Tačiau iškovotas olimpinis sidabro medalis yra kas kita. Tai neabejotinai pajuto jauna sportininkė. Nuo šiol ji stebima lyg pro didinamąjį stiklą. Atlaikyti tokį dėmesį, pasirodo, jai yra daug sunkiau, nei buriuoti savo laiveliu Geltonojoje jūroje.
„Man viskas taip įgriso“, – vis dėlto išsprūdo Pekino olimpiados vicečempionei. Žinoma, ji turėjo omenyje ne buriavimą, o tai, kad daug kam parūpo, kas gi yra ta žavioji, dailioji šviesiaplaukė gražiai besišypsanti mergina. Net jos laimėtas sidabro medalis tapo ne toks svarbus, kai paaiškėjo, kad iš Pekino ji sugrįžo su dviem žiedais: olimpiniu ir sužadėtuvių. Jos draugas iš Brazilijos, tituluotas buriuotojas, keturis kartus olimpinis medalininkas (turi du aukso ir du sidabro medalius) ir triskart pasaulio čempionas Robertas Scheidtas pasipiršo lietuvaitei būtent per olimpiadą.
Lyg karalaitė bokšte
Nieko kito neliko, kaip tik nuraminti jauną vicečempionę, užsiminus, kad jai teks priprasti prie naujo savo vaidmens – būti sporto žvaigžde. Gintarė į tai nieko neatsakė, bet ir per daug neatviravo. Nepasakojo, kaip draugas jai pasipiršo, neprasitarė ir apie numatytas jų vestuves. Kodėl turėtų? Iki šiol ramiai gyveno, niekas jos netrikdė panašiais klausimais, o dabar turi kloti viską kaip ant delno.
Gintarė ir jos mama Elvyra Volungevičienė tyli ir nieko nesako apie vestuves, bet internetiniame portale jau repetuojamas Mendelsono maršas – esą Gintarės vestuvės bus spalio mėnesį.
Iš dalies galima suprasti Gintarės būgštavimus. Juk ji yra lietuvaitė ir žino senas lietuvių vestuvių tradicijas ir apeigas. Būsimoji jaunoji lyg ta karalaitė, sėdinti aukštai bokšte, – ji turi išsaugoti paslapties šydą dėl savęs, kad kiti jos laimės nesutryptų.
Tačiau laikas pasikeitęs. Beje, kuo šiais laikais virto mergvakariai? Būsimoji nuotaka tampa kažkokiu pajuokos objektu, kai mergvakario dalyvės išeina į gatves. Ko tik tos merginos neišdarinėja, kad tik kiti atkreiptų į jas dėmesį. Rėkimas, kvailiojimas pasiekia tokį laipsnį, kad net nejuokinga. Juk būsimoji moterystė siejama su rimtesniais dalykais, ne su kiču ir ne su noru bet kokia kaina atrodyti seksualiai ir gundančiai.
Tad labai gerai suprantu Gintarę, ir ją palaikau: ne viską apie save reikia kitiems pasakoti. Tokia yra mūsų volungėlė, žinoma buriuotoja, iš savo mamos paveldėjusi moterišką švelnumą, tyrumą ir nuolankumą.
Derina vestuvių datą
G.Volungevičiūtė su sužadėtiniu R.Scheidtu derina vestuvių datą pagal savo varžybų grafiką, bendraudami per „Skype'ą“. Nors olimpiada Pekine baigėsi, tačiau sportininkams rungtynių maratonas tęsiasi. Gintarė rengiasi dalyvauti Kuršių marių regatoje, kuri vyks spalio pradžioje. Robertas taip pat dar nesukrovė jachtos burių žiemai. Kai po olimpiados Pekine išsiskyrė, vienas kito dar nematė. Abu vyko į savo kraštus pasimatyti su artimaisiais ir, žinoma, gerbėjais.
Brazilas išsirinko ne prastą mergelę, o tituluotą gražuolę (rugsėjo mėnesį Gintarė išrinkta geriausia Lietuvos sportininke) iš gintaro krašto, kuri, kaip sakoma tokiais atvejais, pati susikrovė didelį kraitį.
Apie Robertą vicečempionė mažai pasakoja. Tikru brazilu R.Scheidto nepavadinsi – jo tėvas yra švedas, o mama – vokietė. Tačiau jis gimė Brazilijoje San Paule ir ten su tėvais gyvena. Jis yra Brazilijos numylėtinis, toks pat gerbiamas kaip mūsų disko metikas Virgilijus Alekna. Brazilas atstovauja San Paulo buriavimo klubui „Yacht club Santo Amaro“, tačiau kalbama, kad olimpinis čempionas žada sudaryti sutartį su vienu Ispanijos klubu. Jei taip atsitiktų, olimpiados sidabrinė pora gyventų Europoje. Tai tik pasvarstymai, kadangi anksti apie tai kalbėti, kol pora nesumainė vestuvių žiedų.
Brazilas išsirinko ne prastą mergelę, o tituluotą gražuolę (rugsėjo mėnesį Gintarė išrinkta geriausia Lietuvos sportininke) iš gintaro krašto, kuri, kaip sakoma tokiais atvejais, pati susikrovė didelį kraitį. Laimėjusi sidabrą G. Volungevičiūtė užsidirbo 200 tūkst. litų valstybinę premiją, o SEB bankas pridėjo 50 tūkst. už didžiausią pažangą padariusios olimpietės vardą. Gyvenimo pradžiai ketvirtis milijono – puikus pamatas šeimai.
Kuklumo įsikūnijimas
Reikia tikėtis, kad brazilas lietuvę nusižiūrėjo ne dėl titulų. Sėkmės Gintarei tikrai netrūksta – liekna, daili ir protinga. Ji tokia graži mergina, tikra vandens fėja! Lietuviai vyrai pražiopsojo tokią šaunią nuotaką. Nors Gintarės gyvenime buvo toks draugas Tomas, kelionių vadybininkas, kuris domėjosi etnokultūra ir ją išmokė gražiai austi, bet jų keliai išsiskyrė.
Kuo lietuvė sužavėjo brazilą Robertą? Ji šypsosi žaviai ir sako: „Žinojau, kad yra toks talentingas buriuotojas R. Scheidtas iš Brazilijos, bet su juo iki mūsų pažinties man neteko bendrauti. Olimpiados vėjas mums buvo palankus ne tik varžybose, bet ir mūsų draugystei. Čingdao olimpinis buriavimo centras, esantis 700 km nuo Pekino, buvo mūsų susitikimo vieta. Čia mes artimiau susipažinome. O šiaip su Robertu susipažinau prieš metus priešolimpinėje regatoje Kinijoje. Jis mane pastebėjo, nors tada buvau niekas – tiesiog buriuotoja, kaip ir daugelis.“
(Šioje vietoje ją pertraukiu – pernelyg lietuvaitė save kukliai vertina. Gintarė į olimpiadą pateko taip pat turėdama gražų medalių kraitį. Prieš dvejus metus Europos čempionate laimėjo sidabrą, šiemet pasaulio čempionate – buvo ketvirta, kitose tarptautinėse varžybose taip pat iškovojo prizines vietas.) „Mane Robertas sužavėjo savo būdu – jis yra toks tituluotas sportininkas, bet labai paprastas. Be to, gan vyriškas,“ – tęsia Gintarė.
„Sidabrinė“ pora
Prieš olimpiadą tame pačiame buriavimo centre, kur susipažino, jie atšventė kuklų vienerių metų draugystės jubiliejų. Būtent tuo metu, kai vyko olimpiada, jų draugystė iškilo į viešumą. Robertas neslėpė savo jausmų lietuvei. Vienas dėl kito labai pergyveno, kai vyko olimpinės buriavimo varžybos. Gintarė plaukė su „Lazer Radial“ laiveliu, o Robertas – „Žvaigždės“ klasės. Kai Gintarė finišavo antra, Robertas negalėjo būti ant kranto ir nematė, kaip ji puikiai galynėjosi su vėju Geltonojoje jūroje. „Kiek vėliau jis atbėgo prie manęs, palikęs laivą, ir pasveikino. O aš galėjau matyti jo plaukimą. Buvau su Brazilijos komanda. Vėl išgyvenau tą patį jausmą, kokį patyriau pati paskutinio olimpinio starto dieną. Kai Robertas, kaip ir aš, laimėjo antrą vietą, mus ėmė vadinti olimpiados „sidabrine“ pora“, – pasakoja vicečempionė.
Gražus sutapimas – abu nešė savo šalies vėliavas: Robertas – per Pekino olimpinių žaidynių atidarymą, o Gintarė žingsniavo su trispalve per uždarymą. Robertas negalėjo dalyvauti uždarymo ceremonijoje. Išskrido.
Atvažiuos į Lietuvą
Brazilija ir Lietuva. Kartais atstumas nutolina draugus. Bet šiai draugystei tai negresia.
Prieš olimpiadą jiems abiems buvo labai „įtemptas“ laikas. Pasimatė tik keletą kartų. Gintarė buvo nuvažiavusi aplankyti draugo į San Paulą. Robertas tada supažindino ją su savo tėvais. Brazilas taip pat viešėjo Lietuvoje, jam labai patiko unikali Nidos gamta. Pasak Gintarės, jos širdies draugas žada atvažiuoti į Lietuvą spalio mėnesį.
Buriuoja geriau nei plaukia
„Mūsų gražioji giesmininkė ant vandens“, „mūsų volungėlė“ – tokiais epitetais lyg gėlių žiedais apibėrė buriuotoją G.Volungevičiūtę net ir tie, kurie domisi tik olimpiados atidarymo ir uždarymo menine programa.
O ji, lyg nieko nebūtų įvykę, sako: „Buriavimas yra tarsi mano duona kasdieninė. Kitaip negalėčiau gyventi. Tik kartais savęs klausiu, kodėl pasirinkau buriavimą? Juk visko būna – tenka laivelį pakilnoti, bures patampyti ir su atšiauriu vėju bei stipriomis bangomis pasigalynėti. Niekas man jokių lengvatų nedaro, kad esu moteris. Man buvo gal devyneri, kai pradėjau buriuoti „Optimist“ laiveliu. O šiaip Kauno jachtų klube su tėčiu sukinėjuosi nuo pat mažens. Jis čia dirbo, tai ir mane į darbą dažnai pasiimdavo. Jachtklubas tapo mano antraisiais namais. Buriavimas yra toks sportas, kad ant vandens reikia daug metų su vėju pasigalynėti, kad galėtum siekti pergalių. Kai man buvo 16 metų, suvokiau, į ką įklimpau (juokiasi). Mėgstu plaukti ant vandens ir vandenyje. Vis dėlto buriuoju geriau, nei plaukiu (šypsosi).“
Šeimą palietė netektis
Elvyra ir Gintautas Volungevičiai augino tris vaikus – du sūnus ir dukterį Gintarę. Tačiau jų šeimą prieš daugiau nei penkiolika metų palietė skaudi netektis – avarijoje žuvo jaunėlis sūnus. Vėliau jie sulaukė pagranduko Justino, kuris taip pat buriuoja, kaip ir Gintarė. Jam trylika metų.
„Visus vaikus buvo lengva auginti, bet Gintarė buvo itin rami ir tyli mergaitė. Prisimenu savo tėvelio prieš mirtį pasakytus žodžius: duktė tėvams visada bus paguoda ir pagalba gyvenime. Sūnūs yra kas kita. Jie sukuria savo šeimas ir nutolsta nuo tėvų. O dukterys visada yra arčiau namų“, – sakė E.Volungevičienė.
Ėjo tikslo link
Vicečempionės mama, kalbėdama apie dukrą, prisiminė labai puikias jos savybes: „Gintarės niekada nereikėjo raginti ir skubinti, kad padarytų, ko jos paprašydavau. Pareigingumo jausmą ji išsiugdė nuo mažens, ir dabar užaugusi liko tokia pati. Sakykit, ar gali sportininkas pasiekti gerų rezultatų sporte, jei bus nepareigingas? Manau, kad ne. Tai vienas iš svarbiausių charakterio bruožų, to jausmo skatinama ėjo tikslo link.“
Gintarės niekada nereikėjo raginti ir skubinti, kad padarytų, ko jos paprašydavau. Pareigingumo jausmą ji išsiugdė nuo mažens, ir dabar užaugusi liko tokia pati.
Kai Gintarė pradėjo rimtai buriuoti, visa šeima, kiek galėdama, jai padėjo: „Visi kartu su ja žingsnis po žingsnio artėjome prie olimpinio tikslo. Tas tikslas pasiektas. Bet ar viskas? Manau, kad duktė nesustos pusiaukelėje. Jai dar viskas priešakyje, jos laukia nauji startai ir laimėjimai“, – tiki mama.
Justinas lygiuojasi į sesę
Vaikystėje Gintarė retai kada sirgo, buvo stipresnės sveikatos nei broliai. Pakako jai ir ištvermės bei užsispyrimo. Gal tai ir lėmė, kad ji buriavime yra tarp geriausiųjų pasaulyje. Juk sporte reikia stiprių ir valingų žmonių. „Su vyru buvome jauni, nebuvo kada vaikų lepinti. Vyriausiasis sūnus Robertas ir Gintarė nuo mažens nebuvo pratinami dykinėti. Mūsų pagrandukas trylikametis Justinas yra daugiau išlepintas vaikas. Bet ir jį, kaip kitus vaikus, skatiname lankyti įvairius būrelius. Bet jis pasirinko, kaip ir jo sesuo, buriavimą. Jam neblogai sekasi „Optimist“ jachtų klasėje. O kai dabar sesė pasiekė tokių aukštumų, Justinas irgi nori būti toks, kaip ji, – tarp geriausiųjų. Bet tai pasiekti galima tik kasdien uoliai ir stropiai treniruojantis. Ar sūnui pakaks tiek ištvermės kaip Gintarei?“, – svarsto Evyra Volungevičienė ir čia pat prisimena, kaip vaikai augo:
„Su vyru esame kilę iš kaimo. Aš – nuo Merkinės, gražių apylinkių. Kai mūsų vaikai buvo maži, vasaras praleisdavo kaime pas senelius, augo nejausdami miesto dvasios – tai ir gyvūnėliai, ir paukšteliai, ir nuostabi gamta. Eidavome į mišką grybauti, uogauti. Gintarė, kaip ir sūnūs, yra tikri gamtos vaikai. O kai jie pradėjo buriuoti, visas vasaras praleisdavo ant Kauno marių. Tada kaimas šiek tiek jiems nutolo. Manau, kad dukteriai buvo labai svarus mūsų, tėvų, žodis. Be to, jachtklube dirbo vyras, tai jis savotiškai ją, paauglę mergaitę, ten būdamas prižiūrėjo. Vyras paprašė dabartinio Gintarės trenerio Lino Eidukevičiaus, kuris treniravo tik berniukas, kad ir mūsų dukrą priimtų į jų gretas. Taip ji ir pasiliko prie savo laivelių Kauno jachtų klube“.
Polinkis muzikai
Volungevičių vaikai lankė įvairius būrelius, kad, pasak mamos, dyki neslampinėtų po gatves: „Taip juos įpratinome prie darbo. Kadangi pati grojau akordeonu, labai norėjau, kad duktė taip pat išmoktų groti kokiu nors instrumentu. Mūsų kaimynė buvo muzikos mokytoja. Ji vedė jai pirmąsias pianino pamokas. Ir dabar prisimenu jos žodžius: „Gintare, tavo labai graži rankutė.“ Dukteriai patiko groti pianinu, todėl ją pervedėme į „Vyturio“ vidurinę mokyklą, kurioje sustiprintas folkloro ir muzikos mokymas. Iš pradžių tikrai negalvojau, kad Gintarė rimtai buriuos. Maniau, pažais su laiveliais, ir tuo viskas baigsis“.
Apsiėjo be puošnių suknelių
Šiandien Elvyra svarsto: kodėl Gintarė pasuko į buriavimą? Juk ji iš prigimties nėra kovotoja. „Ne kartą jai treneris sakė: „Tu esi per gera ant vandens“. Duktė visada buvo taiki ir rami mergaitė. Gintarės toks charakteris – ji viską padarytų dėl kitų laimės. Ji pačius gražiausius savo jaunystės metus praleido ant vandens. Puošnių suknelių nereikėjo jai siūti. Mokykloje šimtadienio šventė – duktė dalyvauja buriavimo varžybose. Išleistuvės – ji vėl varžybose. Taip ji nė karto nedalyvavo savo klasės šventėse. Vis dėl sporto. Net rimto draugo iki šiol ji taip ir neturėjo. Daug kas mūsų klausinėja, tai kada gi Gintarės vestuvės? Tikslios datos kol kas ir būsimieji jaunavedžiai nežino. Kai vestuvės bus, tai visi ir sužinos.“
Jei likimas lems ir Gintarė išvyks gyventi svetur pas vyrą, mama sako, kad taip jau ir bus – ką padarysi. Dabar tokie laikai, kai bet kokį atstumas yra lengva įveikti. Mamai svarbu, kad ji būtų laiminga: „Kai žinau, kad duktė yra laiminga, tai man širdyje taip gera ir ramu.“
