– Kostai, šiandien jums sukako 67-eri. Jums skaičiai turi kokią nors reikšmę ar tai tik prabėgusio laiko simbolis?
– Jei atvirai šnekant, nelabai. Nemažas skaičius. Ką tik buvo 47-eri, laikas nesustabdomai bėga ir ne mūsų naudai. Priimu tai kaip būtinybę, kaip esybę, nieko čia nepadarysi. O praėjusių metų negaila, jei galėčiau, viską pakartočiau dar kartą ir nieko nekeisčiau, nebent tik išvengčiau padarytų klaidų. Bet aš pakankamai patenkintas savo likimu, šeima, karjera teatre, taip, kad pakartočiau turbūt viską.
– Neabejoju, kad jaunystėje gimtadieniai buvo minimi kur kas trankiau...
– Anksčiau išties mėgau susitikimus su draugais, jų dėmesys, šurmulys, kompanija. Gimtadieniai nepraeidavo be dainų, muzikavimo. Kaip ir visi artistai, dažniausiai juos sutikdavau scenoje, o jau vakare švęsdavau. Tuomet su susirinkusiais bičiuliais ir artimaisiais pasidalindavau naujomis idėjomis, dainomis. Bet kuo toliau, tuo gimtadieniai tampa ramesni. Tie, kas prisimena – prisimena, o tie, kas neprisimena – nereikia, kaip sakant, taip ir turi būti, tikriausiai.
Pamenu, vieną savo gimtadienį praleidau Kolumbijoje, jis kaip tik sutapo su Velykomis. 1990 ar 1991 metais. Nuvykome pas ponus Slotkus, į jų fazendą „Lituanika“. Tai buvo labai išraiškinga šventė, gražioje aplinkoje, ridenome kiaušinius. Vėliau Vytautą Slotkų nušovė. Likimas truputį tragiškas ir liūdnas, bet prisiminimai išlikę patys gražiausi.
– Tad kaip ta balandžio 22-oji minima dabar?
– Esame karantine, todėl švęsti neplanuojame. Ryte mane pasveikino žmona, išvedžiau pasivaikščioti savo šunelį, pavalgėme šventinių skanėstų ir keliavome pasivaikščioti prie jūros keturis kilometrus, nes dabar gyvename Palangoje. Dienos bėga neįtikėtinai greitai. Nors ir karantinas, atsikeli ryte, o jau, žiūrėk, vakaras. Labai padeda televizija. Žiūrėjome „Kino pavasarį“, daug filmų man paliko neišdildomą įspūdį, leido kai ką permąstyti.
Labai įsiminė „Kristaus kūnas“, šis filmas pasirodė nevienareikšmiškas. Baigėme žiūrėti naują „Popiežiaus“ serialo sezoną. Nors pirmasis man paliko didesnį įspūdį, buvo ne tiek laukiamas. Taip pat skaitau, niekaip negaliu pabaigti Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorės“, bet knyga man daro labai didelį įspūdį. Taip lekia mano dienos, taip atėjo 67-eri, ir nieko čia nepadarysi.
Taip lekia mano dienos, taip atėjo 67-eri, ir nieko čia nepadarysi
– Toks platus spektras skirtingos kūrybos neabejotinai yra ir puikus būdas pasisemti naujų idėjų. Gal ir pats filmuose, knygose ieškote naujų mūzų?
– Apie ateitį, kurią turėtų sudaryti kūryba, nieko negalvoju, gyvenu dabartimi, nes neleidžia sveikata. Vaikštau kaip tiksinti bomba. Niekada nežinau, kas gali įvykti. Po insulto vis neatsigaunu, groti kol kas negaliu, taip kad visi planai nukelti į ateitį. Bet turbūt taip turėjo būti.
Dabar labai erzina visa informacija apie koronavirusą, jos pernelyg daug, ji labai negatyvi. Bandoma išlaužti kažkokį pozityvą, bet, manau, kad daugelis ir verslo, ir meno žmonių yra užmiršti, jie nereikalingi, taip buvo visada.
– Sakote, kad menininkai šiuo metu yra užmiršti, kodėl taip manote?
– Suprantate, net ir „Sodra“ žadėjo išmokėti pensijas prieš Velykas, tą padarė tik joms praėjus, po savaitės. Skaudu, kada tu neturi pajamų, negali pragyventi oriai. Ir taip menininkai sunkiai verčiasi iš gaunamos pensijos, tada galvoji, kokiam velniui kažką reikėjo daryti, svajoti. Nereikia iš mūsų daryti kulto, antžmogių. Mes, kaip ir visi žmonės, mums reikia turėti pinigų už ką valgyti, bet apie tai kol kas niekas negalvoja. Tik skaitau, kad estai ir latviai su krize kovoja visai kitaip. Tai labai skaudina. Mūsų valstybė yra stipriai pasvirusi į šoną, norima ją išvis apversti. Nesuprantu šito, bet čia jau prasideda politika.
Man kartais atrodo, kad beviltiški yra žmonės, pilni iniciatyvos, darantys projektus, grojantys, kuriantys. Viskas atrodo kaip puota maro metu. Nors, galbūt aš pernelyg negatyvus, bet mane tai šiek tiek dirgina ir juokina. Dabar dar yra ir socialiniai tinklai – su kažkuo pasiginčiji, atrašai, kažkas prisiminė, padėkojo, nuotrauką parodė. Taip ir linksminiesi.
– Insultą patyrėte prieš dvejus metus, sunkiai valdėte ranką. Pauzė priverstinė. Ką pačiam reiškia taip staigiai atsitraukti nuo kūrybos, scenos, klausytojų?
– Po sudėtingų operacijų, šuntavimo išėjau iš teatro. Tegul ateina jaunesni žmonės ir padaro geriau nei padariau aš. Laikas užleisti savo vietą. Visiškai dėl to nesigraužiu. Tik dvigubai sunkiau gyventi pasidarė. Aš gaunu pirmo laipsnio valstybinę pensiją – 232 eurus, dabar, kad ją turėčiau, negaliu vykdyti jokios individualios veiklos – rengti koncertų, už kuriuos valstybei sumokėdavau mokesčius.
Labai trūksta scenos, bendravimo, nes visas mano gyvenimas praėjo su žmonėmis, klausytojais. Kartais netgi norisi pakalbinti miške sutiktą nepažįstamą žmogų. Bet, jei negalima, reiškia negalima.
Dabar laikausi visų nurodymų, nekontaktuojame, bet miške vaikštome be kaukės, nes nenoriu, trūksta oro, nepatogu, ypač nešiojant akinius. Manau, kad tai yra pakankamai rimta, kitų nurodymų stengiuosi nelaužyti, nes esu socialiai atsakingas ne tik už save, bet ir kitus žmones.
Vaikštau kaip tiksinti bomba
– Žmogus, susidūręs su sunkia liga, dažnai viską permąsto, tokios akimirkos daug ką pakeičia. Ką jūs supratote tuo metu?
– Kai guli ant operacinės stalo arba paskui, jei gyvas atsikeli, daug ką permąstai (juokiasi). Viskas yra sąlygiška...
– Tai ką jūs pakeitėte? Tikriausiai saldumynus teko mesti į šoną?
– Taip, stengiausi sveikai gyventi tris mėnesius, numečiau virš 10 kilogramų. Bet dabar karantinas varo į neviltį, nes nieko kita nedarai, tik valgai, o pasivaikščiojimai nepadeda taip, kaip anksčiau (juokiasi).
Kartais darau protarpinį badavimą, tada geriau jaučiuosi, būna lengviau. Tikiuosi, kad po gimtadienio pavyks susiimti, grįžti atgal į vėžes, nes dabar pritrūko šiek tiek valios. Nėra taip paprasta sėdėti namuose, kai žmona skaniai gamina, o virtuvėje viskas kvepia. Paskaitai, pasivažinėji dviračiu, pasivaikštai, o kai grįžti, norisi užkąsti, nes trūksta energijos netgi pasivaikščiojimui.
O kalbant apie žalingus įpročius, jiems atsisakyti kartais valios taip pat pritrūksta, bet rūkau minimalias, kaitinamas cigaretes, nes trūksta nikotino, organizmas reikalauja. Tai paprasčiausio žmogaus be valios ritualas. Žinau, kad negalima, bet prie kavos papapsiu (šypsosi).
Žinau, kad negalima, bet prie kavos papapsiu
– Bet jau ko iš jūsų neatimsi, tai tikrai pavydėtino santykio su žmona. Po tiek metų kartu tikrai galima jūsų klausti, kokia gi ta gerų santykių paslaptis?
– Mes abu esame teatralai, turime sūnų, kuris taip pat nuėjo į teatrą, yra operos dainininkas. Jį labai mylime, už jį visada sergame, laikome sugniaužę kumščius. Taip pat turime tris anūkus. Tai yra mūsų santykių receptas, kuris leidžia santuokoje gyventi jau 43 metus.
Aš nelabai tikiu, kad išsiskyrus galima rasti ką nors geriau. Pasukę skirtingais keliais žmonės susiranda vėl tokius pačius arba panašius į savo mamą, mylimuosius. Tai yra kaip aksioma.
O mes tiesiog gražiai gyvename ir kartu senstame. Kartais pasitaiko ginčų, bet išgeriame šampano ir barniai baigiasi. Greitai susitaikome, nes nei aš, nei Dalia nemoka ilgai nešiotis pykčio. Rytais pasisveikiname, pakštelime vienas kitam į žandą, pasakome labas rytas ir tuo viskas baigiasi. Buvo visko, bet patikėkite manimi, žmonės turi suprasti vienas kitą, o ne skirtis, daužyti ir mėtyti stiklines arba indus. Tai būtų absurdas.
– Sakoma, kad išsiskyrimai sutvirtina santykius. Jūsų šeimoje buvo kokių nors panašių išbandymų?
– Buvo visko, bet niekada nesiskyrėme, pavyko išlaviruoti. Man tai padaryti būtų buvę nepatogu prieš sūnų. Net ir jaunystėje aš jaučiau didelę pareigą, atsakomybę, kad jis užaugs ir bus priverstas svetimą žmogų vadinti tėvu. Tai buvo tabu, kurio niekada negalėjau peržengti kalbant apie visokius idiotizmus, šovusius į galvą.
Anūkai yra santykių receptas, kuris leidžia santuokoje gyventi jau 43 metus
Tai atėjo iš patriarchalinės šeimos. Mintis, kad galima palikti vaiką buvo visiškai nesuprantama. Namuose visko buvo, tėvai ir pykdavosi, bet man turbūt į kraują įaugę, kad vyrui nelemta nei išeiti, nei palikti šeimą. Tą įskiepijau ir savo sūnui.
– Savo sūnumi turbūt neapsakomai didžiuojatės?
– Be abejonės, nes jis lygiai toks pats profesionalas kaip ir aš, gal net didesnis. Turi didelę perspektyvą, puikiai dainuoja, kuria vaidmenis.
– Kalbant apie teatrą, turėjote labai daug žinomų, artimų draugų, kurie jau paliko šį gyvenimą. Jei galėtumėte, su kuo dar kartą pasikalbėtumėte, ką šiam žmogui pasakytumėte?
– Labiausiai norėčiau pasikalbėti su Vytautu Žalakevičiumi, jis buvo apsiskaitęs, eruditas, neeilinio mąstymo žmogus. Tai matyti ir iš jo filmų. Yra daugybė žmonių, kurie jau išėjo.
Eimuntas Nekrošius – jo labai trūksta, visada rasčiau ko paklausti, kaip pasiguosti. Mes prieš mirtį daug bendraudavome, kalbėjome apie šeimą, anūkus, vaikus, jų pasiekimus. Tai labai suartindavo. Daugiau nenoriu minėti, bet visų išėjusių draugų trūksta, su jais buvau daug stipresnis. Jie man padėdavo rasti išeitį, suprasti, kas esu, kaip galiu geriau dirbti, kur klystu. Netgi patardavo, kurios dainos turi išvysti dienos šviesą.
– O kam pirmiausia leisdavote įvertinti savo kūrybą?
– Iš pradžių parodydavau Daliai, ji turi gerą nuojautą ir muzikinę klausą, nors nedainuoja. Bet žmona labai jaučia, ar daina pakerės publiką. Mano kūryba tuo įdomi, kad joje labai geri žodžiai, todėl nesudominti negalėjo. Taip pat patardavo sūnus, anūkai, marti, kuri yra puiki muzikantė. Sulaukdavau daugiausiai teigiamų komentarų, bet aš ir pats turiu stiprią intuiciją, greitai suprantu, kad dainai yra lemta gimti. Dabar tokių, kurios nugulusios stalčiuje, susirinktų vos keletas.
– Ir pabaigai – kultinis klausimas. Ko sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Kadangi jau pasiekiau tokius metus, norėčiau sau palinkėti tik sveikatos ir gyvenimo džiaugsmo. Nes kuo toliau, tuo jis greičiau gęsta. Noriu dar pagyventi kiek man skirta Dievo, nors keletą metelių, negalvojant apie mirtį. Toks galvojimas kankina, vargina. Nors protingam žmogui tai yra būdinga ir visiškai priimtina.
