Sunkiai įsivaizduoju tave dirbančią nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro...
Bet aš vaikštau į darbą! Kartais bendradarbiai juokiasi: atėjo, apsisuko ant kulno ir išėjo. O man – svarbu. Savo ateitį sieju tik su agentūra. Sėdėti vienai bute su kompiuteriu ant kelių ir juodais pinigais – ne man!
Viešojoje erdvėje radau minimą dar vieną tavo profesiją – gidė. Laisvalaikiu vedi ekskursijas?
Vilniaus kolegijoje esu baigusi turizmo studijas, tačiau gide niekada nedirbau. Na, nebent, kai draugams ir bičiuliams žiemomis organizuoju slidinėjimo keliones. Šiais metais slidinėtojų sąraše buvo net dvidešimt pavardžių. Argi tai ne darbas pagal specialybę (juokiasi)?
Jei jau kalbame apie specialybes... Daugybę metų žaidei rankinį, vos prieš keletą – į spintą padėjai sportinius batelius. Kodėl ši, o ne kita sporto šaka?
Ak, rankinis, rankinis... Mano tėvai – krepšininkai, užaugau sporto salėje. Mergaičių krepšinio komandos Druskininkuose nebuvo, užtat mane pastebėjo rankinio treneris Albinas Arbačiauskas. Nežinau, kas iš tokios judrios būtų išėję: vis su tėvu kaip bachūras – į krepšinį, į garažą. Penkiolikos išvažiavau į Vilnių, pradėjau mokytis sporto mokykloje. Sau atrodžiau tokia suaugusi! Ir tėvų man Vilniuje nereikėjo. Pirmąsyk vieniša pasijutau dvidešimt penkerių, kai ėmiau žaisti Vokietijoje. Žiauriai trūko tėvų, skambindavome vieni kitiems kiekvieną dieną.
Ką reiškia penkiolikos metų pradėti suaugusio žmogaus gyvenimą?
O... Penkiolikos metų?! Tai dabar atrodo, kad vaikas, o tada juk pirmuosius pinigus uždirbau. Mane pakvietė į geriausią to meto moterų rankinio komandą „Eglė“, paskui ir į Lietuvos rinktinę. Būdavau visur, kur vykdavo veiksmas, tačiau baliai, festivaliai sportui netrukdydavo. Kasdienės treniruotės labai gerai įstatydavo į vėžes (juokiasi).
Visą Laisvės Radzevičienės interviu su Kotryna Kunigėle rasite žurnalo „Laima“ rugsėjo numeryje.
