Mums nepavaldus pasaulis
Kad hormonai – gana nenuspėjamas dalykas, liudija ir pavadinimas, kilęs iš graikų kalbos žodžio hormon – „skatinantis“. Tai – cheminiai junginiai, esantys kraujyje, pernešantys informaciją (signalus) iš vienos ląstelės į kitą ir padedantys vykti labai svarbiems procesams. Jie reguliuoja organizmo vystymąsi (pavyzdžiui, augimą), prisitaikymą prie besikeičiančių aplinkos sąlygų (kaip antai streso), fiziologines reakcijas (tarkim, gliukozės kiekį kraujyje). Taigi hormonai siunčia tūkstančius signalų į ląsteles be mūsų žinios, o mes paskui stebimės, kodėl pradėjome valgyti per daug, miegoti per mažai ir kaip galėjome taip beprotiškai įsimylėti!
Hormonus gamina endokrininės liaukos: skydliaukė – tiroksiną, skatinantį kūno augimą ir energijos balansą, kiaušidės – progesteroną ir estrogenus, veikiančius mėnesinių ciklą ir seksualumą (o vyrų sėklidės – testosteroną, padedantį auginti raumenis ir didinantį lytinę potenciją); kasa išskiria insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja angliavandenių apykaitą.
Antinksčių gaminamas hormonas kortizolis padeda išgyventi stresą. Jis taip pat yra vienas iš daugelio hormonų, lemiančių imuninės sistemos aktyvumą. Sutrikus kortizolio gamybos ciklui didėja pavojus susirgti krūties vėžiu.
Viena svarbiausių – posmegeninė liauka hipofizė kontroliuoja kitų belatakių liaukų funkcijas, taip pat kūno augimą, kraujospūdį, lyties organų veiklą, mėnesinių ciklą.
Glamonių hormonas?
Nors visada jaučiau, kad hormonai daro mano kūnui įtaką, vis dėlto nesupratau, kodėl jie taip smarkiai veikia ir nuotaiką bei elgesį. Kodėl keičia požiūrį į save ir į aplinką, skonį, netgi jautrumą skausmui?
Vaikiškas berniukų brendimas trunka devynis mėnesius, mergaičių – dvejus metus. Vėliau aktyvi hormonų veikla tarsi nutrūksta. Brendimo laikotarpiu prasideda naujas pliūpsnis.
Ši tema nagrinėjama neseniai pasirodžiusioje amerikiečių neurobiologės, psichiatrės Louann Brizendine knygoje „Moterų smegenys“ („The Female Brain“). Autorė teigia, kad moterų smegenys ne tik skiriasi nuo vyrų – tuos skirtumus lemia būtent hormonai. Pirmas aštuonias nėštumo savaites embriono smegenys yra belytės. Išryškėjus lyčiai, berniukų smegenyse dėl testosterono sparčiai dauginasi ląstelės agresijos centruose, o mergaitėms vystosi sritys, kurios skatina emocijas. Būtent todėl, kaip tvirtina L. Brizendine, naujagimės dažniau nei ką tik gimę berniukai atsiliepia į kito kūdikio verksmą arba reaguoja į suaugusiojo veidą. Vaikiškas berniukų brendimas trunka devynis mėnesius, mergaičių – dvejus metus. Vėliau aktyvi hormonų veikla tarsi nutrūksta. Brendimo laikotarpiu prasideda naujas pliūpsnis. Mergaitėms jis paskatina mėnesinių pradžią ir, anot amerikiečių mokslininkės, formuoja jų požiūrį į vaikinus, savo kūną, seksualumą. Vaisinguoju gyvenimo periodu būtent moteriškųjų hormonų kompleksas ir jų sąveika skatina megzti partnerystę, pastoti ir apsaugoti palikuonis.
Kai pastebime patrauklią priešingos lyties būtybę, organizmas išskiria feniletilaminą – susidomėjimo, potraukio hormoną, vėliau – adrenaliną ir dopaminą, kurie sukelia meilės ekstazę. Kai poroje atsiranda glaudesnis ryšys ir kai mylimasis apkabina, pajuntame oksitocino – vadinamojo glamonių hormono – antplūdį. Jis išsiskiria ir tuomet, kai motina prie krūties priglaudžia kūdikį.
Lytinių santykių metu mūsų organizme karaliauja endorfinas – skausmą mažinanti ir imuninę sistemą stiprinanti medžiaga, kuri suteikia saugumo, pasitenkinimo jausmą.
Hormoninio „parkingo“ ypatumai
Atlikdami įvairius tyrimus mokslininkai ne kartą yra nustatę, kad būtent per ovuliaciją moterys labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai. Psichologų nuomone, tai – nesąmoningas noras padaryti įspūdį priešingos lyties atstovui ir, suviliojus jį, pastoti.
Kiekvieną mėnesį vykstantys hormonų pusiausvyros svyravimai veikia ir mūsų nuotaiką, ir protinę veiklą. Tarkim, pirmąsias dvi ciklo savaites aš puikiai jaučiuosi ir dirbdama, ir bendraudama su namiškiais. Galiu imtis itin sudėtingos veiklos ir kur kas ilgiau mankštintis sporto klube. Tuo metu man sėkmingai krinta svoris. Trečią savaitę „apsukos“ lėtėja, o ketvirtą netikėtai aptingstu, dažnai užplūsta niūrios mintys, imu kažko baimintis ir nervintis, klaikiai noriu valgyti ir jaučiuosi stora. Žinau, kad tą patį išgyvena ir bičiulės.
Tokias permainas iš tiesų lemia hormonai. Estrogenų pirmąsias dvi savaites daugėja. Jie ne tik padeda bręsti folikulams ir kontroliuoja ovuliaciją, bet ir skatina tas smegenų sritis, kurios atsakingos už atmintį bei mokymąsi (štai kodėl tuomet man taip sekasi sudėtingi protiniai darbai!).
Apie 15 proc. moterų kenčia dėl ankstyvos menopauzės, kai kiaušidės nustoja funkcionuoti neturint nė 45-erių. Gydytojai pastebi, kad tokių pacienčių daugėja, nors priežastys nėra visiškai aiškios.
Per ovuliaciją estrogenų staiga sumažėja ir daugėja progesterono, kuris skatina gimdos gleivinės vešėjimą, padeda apvaisintam kiaušinėliui įsitvirtinti. Progesteronas savotiškai nuramina smegenis, atsiranda tam tikras vangumas.
Paskutinėmis dienomis prieš mėnesines, jei kiaušinėlis neapvaisintas, progesterono lygis staiga krinta ir raminamasis efektas dingsta. Galbūt tai paaiškintų, kodėl daugelis jaučiasi irzlios ir nepatenkintos. Negana to, sumažėjęs estrogenų kiekis lemia silpnesnį bioaktyvios cheminės medžiagos serotonino, vadinamojo laimės hormono, išsiskyrimą smegenyse, tad liūdesys dar labiau sustiprėja. Kai kurios sako, kad jaučiasi kaip nesavos, itin kritiškai vertina savo išvaizdą bei aplinkinių elgesį. Beje, pačios irgi elgiasi neadekvačiai! Viena bičiulė, likus savaitei iki mėnesinių, į darbą važiuoja troleibusu, nes tuo metu nebesugeba „priparkuoti“ automobilio nei prie darbovietės, nei mažame daugiabučio kieme. Kita nuolat raudonuoja, grąžindama į parduotuvę daiktus, kuriuos nusipirko prieš mėnesines: praėjus „toms dienoms“ suvokia, kad įsigyti drabužiai jai visai nepatinka... Beje, psichologai pastebėjo, kad beveik trečdalis šeimų būtent priešmenstruaciniu moters laikotarpiu smarkiai kivirčijasi ir netgi nusprendžia skirtis!
Ir vėl PMS...
Apie 75 proc. moterų teigia jaučiančios PMS (priešmenstruacinio sindromo) požymius: skundžiasi nuotaikų kaita, krūtinės skausmu, viso kūno pabrinkimu, nekontroliuojamu apetitu, galvos svaigimu. Daugeliui paprastai pakanka raminamųjų arbatų arba skausmą malšinančių vaistų, kad savijauta pagerėtų.
Kur kas blogiau toms, kurioms pasireiškia priešmenstruacinis disforinis sindromas (PMDS). Jam būdingi ypač stipriai išreikšti psichosomatiniai simptomai: depresija, nuotaikų svyravimai, baimės jausmas, įtampa, dirglumas, liguistas mieguistumas arba nemiga, bejėgiškumas, dėmesio susilpnėjimas ir kontrolės netekimas.
Draugė, nuo šio sutrikimo kenčianti trejus metus, sako tomis dienomis tarsi patenkanti į juodąją skylę. „Anksčiau gerdama kontraceptikus apskritai nežinojau, ką reiškia PMS. Susilaukusi kūdikio nutariau nebevartoti jokių kontraceptinių priemonių. Ir tada patyriau TAI. Mano nuotaikos nepaaiškinamai keitėsi, buvau dirgli, nervinga, negalėjau dirbti paprasčiausių darbų, verkdavau dėl menkiausios smulkmenos... Gydytoja vėl skyrė kontraceptinių tablečių, bet ir dabar kartais jaučiu, kad negaliu savęs kontroliuoti, lyg staiga būčiau įkritusi į juodąją skylę.“
Medikai tokiu atveju dažniausiai pataria vartoti kontraceptinius preparatus, tačiau kartais pacientėms prireikia ir psichiatro pagalbos.
Pabaiga – ne laiku
Artėjant menopauzei hormonai vėl kelia sumaištį. Toks periodas iki jos gali trukti nuo dvejų iki dešimties metų: dažniau pasitaiko mėnesinių ciklo sutrikimų, mažėja lytinių hormonų, be to, svyruoja jų santykis, sutrinka folikulų brendimas kiaušidėse, vis rečiau vyksta ovuliacija. Paprastai šie požymiai atsiranda sulaukus 50-ies. Tačiau apie 15 proc. moterų kenčia dėl ankstyvos menopauzės, kai kiaušidės nustoja funkcionuoti neturint nė 45-erių. Gydytojai pastebi, kad tokių pacienčių daugėja, nors priežastys nėra visiškai aiškios. Tai lemia paveldimos ligos, imuninės sistemos sutrikimai, chromosomų anomalijos, infekcijos. Moteris ištinka ir dirbtinė menopauzė, kai kiaušidės pašalinamos chirurgiškai. Šioje srityje atliekama daug tyrimų, nes ankstyva menopauzė itin sukrečia. Ji reiškia dramatiškas permainas: subliūkšta viltys susilaukti kūdikio, kamuoja nerimas, ar nenukentės lytinis gyvenimas ir asmeniniai santykiai.
Užsienyje jau veikia vadinamosios hormonų klinikos, kuriose išvien dirba ginekologai, endokrinologai, neuroendokrinologai. Lietuvos moterys kol kas pagalbos ieško pas pavienius gydytojus. Tačiau gali būti, kad netolimoje ateityje ir mes žinosime, kaip išvengti nemalonios hormonų įtakos ne tik kūnui, bet ir nuotaikai, elgesiui. Ir galų gale pamiršime įkyrų klausimą: „Tai ką, vėl hormonai šėlsta?“
