kauno bibliotekas ir skaityti ne tik naujas knygas, bet ir senus romanus, klasiką. Norisi viską, kas kadaise geriausio buvo parašyta, į save pasiimti.“
Nė dienos be knygos neįsivaizduojanti Nora rinkdamasi knygas pasikliauja savo intuicija. Bibliotekoje perverčia sudominusią knygą, paskaito kelis sakinius. Jei kyla abejonių, tikrinasi tinklalapyje goodreads.com, kuriame knygų apžvalgininkai iš viso pasaulio skelbia knygų rekomendacijas, jas vertina penkių žvaigždučių sistemoje: „Pasižiūriu reitingus, paskaitau atsiliepimus ir taip atsirenku.“
Intuicija ir pasaulinis knygų skaitovų tinklalapis – vieninteliai Noros patarėjai: „Kartais paskaitau ir populiarių lietuvių tinklaraščių knygų atsiliepimus. Bet nenoriu pasirodyti arogantiška, į kitų nuomonę ir komentarus apie knygas nelabai kreipiu dėmesį, manau, kad pati pakankamai gerai išmanau ir pasitikiu savo nuomone.“
Tačiau nėra taisyklių be išimčių. Dar dirbdama knygyne ji sulaukė vertėjo Povilo Gasiulio rekomendacijos perskaityti jo verstą Adamo Johnsono knygą „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“.
„Bijojau imti skaityti, bet perskaičiau ir iki pat šiandien tai yra pati geriausia skaityta knyga. Šio vertėjo rekomendacija aš pasiklioviau, vieną kartą gyvenime pabandžiau ir ta knyga man įstrigo ilgam.“
Kasdien skaitydama ir komentuodama knygas, Nora jaučia azartą, malonumą ir jokios rutinos.
„Skaityti, rašyti, suprasti, įsigilinti į kūrinį, kuo išsamiau jį aprašyti, rasti originalių idėjų, sakinių – mane visa tai veža, nepavargstu. Atsipalaidavimui turiu draugą, šunį. Aš nuolat su knyga. Sužadėtinis Marius gali paliudyti – kur beeičiau, visada su savimi turėsiu knygą, nes nežinau, kada ir kur teks laukti 10 minučių eilėje. Šį laiką galiu išnaudoti knygos skyriui, dviem“, – 15min sakė Nora. Net vykdama atostogų į Maldyvus lagamine rado vietos daugiau nei 10 knygų. Ir jas visas perskaitė.
Nėra nė vienos knygos, kurią knygų apžvalgininkė tiesiog pravertė. Visas knygas Nora įdėmiai skaito, apie kiekvieną veda išsamius užrašus, užsirašinėja, kad parašytų kokybišką apžvalgą.
„Greitai šneku, lygiai taip pat greitai ir skaitau. Būdavo mėnesių, kai ir po 20 kelias perskaitydavau. Mano aplinkos žmonių tai jau nebestebima, nes keliuosi kartais net penktą ryto ir kelias valandas skiriu tik knygai, nes tai yra mano darbas. Turi skirti tam laiko, kad būtum įdomus, jei jau užsiimi knygų apžvalgomis“, – apie savo darbą ir didžiausią aistrą kalbėjo Knygų dama.
Ką Nora mano apie lietuvių autorius, ką galėtų išskirti?
„Visai neseniai atradau kelis mūsų autorius, skaitau jų tinklaraščius, seku gyvenimą. To visai nesitikėjau, nes dažniausiai lietuvių kūrybą vertindavau kaip tamsią ir pesimistišką, bet pastaruoju metu atradau autores Lina Ever, Andrę Eivaitę. Pastarosios naujausia knyga pradžiugino, prajuokino. Iš jaunųjų autorių norėčiau pagirti Agnę Pačekaję, kuri parašė nuostabią komediją, kuri mane prajuokino kone iki ašarų („Prisirpusios senmergės išpažintis“).
Kai įkėliau aprašymą apie šią knygą, susilaukiau daug neigiamų atsakymų, tarsi ta knyga yra vulgari ir nejuokinga. Jiems atsakiau, kad jei nesuprantat gero humoro, įsijunkit „Dviračio šou“. Šiais metais geriausia skaityta lietuvių vyro knyga būtų net ne rašytojo, o gydytojo – Andriaus Černausko „Pragaro ambulatorija“. Tai tobula knyga, jis seniai turi tinklaraštį“, – teigė Nora.
O štai knygos, kurias rekomenduoja perskaityti Nora Sudarytė: Adamo Johnsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“, Lionelio Shriverio „Pasikalbėkime apie Keviną“, Jacqueline'os Susann „Kiekvieną naktį, Džozefina!“, visos Agatos Kristi knygos, J.K.Rowling „Netikėta vakancija“.
