Modelis Paula Čepinskaitė leidosi į vieną svarbiausių kelionių savo gyvenime. Ir čia ji vyko ne dėl savęs, ne pailsėti, o suteikti pagalbą tiems, kuriems labiausiai jos reikia. Mergina visą mėnesį gyveno Tanzanijos kaimelyje, vietinėje mokykloje leisdama laiką su vaikais ir juos mokydama.
Nors daug savanoriavimo patirties ji ir neturėjo, tačiau Afrikoje tai nebuvo svarbu – svarbiausia paprasta, žmogiška šiluma ir buvimas šalia. „Noras suteikti pagalbą ir bent truputėlį palengvinti kitų gyvenimą buvo viena pagrindinių priežasčių man pačiai stumtis į priekį. Mintis apie Afriką galvoje kirbėjo jau seniai, tačiau prireikė laiko, kad pasiruoščiau tiek fiziškai, tiek protiškai, tiek finansiškai“, – 15min pasakojo Paula.
Kelionę į Tanzaniją ji dar ir pati susiorganizavo – taip buvo tikra, kad kiekvienas išleistas centas bus skirtas vietiniams.
„Nemažai organizacijų manipuliuoja, apeliuodamos į taurius ir naivius žmonių siekius padėti. Norėdamas savanoriauti turi sumokėti dideles sumas pinigų, kurios dažnai niekuomet ir nepasiekia tų, kuriems jie yra skirti. Nenorėdama likti apgauta, nusprendžiau vykti savarankiškai, ir pati pamačiusi situaciją savo akimis, sumą, kurių prašo organizacijos, investuoti tiesiogiai į žmones, aprūpinant juos maistu ar suteikiant kitokią reikiamą pagalbą.
Savanoriavimo galimybių paieškoms teko skirti nemažai laiko. Kadangi artimoje aplinkoje neturėjau nieko su panašia patirtimi, teko klaidžioti kibernetinėse erdvėse ir savarankiškai atsirinkti, kuo tikėti ir kuo ne. Žinojau, kad noriu dirbti su vaikais, kadangi šioje sferoje jaučiuosi stipri, kad galėčiau padėti – juos mokyti, rūpintis, užsiimti. Turiu mažesnę brolį ir sesę, žinojau, ko tikėtis“, – šypsojosi ji.
Į kelionę mergina leidosi ne tuščiomis – su pilnu dovanų lagaminu. Įsimetusi vos keletą savo daiktų, visą kitą vietą užpildė vaikams skirtos lauktuvės.
„Nors prieš išvykdama raginau pažįstamus atnešti man bet kokių daiktų, kurie galėtų praversti Afrikos vaikams, negalėčiau sakyti, kad tokių atsirado daug. Beveik viską su šeima nupirkau pati. Vaikams nuvežiau kelias dėžutes flomasterių, spalvotų pieštukų, spalvinimo knygelių, konstruktorių, angliškų vaikiškų knygučių, sesės ir brolio išaugtų drabužių bei batukų, saldainių, pripučiamą šokinėjimo kamuolį, skraidančias lėkštes, atminties žaidimą. Tuo tarpu mano mantą sudarė keletas drabužių ir tiek“, – vardino P.Čepinskaitė.
Visgi išvažiuoti savanoriauti nėra taip paprasta ir pigu, kaip galėtų iš pradžių atrodyti. Kainuoja skiepai, vaistai, o ir savanoriavimo viza – 200 dolerių. Mergina gyveno nakvynės namuose, kurie apgyvendina savanorius ir aprodo vietas, kuriose pagalba iš tiesų reikalinga – viena naktis su pusryčiais ir vakariene atsiėjo 20 dolerių.
„Nemažai žmonių įsivaizduoja, kad savanoriaudami turėtų gauti apgyvendinimą ir maistą, nes juk tai nelengvas darbas negaunant nieko atgal. Tačiau reiktų suprasti, kad vykstant į tokius kraštus, ten, kur reikalinga pagalba, žmonės patys kovoja už maistą ir stogą virš galvos, tad už šiuos dalykus teks susimokėti pačiam“, – kalbėjo Paula.
Permokėjo dėl odos spalvos
Atskridus į Keniją ir tik žengusi pro oro uosto duris, Paula sako iškart pagalvojo: „Ką aš čia darau?“. Toli nuo artimųjų, visiškai viena nepažįstamoje aplinkoje ir net neįsivaizduojanti, kas jos laukia.
„Suvokiau esanti viena, be plano, be gyvenamosios vietos nakčiai – nors buvau nusižiūrėjus nakvynės namus, taksi vairuotojas atsisakė mane ten vežti, įspėdamas, kad kitą dieną į autobusą, vežantį į Tanzaniją, neįlipsiu. Tad teko rizikuoti ir pasitikėti vietiniais. Pirmą kartą gyvenime pasijaučiau tokia mažuma – buvau viena iš nedaugelio ten buvusių baltaodžių. Tačiau jau kitą rytą supratau, kad baiminausi be reikalo – Afrikos žmonės labai draugiški bei malonūs.
Kiekvienas baltaodis ten vertinamas kaip žmogus, turintis pinigų. Deja, bet permokėti tekdavo beveik visuomet. Viešbučio kambarys Kenijoje atsiėjo apie 70 dolerių nakčiai, už taksi sumokėjau apie 20 dolerių. Kuomet pasidalinau savo patirtimi su vietiniais atvykusi į Tanzaniją, jie neslėpė – tai kaina už buvimą „mzungu“ (baltaodžiu)“, – sakė Paula.
Žiūrėkite vaizdo įrašą iš Paulos kelionės
Išsiilgę žmogiškos šilumos
Atvykusi į Tanzaniją, Paula pradėjo savanoriauti Tabasamu vaikų namuose, kuriuose gyvena apie 20 vaikų. Kai kurie yra palikti tėvų arba tapę našlaičiais, kiti – atiduoti su viltimi, kad turės geresnes gyvenimo sąlygas nei namuose, ir lankomi tėvų: „Kiekvienas jų buvo išsiilgęs dėmesio ir meilės, tad sava pasijutau jau pirmosiomis akimirkomis.“
„Kiekvieną dieną atsikeldavau apie pusę septynių ryto ir išvažiuodavau į vaikų namus. Mano kelionė iki ten trukdavo 1,5 val. Važiuodavau dala dalomis, o po to tekdavo nueiti apie 5 km pirmyn, o grįžtant namo tiek pat atgal. Prieš aplankydama vaikus kas rytą nupirkdavau jiems vaisių iš vietinių moterų – stengiausi paremti moteriško verslo iniciatyvas. Kai pasiekdavau vaikų namus, pirmiausia visus juos išbučiuodavau, tada padėdavau išsivalyti dantis, pavalgyti pusryčius. Tada dažniausiai plaudavau iš vakaro užsilikusius nešvarius indus, skalbdavau drabužius, šluodavau ir tvarkydavau namus. Atėjus žaidimų laikui – jau iš vakaro paruošdavau veiklos vaikučiams, tad mokydavomės raidžių, piešdavom, skaičiuodavom, karpydavom, skaitydavom knygutes. Apie pirmą valandą padėdavau ruošti pietus, tuomet juos pamaitindavome, vėlgi išplaudavau indus, dar truputėlį pažaisdavome ir važiuodavau namo“, – pasakojo ji.
Kelias dienas jai teko savanoriauti ir mokykloje. Turbūt niekada nepagalvotum, kad vos kelerių metų vaikams gali rūpėti mokslai. Tačiau Tanzanijoje, Paula sako, net patys mažiausi rodė iniciatyvą mokytis.
„Kadangi mokiau mažiausiųjų klasę, mokėmės raideles, piešėme, dainavome ir mokėmės rašyti bei atskirti skaičius. Bendravome su jais ir angliškai ir suahilių kalba, jei ištikdavo keblumų, visuomet šalia turėjau padedančia vietinę mokytoją. Buvo vaikų, kurie būdami vos 3–4 metų, jau mokėjo suskaičiuoti iki 20, atskirti visas raides ir daryti nesunkius matematinius uždavinius. Žinoma, buvo ir tokių, kurie ištisą dieną stengdavosi apvesti vieną raidę. Bet nepaisant to, visi stengėsi ir visi džiaugėsi būdami mokykloje.“
Žinoma, buvo akimirkų, kai vaikai reikalavo ir didelės pačios Paulos kantrybės, tačiau ji mielai atidavė visą save: „Dažnai tekdavo vytis savo vaikučius ir atitraukti nuo šalia besiganančių ožkų, ar kantriai aiškinti, kad mėtantis akmenimis vienas į kitą galima susižeisti. Kartą teko pačiai kopti į medį, kad nuskinčiau jiems mangą – tik taip galėjau sulaikyti juos nuo akrobatinių triukų ant šakų.“
Pasak Paulos, viską atpirkdavo vaikų akys, kurios tiesiog nušvisdavo jai įžengus pro duris. Nors ir 3–4 metų mažieji jau puikiai mokėjo savimi pasirūpinti patys, tačiau šilto kontakto su žmogumi jiems ypač trūko.
„Pirmosios dienos buvo šokiruojančios. Pamenu, skambinau mamai verkdama, nes rodėsi, kad atiduodu visą save, tačiau to neužtenka. Matydama vaikus, laukuose ganančius ožkas ar bėgančius ištiestais delnais prašant maisto, klausiau visatos, kodėl ji taip negailestingai iš jų atėmė vaikystę? Kai aplankiau vaikų namus ir pamačiau, kokiomis sąlygomis šie maži stebuklai gyvena, ką valgo ir vis dėlto kaip džiaugiasi viskuo, ką turi, jaučiau, kaip širdis plyšta į tūkstančius dalelių. Tačiau gailestį laikui bėgant pakeitė susižavėjimas“, – sakė P.Čepinskaitė.
O vietiniai tapo jos įkvėpimo šaltiniu: „Galbūt jų gyvenimas atrodė skurdus, jei gyvenimą vertinsime popierinėmis kupiūromis. Tačiau dvasiškai jie buvo kur kas turtingesni. Kiekviena išgirsta istorija mane priversdavo krūptelėti, bet spindinčios pasakotojų akys – tikėti ir vertinti tai, ką turiu kur kas labiau. Kaskart prieš valgydami vaikai sudėdavo rankas maldai ir padėkodavo Dievui už tai, kas patiekta ant stalo, net jei tai – vien pupos su kukurūzais. Kiekvieną vakarą galėjai girdėti karštai besimeldžiančių žmonių balsus. Kiekvieną sekmadienį bažnyčios būdavo pergrūstos žmonių, net jei mišios prasidėdavo dar prieš septintą valandą ryto. Suvokiau, jog tai, ką priimdavau kaip savaime suprantamą tiesą, yra palaiminimas ir dovana. Tos „nuobodžios“ dienos, kuriomis skundžiamės, daugeliui Afrikoje gyvenančių žmonių būtų palaima – juk nereikia kovoti už išlikimą, ieškoti maisto, vietos, kur miegoti.“
O juk čia dauguma vietinių negali pasigirti nei jokia technika, nei maisto įvairove: „Tokie mums primityviai atrodantys buitiniai dalykai kaip dujinė viryklė, skalbimo mašina ar dušas, ten neegzistuoja. Indus ir rūbus plaudavome lauke, ten pat prausdavome ir vaikučius, o maistą ruošdavome ant anglių. Maistas, kurį jiems ruošdavom, apsiribodavo 3 patiekalais – „ugali“ (kukurūzų košė), kukurūzai su pupomis ir ryžiai.“
Parama iš Lietuvos
Šiai veiklai Paula atsidavė visa širdimi – ji ne tik neskaičiavo nei laiko, nei jėgų būdama su vaikais, bet tuo pat metu stengėsi vaikams gauti dar daugiau paramos. Socialiniuose tinkluose dalindamasi akimirkomis iš gyvenimo Tanzanijoje, žibančiomis vaikų akimis ir šypsenomis iki ausų, ji papirko ir daugiau žmonių, norinčių padėti.
„Daug paramos gavau ir iš Lietuvos gyventojų. Buvau labai maloniai nustebinta, kad žmonės neliko abejingi – tik jų dėka galėjome išleisti du vaikučius į mokyklą, visiškai apmokėti jų vieną mokslo semestrą ir aprūpinti maistu. Žinoma, nesiruošiu nuleisti rankų ir dabar. Parama ten reikalinga ir stengiuosi daryti viską, kad ir per atstumą galėčiau jiems padėti.“
Paula ragina padėti visus. Vaikų namų banko sąskaita:
Gavėjo sąskaita: 002-2004484
Gavėjo vardas: David Wilson Joseph
Bankas: Barclay's
Laiminga kaip niekada
Paula sako, kad laikas, praleistas Afrikoje, buvo be galo vertingas: „Nė minutės nebuvau pagalvojusi, kad man per sunku. Priešingai, jaučiausi laiminga kaip niekuomet. Džiaugiausi vakarais jusdama nuovargį, kiekvieną rytą pasitikdavau su šypsena. Buvimas su vaikais gydo sielą, ne išimtis buvo ir manoji.“
Tanzanija ją sužavėjo ne tik savo gamta, bet ir žmonėmis, kurie išmokė ir ją džiaugtis kiekviena akimirka.
„Gyvenime stengiuosi vadovautis viena paprasta taisykle – niekuomet neturėti jokių lūkesčių, kadangi, manau, jos yra priežastis viso mus aplankančio liūdesio ir nusivylimo. Taigi nekėliau jokių lūkesčių ir šiai kelionei. Ir dabar galiu pasakyti, kad tai buvo viena nuostabiausių mano gyvenimo patirčių. Būdama ten atradau dvasinę ramybę. Laikas, kurio vakarietiškoje kultūroje taip stinga, būnant ten išnyko. Nelikus skubėjimo, neliko ir streso. Basomis pėdomis kiekvieną dieną nubraukdavau rytinę rasą susirinkusią ant žolės. Naktimis praleisdavau valandas tiesiog žvelgdama į dangų ir į tas ryškias žvaigždes, kurias namuose užgožia gatvių žibintai. Pirmą kartą gyvenime supratau žodžių „atiduoti viską“ prasmę, kai afrikietė mergina, tapusi ir viena nuostabiausių draugių, savo sąskaitoje turėdama paskutinius 30 dolerių, kurie buvo jos viso gyvenimo santaupos, atidavė juos sesės vyrui, kadangi jam buvo reikalinga skubi operacija. Ir man paklausus, ką dabar darys, ji tik nusišypsojo ir atsakė: „Jam dabar jų reikia labiau nei man, o aš rasiu būdų, kaip išsiversti.“
Visi materialiniai dalykai man nuvertėjo. Pernelyg dažnai apakinti noro turėti daugiau ir daugiau, pamirštame sustoti ir padėkoti už tai, ką jau turime. Buvau sužavėta, kaip žmonės rūpinasi vieni kitais. Viskuo, ką turi, jie dalinasi, nes supranta, ką reiškia būti alkanam, ką reiškia būti ištroškusiam. Ir juk kiekvienas mūsų turime kažką, ką slepiame, kažką, ką prisiminus mums suspaudžia širdį, kažką, kas mūsų naktis daro bemiegėmis, o lietingus vakarus – niūriais. Tik problema ta, kad per dažnai manome, jog esame tokie vieninteliai ir stokojame supratingumo kitiems. Vieni kankinasi būdami alkani fiziškai, kiti – dvasiškai, ir negalime pasakyti, kad vieno kančia didesnė nei kito. Nėra geresnio jausmo, nei daryti kažką dėl kito gerovės, ir kiekvienas, kuris jaučiasi nelaimingas, turėtų tai išbandyti“, – sakė modelis.
Po tokios gyvenimo kelionės, Paula net neabejoja, kad dar kartą grįš: „Mano širdis neatlaikytų minties, kad niekada nebepamatysiu savo vaikučių. Privalau patikrinti, kaip jiems sekasi, ar jie eina į mokyklą, ar turi ką valgyti. Ir kas gi negrįžtų į vietą, kurioje jautėsi laimingesnis nei bet kada anksčiau?“ – 15min sakė Paula Čepinskaitė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sukrečianti modelio Paulos Čepinskaitės patirtis: „Netekau tiek svorio, kad kilo klausimas, gyventi ar mirti“
