„Turėtume siųsti radistus arba kažkokius didžėjus. Reikėtų juos pastatyti prie pulto, uždėti jiems ausines ir tegu groja tris minutes „bumčikus“ be jokių žodžių. Pašviesim šviesų, padarysim daug garso, pamojuosim tiems žiūrovams ir viskas, nes tai ir yra tikrasis mūsų tautos skonio, to, kas patinka žmonėms nuo Nemenčinės iki Šilutės, atspindys“, – siūlo T. Sinickis.
Šeštadienį prisijungsite prie nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos komisijos. Ar stebite atrankas? Turite favoritą?
Neturiu televizoriaus ir nežinau nei vienos dainos. Esu be jokių išankstinių skonių ar nuomonių. Ką išgirsiu, tą ir kalbėsiu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Premjera po 7 metų: Tomas Sinickis pristato pankišką dainos „Juokas pro ašaras“ klipą
Taip elgėtės sąmoningai ar „Eurovizija“ jūsų nedomino?
„Eurovizija“ domina visus, tačiau labai daug dirbu prie savo projektų ir tiesiog neturėjau laiko pažiūrėti, kas ten vyksta. Atrankų procesas yra kiek kitoks, nei tada, kai dalyvavau 2006 m. Dabar atrankoje – tas pats per tą patį ir, jeigu domina, užtenka pažiūrėti finalą. Taip jau atsitiko, kad šiemet „Eurovizija“ prasprūdo pro mano ausis. Labai džiaugiuosi, kad LRT pakvietė paklausyti ir dar pareikšti savo nuomonę.
Turbūt pažįstate beveik visus konkurso dalyvius. Ar pavyks atsiriboti nuo asmeninių simpatijų ir antipatijų?
Žinau ne visus dalyvius, tik scenos veteranus, naujokų nežinau. Neturiu jokių asmeninių simpatijų. Tikriausiai žinote, kokia psichopatinė asmenybė esu. Gal net blogiau bus tiems, kuriuos pažįstu.
Ką apskritai manote apie šį muzikinį konkursą?
Nėra taip, kad ten viskas labai gerai, bet nėra ir taip, kad labai blogai. Kiekvienais metais yra gerų dainų ir yra daug blogų dainų. Man įdomu stebėti šį konkursą antropologiniu požiūriu, nes, kai stebi didžiosios „Eurovizijos“ finalą, labai matyti, kaip šalys progresuoja, arba regresuoja. Žiūri į Balkanų šalis – per 10 metų jos tikrai pasikeitė, žiūri į Rumuniją – ten nepasikeitė niekas. Galima susidaryti vaizdą, kas Europoje apskritai vyksta, kokiame lygyje yra menai ir kokiame lygyje yra žmonių skonis, savivertė ir supratimas, kas yra pramogų pasaulis ir muzika. Labai gerai – nereikia niekur važiuoti, užtenka pažiūrėti „Euroviziją“.
2006 m. su grupe „Gravel“ nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje užėmėte ketvirtą vietą. Kodėl nebandėte dalyvauti dar kartą?
Nebedalyvauti nusprendžiau jau labai seniai. Kai sudalyvavome su „Gravel“ turėjome labai konkretų tikslą, kurį norėjome pasiekti dalyvaudami. Tikriausiai niekam nereikia meluoti, kad mes siekėme laimėti. Tikrai taip nebuvo. Mums tai buvo labai gera rinkodara ir, jei nebūtų „Eurovizijos“, tai manęs tikrai niekas Lietuvoje nežinotų, nebūčiau vedęs laidų televizijoje ar dalyvavęs muzikinėje veikloje. Savo tikslą „Eurovizijoje“ jau pasiekiau, ji man padarė labai didelę paslaugą.
Tais metais, kai mes dalyvavome, šis konkursas buvo labai populiarus, ji mėgo žiūrovai. Kiek atsimenu, paskutinis koncertas vyko „Siemens“ arenoje, neįsivaizduoju, kad šiandien konkurso finalas vyktų didžiausioje šalies arenoje.
2006 m. atranka buvo labai didelis postūmis mano muzikinei karjerai ir apskritai karjerai šou pasaulyje. Tiesiog nematau tikslo kažkam vėl kažką įrodinėti arba parodyti save. Manau, kad tie, kurie mane pažįsta, tai jau ir pažįsta ir žinos iki grabo lentos.
Savo publikos dalyvaudamas „Eurovizijoje“ nepraplėsiu, o važiuoti kažkur atstovauti Lietuvai būtų garbė, bet aš nesu tik atlikėjas, kaip daugelis dalyvių, labiau esu dainų autorius. Mielai sudalyvaučiau ir parašyčiau kažkam dainą. Tokią praktiką jau turėjau su Rūta Ščiogolevaite 2007 m. ir ji tik per klaidą ir dar ilgą Andriaus Mamontovo liežuvį neišvažiavo. Ji turėjo išvažiuoti, nes daina buvo žymiai geresnė už tą, kuri galiausiai laimėjo. Toks mano dalyvavimas yra įmanomas ir tikriausiai įvyks.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomo Sinickio albumo recenzija: Sinickis tėvas, Sinickis sūnus ir šventoji Mamontovo dvasia
Turiu ne vieną dainą, kurios pats nedainuočiau, nes pagal stilistiką ji man netinka. Tikrai neatmetu galimybės kažkam pasiūlyti. Šiemet turėjau dainą ir norėjome surasti vaikiną, kuris ją atliktų, tačiau tam pritrūko laiko, nes pats pradėjau retkarčiais dainuoti ir rengti koncertus. Galbūt kitais metais.
Šiemet nacionalinė „Eurovizijos“ atranka taip pat labai populiari, o taisyklės, kaip žinote, pasikeitusios. Kaip manote, koks atrankos principas yra geresnis? Toks, kuris buvo, kai dalyvavote jūs, ar toks, kaip šiemet?
Girdėjau, kad ši atranka populiari ir jos reitingai – geri. Lauras Lučiūnas man sakė, kad iš pradžių atranka buvo kritikuojama, tačiau, jei reitingai geri, reiškia, kad jie viską daro teisingai. Tai – paprasta taisyklė. Jeigu yra progresas ir žmonės labai žiūri, jiems tinka tokia atranka ir, matyt, ji yra geresnė, nei tais laikais, kai dalyvavome mes. Nors nežinau, kokie tada buvo laidos reitingai, bet įsivaizduočiau, kad prieš 10 metų nacionalinė atranka taip pat buvo viena populiariausių televizijos laidų LRT. Kai reitingai pradės kristi, tada vėl kažką reikės keisti.
Manau, kad žmonės, kurie ateina su savomis dainomis, ir tai aiškiai pasakoma ir suskirstoma į atskiras grupes, visada turės privalumą prieš tuos, kurie savo dainų neturi, nes žiūrovai juos už tai labiau gerbs. Bet, kaip ir sakiau, tai mano nuomonė, kuri neturi reikšmės.
Kokiais kriterijais jūs pats vadovausitės šį šeštadienį ir ko, jūsų manymu, reikia geram euroviziniam pasirodymui?
Geram euroviziniam pasirodymui reikia geros dainos. Galite daryti, ką norite, bet jeigu daina bus be priedainio ir nesąmonė su gramatinėmis klaidomis, kaip praėjusiais metais, niekas nepadės. Vertinsiu dainą, o ne tai, kas ten scenoje dedasi. Visa tai dar 100 kartų pasikeis, todėl vertinti, kaip jie atrodo ar šoka, net nėra prasmės, reikia žiūrėti tik į dainą.
Konkurso laimėjimui pakanka dainos. Jei prisiminsite visus konkursus, nebuvo nei vienos prastos dainos, kuri laimėtų. Visos jos turi ryškius priedainius ir nėra tokios lėkštos, kaip žiūrovui atrodo. Yra nemažai atlikėjų, kurių pasirodymai buvo paprasti, be jokių vingrybių, tačiau buvo geros dainos. Daina visada „ištrauks“.
Dažnai juokauju ir „Eurovizijos“ prodiuseriui sakiau, kad jei norime parodyti, koks yra tikrasis mūsų šalies muzikinis skonis, turėtume siųsti radistus arba kažkokius didžėjus. Reikėtų juos pastatyti prie pulto, uždėti jiems ausines ir tegu groja tris minutes „bumčikus“ be jokių žodžių. Pašviesim šviesų, padarysim daug garso, pamojuosim tiems žiūrovams ir viskas, nes tai ir yra tikrasis mūsų tautos skonio, to, kas patinka žmonėms nuo Nemenčinės iki Šilutės, atspindys. Bet jei taip negalima, tai reikia vertinti, kaip dainos yra parašytos ir ar jos tinka tam vokalistui, kuris atlieka kūrinį.
