Nors mokyklą baigiau prieš dešimt metų, pavydo jausmas man iki šiol nesvetimas. Kai tik išgirstu, kad kažkokia draugė uždirba daugiau, netveriu pykčiu, vengiu su ja bendrauti, kad nereiktų liesti šios temos. Nutraukiau santykius su visomis, kurios buvo už mane gražesnės – tiesiog negalėdavau pakęsti konkurencijos savo nenaudai. Be jokios abejonės, pavydžiu ir savo mylimo žmogaus – nuolat tikrinu jo mobilųjį telefoną, elektroninį paštą, stengdamasi surasti įrodymų, kad jis man neištikimas. Tiesiog negalėčiau pakelti minties, kad jis mane apgaudinėja. Net neįsivaizduoju, kaip galėčiau atsikratyti to jausmo, kuriuo esu persisunkusi – pavydžiu ne tik svetimiems žmonėms, bet ir savo draugams gražesnių daiktų, didesnių pajamų, sėkmės ir netgi meilės“. Dorotėja.
Norite pasitarti? Savo klausimus siųskite gyvenimoskonis@zmones.lt
 |
| Psichologė Marija Vaštakė |
Neretai pavydas siejamas su uždraustu, gėdingu jausmu. Religingi žmonės pavydą priskiria prie vienos didžiausių nuodėmių. Nuo pat vaikystės mes mokomi, kad pavydėti negalima, kad pavydus žmogus – nedoras žmogus. Todėl itin sunku pavydą pripažinti, apie jį kalbėti. Panašu, kad laiško autorei šis jausmas yra nepatogus, trukdantis daugelyje gyvenimo sferų, todėl ji norėtų labiau suprasti jį, atrasti kitokį santykį su juo.
Paanalizavus pavydą, jame galima atrasti kelias puses – motyvuojančią, skatinančią veikti ir ribojančią, destruktyviąją, kuri apkartina gyvenimą. Pavydas gali tapti motyvuojančia, varomąja jėga, bet jis gali ir labai riboti, veikti destruktyviai, griauti asmenybę.
Laiške jaučiama, kad autorės pavydas jai trukdo. Tai toks jausmas, kuris neskatina veikti, kuris neigiamai įtakoja savivertę, kelia pyktį, pagiežą kitiems žmonėms, neigiamai įtakoja tarpasmeninius santykius, skatina atsiriboti, pabėgti. Galbūt taip yra todėl, kad autorės savivertė priklauso nuo kitų sėkmingumo/nesėkmingumo. Jei ji įvertina, kad šalia esantis yra sėkmingesnis, pranašesnis, ji pasijaučia menkavertė, neatitinkanti reikalavimų, tai kelia nepasitenkinimą, nepasitikėjimą savimi. Panašu, kad autorės savivertė yra labai nepastovi, priklausanti ne nuo pačios savęs, bet nuo išorinių aplinkybių. Norėtųsi autorei padėti atrasti savo tikslus ir norus, tokius, kurių savininkė būtų ji pati. Kuomet dominuoja pavydo jausmas, labai sunku atrasti kelią iki savo autentiškumo, iki savo jausmų, pavydas verčia gyventi neautentiškai. Pavydas yra susijęs su jautria savimeile, jautrumu kritikai: „Kas gali būti geresnis nei aš?“. Susidūrus su tokiu žmogumi, kyla noras arba jį sunaikinti, arba atsitraukti. Kaip minėjau, tai skatina izoliuotis, ko pasekoje apima vienišumo, nepasitenkinimo santykiais jausmas.
Kaip nuslopinti šį jausmą, tokios rekomendacijos negalėčiau pateikti, nes jos nežinau. Tai labai individualu. Labai svarbu nesistengti jo nuslopinti, bet pasistengti jį suprasti. Ką man reiškia pavydas? Kokią iš jo gaunu naudą? Kas mano gyvenime pasikeis, jei šio jausmo nebus?
 |
| Agnė Grigaliūnienė |
AGNĖS GRIGALIŪNIENĖS komentaras
„Nebūkime nepripažintais genijais“
Televizijos laidų vedėja įsitikinusi, kad kiekvienam žmogui yra tekę patirti pavydo jausmą. „Aš tą jausmą pamenu iš vaikystės ir paauglystės, kai žmogus pats dar yra nesusiformavęs ir patiria labai daug konfliktinių situacijų, visų pirma, su pačiu savimi, su šeima ir aplinka. Mano pavydas kildavo dėl paprasčiausių dalykų, kai pavydėdavau mamos dėmesio sesei, o draugei ilgų gražių plaukų ar geresnių pažymių“, – prisimena Agnė.
Vėliau moteris susidūrė su aplinkinių pavydu jai. „Galiu pasakyti, kad būtent per žmonių pavydą esu nemažai nukentėjusi. Dabar į žmonių pavydą nebekreipiu dėmesio. Niekuomet dėl nieko stengiuosi nesiteisinti ir per gyvenimą einu linksma ir besišypsanti, kas, tarp kitko, irgi labai erzina žmones tam tikrose situacijose. Šitoje vietoje man geriausia patarėja visuomet buvo mano mama, kuri sakė: „Vaikeli, jeigu apie tave kalba, vadinasi, viskas gerai“. Ji pati – operos solistė, o meno pasaulyje to pavydo išties yra daug“, – sako Agnė.
Pašnekovės manymu, pavydus žmogus yra tas, kuris pats jaučiasi nesaugiai. „Bent jau kiek man teko sutikti pavydžių žmonių, pastebėjau, kad jie gyvena nepakankamai komfortiškai. Ne ta prasme, kad uždirba nedaug pinigų ar neturi už ką pavalgyti, pakeliauti ar aprengti vaikus. Jie viduje taip nesijaučia. Jie nedirba to, ką mėgsta, negyvena su tuo, su kuo nori. Ir iš to, man atrodo, gimsta pykčiai ir pavydai. Mes viduj nesaugūs ir iš to nesaugumo atsiranda noras turėti daugiau negu kitas, pradedant asmeniniais dalykais ir baigiant pinigais“, – sako komunikacijos agentūros bendrasavininkė.
Agnė žino, jog šalia jos irgi yra žmonių, kuriems nesvetimas pavydo jausmas. „Pažįstu keletą tokių žmonių, jie dabar išgyvena gana sudėtingą gyvenimo laikotarpį ir matau, kaip tas žmogus nejučia pradeda kaltinti aplinkinius – kažkas nepasisekė tik dėl to, kad jam sutrukdė viršininkas, aplinkybės ir t.t. Tuomet liejasi pyktis ir pavydas. Aš juokaudama tokiose situacijose sakau: „Nebūkime nepripažintais genijais“. Reikia dirbti, stengtis. Kai iš tikrųjų atsiduodi tam tikrai sričiai, pradedant namų saugojimu ir kūrimu, baigiant karjera, pastebėjau, kad atsiranda ir tų darbų, ir pripažinimas bei daugybė kitų dalykų, susijusių su geru ir komfortišku gyvenimu – ir kelionės, ir gražūs santykiai šeimoje, ir nauji bateliai. Visko pagrindas yra darbas“.
Mes nuo vaikystės esame nuolat spaudžiami tokio durno socialinio ritmo: privalai gauti tik geriausius pažymius, nes kitaip esi nevykėlis.
Jei žmogus nebesuvaldo savo emocijų, Agnė skatina nebijoti eiti pas psichologą – tam tikrais atvejais gali padėti tik specialistas. „Mama, tėvas, draugas ar geras vyras neišmokys atsikratyti pavydo. Visų pirma, turėtų įvykti atviras pokalbis su savimi, jei norisi tikrai atrasti priežastį, kodėl jį nuodija piktos mintys. Reikia pasiklausti, ką nuveikiau dėl to, kad turėčiau kelionę, batus ar darnius santykius. Pirmiausia, aišku, pabandyti spręsti problemą pačiam, o jei pačiam neišeina, eiti pas psichologą“, – sako Agnė.
Pasak šios moters, mūsų auklėjimas, deja, ne visuomet teisingas, daro didžiulę neigiamą įtaką. Jausdamas nuolatinį psichologinį spaudimą, žmogus tampa piktas ir pavydus. „Mes nuo vaikystės esame nuolat spaudžiami tokio durno socialinio ritmo. Kažkokia socializmo liekana, kai privalai gauti tik geriausius pažymius, nes kitaip esi nevykėlis. Baigęs mokyklą privalai iš karto įstoti į universitetą. 22-ejų privalai baigti bakalauro studijas, 25-erių turėti magistro diplomą ir būti sukūręs šeimą. Toks spaudimas ir sukelia labai konfliktines situacijas su aplinka, nes žmogus nuo vaikystės yra pušinamas, pušinamas, pušinamas… O gal jis visai nenori mokytis universitete, gal jis nori būti statybininku, išmokti kažkokio amato? Žmogus pirmiausia turi įsiklausyti į save, ko jis nori. Tik tada jis gali būti laimingas, o jei žmogus laimingas, ypatingai, jeigu tai moteris, tuomet jis sudaro labai daug galimybių aplinkiniams būti laimingais“, – įsitikinusi Agnė.
Situaciją aptarė žurnalo „Laima“ konsultantė, psichologinio konsultavimo ir psichoterapijos centro „InVito“ vadovė Marija Vaštakė, www.psichologo-konsultacija.lt
