Aš Sandra (25m.), o mano draugas – Tomas (23m.). Esam kartu jau ketveri metai.
Viskas prasidėjo 2010-ųjų gruodžio pradžioje. Dėl sveikatos negalavimų viešėjau pas krikšto mamą, ji turėjo nuvežti mane į Kauno sanatoriją. Mano pusbrolis Andrius beveik nepastebėjo, kad svečiuojuosi pas juos, jis visą laiką buvo įnikęs į kompiuterinius žaidimus ir nuolatos su kažkuo kalbėdavosi telefonu.
Man tai įgriso ir nusprendžiau pamokyti pusbrolio pašnekovą. Staiga pagriebusi telefoną, greitakalbe pasakiau, kad šiuo metu pas Andrių atvykusi jo pusseserė (aš), ir nesvarbu, kad visą laiką ji turi gulėti, ji juk irgi žmogus, jai reikia pusbrolio dėmesio ir panašiai.
Aš ten visko daug daug prisakiau ir, maniau, kad tikrai nė žodžio niekas neištars, bet klydau. Kitame telefono „laido gale“ žavus balsas paprašė nusiraminti, neva jis nežinojęs, kad Andrius turi svečių. Jis ėmė mane kalbinti, klausinėti, ir štai tada susipažinau su Tomu. Nuo tos akimirkos, kai išgirdau jo balsą, telefono iš rankų nebepaleidau. Kalbėjomės visą likusį vakarą, ir visą kitą dieną, net valgydavau su telefonu prie ausies, tiek daug visko norėjom viens kitam papasakoti, bet trečią dieną turėjau važiuoti į sanatoriją, apsikeitėm telefono numeriais, sakydami viens kitam, kad būtinai susisieksim. Taip ir buvo.
Kartais pajuokauju, kad jei nebūčiau sirgus, nebūčiau sutikus savo tikrosios ir vienintelės gyvenimo meilės. Ačiū tau likime.
Vakare jis jau teiravosi kaip jaučiuosi, ar patinka sanatorija ir panašiai, telefonu prakalbėjom visą naktį, mus išskirdavo tik tas laikas, kurį turėjau praleisti procedūrose.
Mane labiausiai žavėjo jo šnekumas, vaikiškumas, juokas, tai, kad ir mane jis nuolatos prajuokindavo. Ilgai nelaukusi nusprendžiau akis į akį susipažinti su šmaikštuoliu Tomu.
Negana to, kad pirmą kartą važiavau traukiniu, dar važiavau į nepažįstamą miestą (Vilnių) susitikti su mažai pažįstamu vaikinu. Bet aš nebijojau. Taip, dabar jūs sakysit, kad man pasisekė, galėjo baigtis kitaip, o aš jums pasakysiu, kad niekada nebuvau avantiūristė. Tiesiog tą kartą viskas buvo kitaip, visa širdim žinojau, kad nieko blogo nenutiks, kad Tomas geras vaikinas ir, kad privalau su juo susitikti.
Taigi. Stotyje manęs laukė aukštas, meškučio kailiu apsivilkęs, baltakepuris, plačiai besišypsantis vaikinas su rožyte rankoje. Nuo tos dienos mes esam kartu. Kartais pajuokauju, kad jei nebūčiau sirgus, nebūčiau sutikus savo tikrosios ir vienintelės gyvenimo meilės. Ačiū tau likime. Ir ačiū tau Tomai, kad esi man toks nuostabus ir geras.
ČIA RASITE daugiau šio konkurso meilės istorijų.
Atsiųskite savo istoriją ir gal jūs laimėsite sužadėtuvių žiedą, kurį juvelyrė Aušra Treigytė sukūrė specialiai parodai „Mūsų Vestuvės‘15“.
DĖMESIO: konkurso „Mūsų meilės istorija“ taisyklės.
Laukiame jūsų meilės istorijų!
