Apie tokį prieš keturiolika metų prasidėjusios draugystės vainikavimą tuomet dar 18-metis Sergejus Maslobojevas nebūtų nė pagalvojęs. Kadaise draugų kompanijoje sutikta Airinė, į kurią Sergejus ilgą laiką žiūrėjo tik kaip į artimą bičiulę, po beveik septynerius metus trukusios draugystės balandžio 20-ąją tapo jo žmona.
„Artėjant vestuvėms jaučiau vis didesnį jaudulį. Jis panašus į tą, kurį jaučiu prieš varžybas: laukimas, nežinia. Varžyboms tu daug ruošiesi, bet niekad nežinai, kaip jos pavyks. Vestuvių jaudulys – šviesus, viduje malonu. Jau savaitės viduryje nekantravau, kada greičiau užsidėsime tuos žiedus“, – prieš vestuvių ceremoniją kalbėdamas su 15min pripažino boksininkas.
Vestuvių dieną pora apsikeitė unikaliais ir labai svarbiais žiedais, kuriuos pagamino iš Airinės mirusio tėčio žiedo: „Tikimės, kad mūsų žiedai taps tradicija, juos dovanosime savo vaikams, taip perduosime iš kartos į kartą“.
Šeštadienio rytą ceremonijos Santuokų rūmuose metu susituokę Sergejus ir Airinė džiaugėsi, kad svarbią dieną šalia jų yra patys brangiausi draugai ir bičiuliai, tačiau pripažino, kad šį kartą jiedu tenorėjo įteisinti santykius, o didelė puota laukia ateityje.
Po ceremonijos jaunavedžiai su svečiais vyko į fotosesiją prie Katedros, o vėliau laukė šventiniai pietūs viename sostinės restoranų. Pasveikinti jaunavedžių atvyko ir operos solistas Merūnas Vitulskis su žmona Erika.
15min S.Maslobojevas papasakojo apie judviejų pažintį, pirmąjį bučinį, santykių krizes ir bandymą susilaukti vaikų. Ir nors žinomas boksininkas atvirai pripažino, kad svajonių vestuves jiedu dar tik kels ateityje, ši diena taip pat labai ypatinga – žengdami prie altoriaus Airinė ir Sergejus nė sekundei nepamiršo netrukus juos aplankysiančio džiaugsmo – antrojo vaiko.
– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su Airine?
– Su Airine susipažinome vienoje draugų kompanijoje. Tuo metu draugavau su jos drauge, ji – su vienu mano draugu. Tiesa, tada mes dar visi vaikai buvome, man 18, jai 14. Netrukus išvykau į Vilnių, tačiau ten mano santykiai nesusiklostė, prabėgo septyneri metai, vis grįždavau į Klaipėdą ir vieną kartą vasarą sutikau ją einančia gatve.
Kai ją pamačiau, mane užplūdo labai keisti jausmai, tarsi gulbė pražydo
Kai ją pamačiau, mane užplūdo labai keisti jausmai, tarsi gulbė pražydo, tačiau mes tik pasisveikinome. Ji buvo su tokia ryškia suknele. Tada praėjo ilgas tarpas, kai nebendravome. Į Klaipėdą grįžau žiemą, ji dirbo naktiniame klube barmene, o aš ten apsilankiau su draugais. Mes kalbėjome, kalbėjome ir staiga mane apėmė toks labai keistas jausmas, kuris sakė, kad man reikia atsisukti atgal. Aš pasisukau ir žiūriu – prieš mane stovi Airinė, tą pačią akimirką ji pakelia akis. Mūsų žvilgsniai sustojo. Po kelių minučių sustingimo linktelėjau galva, ji taip pat su manimi pasisveikino.
Tuomet draugai nusprendė važiuoti švęsti į kitą vietą, o aš norėjau pasilikti klube. Palaukiau, kol jis užsidarys, sulaukiau jos, nuvažiavome į kitą vietą, kur dažniausiai afteriai vyksta. Abu sėdėjome prie baro, prisiminėme tuos senus laikus, kai dar buvome vaikai. Ji sėdėjo su marškinėliais be rankovių, matėsi tatuiruotė. Ir mane vėl pagavo kažkoks jausmas, pats nesupratau, kaip peržengiau draugystės ribą, pabučiavau jai petį ir paklausiau: „Airine, ar pagimdysi man sūnų?“ Ji šiek tiek pasimetė, bet pasakė, kad taip.
Vėliau man prisipažino, kad buvo kiek šokiruota tokiu mano pasakymu per pirmąjį pasimatymą, bet suprato, kad viskas eina teisinga linkme. Po to vakaro aš supratau, kad ji bus mano ir važiuos su manimi į Vilnių. Po nepilno mėnesio draugystės parsivežiau ją į Vilnių, o praėjus lygiai metams po mūsų draugystės per Kalėdas ji man pranešė, kad laukiasi – kaip dovaną įteikė nėštumo testą. Kitais metais mums gimė sūnus.
Buvau tas jaunikis, kurio norėjo daug moterų, daug ir pats sau tada leidau
– Kaip suprantu, jūs ir buvote judviejų draugystės iniciatoriaus?
– Taip, bet ji mano pastangomis kurį laiką netikėjo. Buvau tas jaunikis, kurio norėjo daug moterų, daug ir pats sau tada leidau. Bet aš daviau žodį ir jo laikiausi.
– Kokie buvo jūsų pirmieji pasimatymai?
– Mūsų draugystės pradžioje buvo taip, kad pas ją atvažiuodavau į klubą, laukdavau jos iki paryčių, prašydavausi pasilikti, o ji man atsisakydavo. Viskas pasikeitė po vieno kalėdinio mūsų sporto klubo vakarėlio. Visą naktį šventėme, o paryčiais paskambinau jai ir pasakiau, kad atvažiuoju. Ji apsimiegojusi sutiko, vėliau man pasakojo, kad pati nesuprato, kodėl taip pasakė. Aš sėdau į automobilį ir atvažiavau. Pabuvau pas ją keletą dienų, tada ji pas mane į Vilnių atvažiavo, paskui vėl aš pas ją, ji pas mane. Galiausiai aš atvažiavau pas ją ir išsivežiau su visais daiktais ir šunimi. Pradėjome gyventi kartu.
Kovotojo Sergejaus Maslobojevo vestuvių akimirkos – galerijoje:
– Ar draugystės metu buvo kažkokių santykių išbandymų?
– Mūsų šeimoje išbandymai vyksta nuolatos. Net ir dabar – savaitgalį apsikeisime žiedais, bet net ir likus kelioms dienoms iki šios akimirkos, turime nesutarimų. Bet toks mūsų būdas, abu esame tvirto charakterio, abu nenusileidžiame, tad ir kyla nesusipratimai. Jai atrodo, kad aš nemaloniai kalbu, man atrodo, kad ji turi nusileisti. Visa tai aš vadinu ego karais.
Kiekviena diena su Airine man yra išbandymas. Ne tik mūsų santykių išbandymas, bet ir savęs auklėjimas. Kiekvieną dieną bandau, žiūriu, kaip ji reaguoja.
Prisipažinsiu, kad mūsų draugystės metu buvo ir lūžis, kai galvojau, kad gal mums ne pakeliui. Bet reikėjo laiko, taip pat nuvažiavome į seminarą pas specialistus ir supratome, kad problema slypi ne partneryje, bet mumyse. Tu gali pakeisti partnerį, bet jei tu elgsiesi taip pat, kaip anksčiau, tokia pati ateitis laukia ir su kitu partneriu. Reikia pradėti nuo savęs.
Prisipažinsiu, kad mūsų draugystės metu buvo ir lūžis, kai galvojau, kad gal mums ne pakeliu
– Sergejau, kaip draugystė su Airine pakeitė jus patį?
– Pokyčių išties labai daug. Esu mažiau išsiblaškęs, labiau koncentruojuosi į gyvenimo tikslus. Kai po metų draugystės ji pastojo, aš iš karto gyvenime susidėliojo prioritetus. Supratau, kad turiu gyventi ne tik dėl savęs, bet ir dėl šeimos. Dėl jų turiu daug ką aukoti, visą savo gražų jaunystės laiką, kurio metu galėčiau sau leisti viską. Aš pasirinkau kitą kelią, dabar visą savo laiką skiriu šeimai.
– Kaip ir kada įvyko jūsų sužadėtuvės?
– Susižadėjome, kai Airinė laukėsi pirmojo vaiko. Tada aš jai pasiūliau, jei ji jaučia būtinybę, susirašyti. Ji pasakė, kad nenori tokią akimirką būti nėščia. Nori, kad viskas būtų natūraliai. Ji nematė ir noro manyje to daryti.
Aš tada tikrai nedegiau šia mintimi ir tai tęsėsi iki tol, kol sužinojau, kad ji laukiasi antrojo vaiko. Siūlymas rengti vestuves gimė spontaniškai – antrą kartą pasiūliau jai susituokti Santuokų rūmuose, o po metų, kitą vasarą, daryti vestuves bažnyčioje.
Vestuves norėjau atitolinti, nes viduje net ir dabar jaučiu baimę. Mano draugų rate labai daug porų, kurios kartu gyveno 6-8 metus, viskas ėjosi kaip per sviestą, spinduliavo meile, bet susituokė ir po pusės metų išsiskyrė. Su pykčiais, cirkais, turto dalybomis ir visomis kitomis nesąmonėmis. Todėl aš nusprendžiau iš pradžių Airinei pasiūlyti susirašyti, kad vaikas iš karto gimęs turėtų mano pavardę.
Pavadinčiau tai eksperimentu – jeigu viskas gerai, po metų surengsime vestuves, tada antrajam vaikui bus metai, jis galės jau kartu dalyvauti. Atšvęsime vestuves, prisieksime prieš Dievą ir kur nors pagaliau iškeliausime. Susirašymą paminėsime kukliai, o nuo pirmadienio vėl kibsime į darbus, gegužės trečiąją manęs laukia varžybos.
– Pirmąjį kartą jūsų siūlymo susirašyti sužadėtinė atsisakė. Kokia buvo jos reakcija po antrojo siūlymo?
– Susirašymo datą išsirinkome prieš keletą savaičių, pas mus gyvenime viskas vyksta ekspromtu. Tuo pačiu aš jai pasiūliau iškelti ir vestuves. Susirašyti ji sutiko, tačiau vestuvių kelti nesutiko, sakė, kad tokia diena tik kartą gyvenime. Ji nori jaustis laisva ir laiminga: neturėti pilvo, būti liekna ir su balta suknele.
Moterims, matyt, tai labai svarbu, tačiau mums, vyrams, tai sunku suprasti, aš iki šiol nesuprantu (juokiasi). Kiekviena moteris apie tai svajoja visą savo gyvenimą ir nori, kad ta diena būtų tobula. Mano svajonės susijusios su sportine karjera, jos svajonė susijusi su vestuvėmis. Darysiu viską, kad ją išpildyčiau, nenoriu, kad ji man sakytų, jog nesistengiau.
– Kaip suprantu, medaus mėnesį taip pat teks nukelti kitiems metams?
– Taip, sužadėtinei nėštumas, manęs laukia varžybos. Jaučiuosi pavargęs, nežinau kokioje būsenoje būsiu rytoj. Kadangi dabar pasiruošimo varžyboms įkarštis – per dieną po dvi, tris treniruotes, tad nuotaika nėra labai gera. Gal išvykti kažkur pailsėti sugalvosime po varžybų maratono, bet nevyksime kur nors toli, ilsėsimės čia.
– Kaip jūs pats apibūdintumėte meilę Airinei? Kokia ji?
– Airinė – antra pusė, kuri papildo. Dabar ir jai sunkus etapas, ji turi labai daug įvairių darbų. Man tas pats, todėl šeimoje jaučiame įtampą. Nėra taip, kaip filmuose, kad viskas gražu, gera, balta. Būna visko. Bet nors ir įvyksta tie nesusikalbėjimai, išvažiuoju su automobiliu kur nors vienas, viską apgalvoju, širdelė suvirpa, sušyla pagalvojus apie ją. Labai džiaugiuosi, kad ji yra čia, šalia, kad ji – mano vaikų motina. Aš manau, kad mūsų abiejų sprendimai buvo teisingi ir abu esame to verti.
– Apie kokią šeimą svajojote visą gyvenimą? Kiek vaikų joje turėtų būti?
– Kai buvau jaunas visada juokaudavau sakydamas, kad mano šeima bus panaši į Elo Bandžio (juokiasi). Kai aš grįžtu iš darbo, rankas susikišu į kelnes ir žiūriu televizorių. Idealiausia būtų du arba trys vaikai. Pirmiausia reikia sulaukti antrojo ir tada pažiūrėti, kaip su juo susitvarkome, kaip mūsų gyvenimas toliau klostysis.
Po pirmojo vaiko gimimo mes buvome ekstazėje, iš karto galvojome apie antrąjį. Tačiau mums ilgą laiką tiesiog nesisekė jo susilaukti. Manau, kad ta priežastis, kodėl mums nepavyko, yra susijusi su mano nuovargiu, stresu. Apie antrąjį vaiką jau buvome pamiršę, tiesiog taip atsitiko, kad per Kalėdas važiavome pas Airinės močiutę į vienkiemį. Ten grynas oras, daug miegojome – tai buvo tarsi pabėgimas nuo pasaulio. Ir po kelių mėnesių, per Valentino dieną, ji man pasakė, kad laukiasi.
Sūnaus aš norėjau dar būdamas aštuoniolikos, tiesiog manyje buvo toks vidinis jausmas – noras būti tėvu. Bet buvo baimė, kaip man pavyks juo pasirūpinti. Viskas pasikeitė, kai sužinojau, kad sužadėtinė laukiasi, tada atrodo, kad ir gyvenimas pažėrė daugiau galimybių. Labai tikiuosi, kad su antruoju vaiku bus taip pat. Žinoma, nuolatos pasitaiko iššūkių, bet jei tu susitvarkai, nepasimeti, tai viskas pavyksta. Viliuosi, kad netrukus galėsime pasvajoti ir apie trečiąjį vaiką.
– Kaip jums sekasi suderinti visas veiklas ir tuo pačiu skirti laiko šeimai?
– Kartais namuose jaučiuosi kaip svečias. Grįžtu išsekęs, išblyškęs, neišsimiegojęs. Su manimi nori pabendrauti, bet man visiškai nėra nuotaikos. Turiu pavalgyti, pasėdėti, atsigauti. Manau, kad dėl to šeimos nariai jaučia nuoskaudą, nes jie ir taip mažai mane mato, o aš grįžtu ir sėdžiu susiraukęs. Bet aš toks ne dėl to, kad esu pasikėlęs ar susireikšminęs, aš tiesiog dienos metu išdalinu save ir jaučiuosi pavargęs. Dabar šeimai stengiuosi skirti visus savo savaitgalius.