– Papasakok, kuo gyvenai, „Lilui ir Innomine“ pasukus skirtingais keliais? Koks buvo šis laikas?
– Auginau sūnų, kūriau muziką. Iš darbinės pusės turėjau dvi veiklas – muzikos agentūrą bei barą. Tai buvo pandeminiai metai, nuostabus laikotarpis dviem veiklom iš dviejų, baras prastovėjo uždarytas, su agentūra surengėm maždaug iki trijų koncertų. Sėkmingais metų nepavadinsi, bet pralaimėti irgi reikalinga.
– Ar dabar, žvelgiant iš poros metų perspektyvos, nesigailit priėmę tokį sprendimą?
– Priešingai, džiaugiuosi. Manau, šios grupės rėmuose mes padarėme viską, ką norėjom ir galėjom. Būtų buvę liūdna paversti šią grupę darbiniu arkliu. Jautėme, kad prie to artėjame. Festivaliuose bei miestų šventėse ir be mūsų užtenka muzikantų mirštančiom akim.
– Kuo tau skiriasi muzikos kūrimas dabar, solo ir kuriant duete „Lilas ir Innomine“? Kuo panašūs ir skiriasi šie muzikiniai projektai?
– Pagrindiniai skirtumai yra techniniai. Jeigu su Innomine turėjom nusistovėjusią eigą, aiškų procesą, atsakomybes, komandą, tai šiuo atveju viską reikėjo kurti iš naujo. Tai buvo ieškojimo bei eksperimentavimo metai, bet reziume – toks ir buvo tikslas, džiaugiuosi, kur tai nuvedė.
– Ką tau atneša kūryba?
– Būna, atneša džiaugsmo, būna – nerimo. Kartą yra atnešusi automobilį. Iš esmės to, ką atneša kūryba, amplitudė yra labai plati ir dažnu atveju destruktyvi. Bet tu pats renkiesi, ar to tau reikia.
– Solinį albumą brandinai daugiau nei dvejus metus, kodėl taip ilgai?
– Dveji metai yra jau kaip ir susiformavęs ciklas mano kūrybai, besitęsiantis nuo 2009-ųjų. Pirmieji metai – laikotarpis, kai viskas bręsta galvoje, antrieji – studijoje. Visgi, manau, pirmieji yra gerokai svarbesni – jeigu ateisi į studiją tuščias, nieko nebus.
– Kokios ir kiek dainų jame sugulė?
– Albume dainos, kurtos pastaruosius 2-3 metus. Dalis jų rašytos neturint aiškaus jų realizavimo plano. Pavyzdžiui, „Šiek tiek nori jos“ pradėjau rašyti ne sau, bet eigoje pasidarė gaila ir padėjau į stalčių. Todėl albumas išėjo kontrastingas ir įvairus. Mano skoniui gal kiek per kontrastingas, bet visgi suprantu priežastis ir apsistojau ties mintimi, kad man jis tą 2-3 metų laikotarpį ir reiškia, ir nieko iš jo išiminėti nereikia.
– Liepos 5 d. vyks pirmas tavo solinis koncertas Vilniuje, ar lauki susitikimo su klausytojais? Kaip jautiesi jam artėjant?
– Liepos 5-ąją pasitinku darbingai ir ambicingai, praėjo beveik pustrečių metų nuo paskutinio koncerto, susikaupė daug idėjų ir noro. Norisi parodyti viską, bet bandau galvą išlaikyti šaltą. Nesinorėtų išbėgti po pertraukos į aikštelę ir pradėti metimu į lentos kraštą.
– Papasakok daugiau apie koncertą, ko tikėtis?
– Galima tikėtis netikėto. Sukūrėme teatralizuotą šou „Niekas nėra tikra“ tema. Norėčiau, kad tik įžengę į teritoriją, žmonės pasijustų kiek siurrealiai ir koncertas neapsiribotų tik muzikine dalimi bei scena – šiuo atveju scena bus visa Lukiškių kalėjimo teritorija.
Čia galėsite sutikti ne tik mūsų grupę, bet ir aktorius, veikėjus bei personažus iš vaizdo klipų ir vizualizacijų. Su grupe paruošėme 75 minučių trukmės muzikinę programą iš pastarųjų metų kūrybos. Joje tilpo visi albumo kūriniai bei šiek tiek to, kas į albumą netilpo. Tai unikalus koncertas, nes nei vienas iš kūrinių dar niekada niekur neskambėjo gyvai – keliolika pirmų kartų per vieną vakarą.
– Kodėl tavo vardo nematome pagrindiniuose Lietuvos muzikos festivaliuose? Kokie tavo kriterijai, kas svarbu renkantis festivalį ar vietą koncertui?
– Turiu tikslą išmokti vadovautis labai paprastu kriterijumi – ar noriu? Į jį telpa labai daug. Apskritai, kalbant apie kūrybą, norėčiau daryti tik tai, ką noriu ir neiti į kompromisus, nes reikia. Tokiu pat paprastu kriterijumi vadovaujuos ir planuodamas koncertinę veiklą.
– Kur dar artimiausiu metu bus galima tave išgirsti?
– Šią vasarą suplanuoti tik du koncertai. Pirmasis jau kitą savaitę įvyks Vilniuje, apie antrąjį paskelbsim iškart po jo.
