Šiais metais Kristina Kaikarienė su sutuoktiniu Vygintu 25-erių metų santuokos sukaktį atšventė tarp artimųjų namuose. Kadangi kovo 2-oji šiemet buvo pirmadienį, jiedu vakarą praleido kartu, vienas kitą apdovanojo šypsenomis, o namus dar labiau paskandino gėlėse.
„Esu renginių organizatorė, sau švenčių pati nedarau ir visiškai nemoku. Tai dažniausiai viena ar kita proga vyras kur nors pakviečia pavakarieniauti. Ir šįkart buvo nuspręsta, kad vakarienę darysim namuose. Su šeima, pačiais artimiausiais žmonėmis. Iš tikrųjų mes turim savo didžiausią dovaną ir turtą – dukrą. Ji dabar grįžo iš mokslų užsienyje, tai labai smagiai leidom laiką drauge“, – šypsodamasi atvirauja Kristina.
Pasiteiravus renginių organizatorės, kuo ją sužavėjo Vygintas, ji net nedvejodama atsako, kad tarp poros jaunystėje atsirado trauka ir chemija, kuri nedingsta iki šiol.
„Jeigu pradedame galvoti, dėl ko žmogų myli, tai jau reikia pasvarstyti, ar tikrai jį myli. Labai žavėjausi jo tikslų siekimu, noru mokytis ir tapti geru gydytoju. Žavėjausi tuo, kad jis tris, keturias paras gyvendavo klinikose. Jis stengėsi būti ir padėti operacinėse visoms to laikmečio žvaigždėms bei šviesuoliams. O jis taip elgėsi, kad galėtų kuo daugiau pamatyti ir kuo daugiau išmokti.
Tikriausiai šie dalykai labiausiai sužavėjo. Ir iki šiol mane žavi, kad jis neprarado entuziazmo mokytis, siekti, norėti, stebėti ir džiuginti pacientus. Galbūt tai yra šališka nuomonė, bet manau, kad kaip specialistas jis yra geriausias, nes jo rankos yra auksinės“, – gražiais žodžiais apie sutuoktinį atsiliepia K.Kaikarienė.
Moteris 15min pasakoja, kad su būsimu vyru susipažino dar studijų metais. Juokaudama Kristina prisimena, kad tuo laikotarpiu Vygintas dar nebuvo plastikos chirurgas, o ir pati profesija toli gražu nešvietė.
„Mes dar iki vestuvių draugavom ilgą laiką, kartu būdavom. Tad jokių stebuklingų istorijų nebuvo. Na, nepaisant to, tie 25-eri metai yra labai daug. Tai stebuklas, ypatinga“, – savo mintimis dalijosi K.Kaikarienė.
Ir nors sutuoktiniai kartu praleido nepaprastai daug laiko, tačiau Kristina mano, jeigu santuoka turėtų kokį nors receptą ar paslaptį, nebūtų nė vienų skyrybų.
„Jeigu būtų receptas ir jeigu būtų paslaptys, kurias būtų galima sužinoti arba įgyti, nebebūtų skyrybų. Žmonės turėtų šeimas. Galbūt kartais verta atleisti, užsimerkti, pagalvoti, ar verta trenkti durimis, kai būta tiek nuostabių momentų. Kartais tiesiog save nuraminu ir manau, kad tą darau tiek aš, tiek jis.
Gi visi mes esame žmonės. Na, vienas emocingiau reaguoja, kitas emocijas laiko savyje. Aš esu iš tų, kurios visiškai arba labai daug ką laiko savyje. Žinau, kad visi blogi dalykai susilaukia atpildo. Na, bent tuo tikiu. Žinau, kad už viską vienaip ar kitaip gyvenimas atlygina, tai galvoju, negi dabar pačiai reikia terliotis rankas“, – juokiasi žinoma renginių organizatorė.
Paklausus Kristinos, kokia buvo jų pati gražiausia gyvenimo akimirka, ji sako, kad kiekviena diena buvo ypatinga. Vis tik ypatingiausias akimirkas moteriai patinka prisiminti kelionių metu arba būnant namuose.
„Kiekviena diena buvo kuo nors išskirtinė. Labai daug keliaujam. Kelionės yra tai, ką mes labai vertinam. Žinome, kad tai yra didelis turtas. Per keliones atsiranda naujų pažinčių, prie kurių prisiriši. Būna, kad kiti tiesiog dingsta ir nugrimzta į užmarštį. Atrodo, kad jų net nebuvo. Todėl tokius momentus vertinam labiausiai.
Be to, namai tapo tarsi mūsų tvirtove. Niekada negalvojau, kad savo namuose galėčiau ir norėčiau daryti kokius nors balius arba festivalius. Daugeliu atveju mes galime pasakyti – mes nuspręsim, mes padarysim. O tai yra daug. Po vieną vis dėlto yra blogiau. Na, kaip tie vienkartiniai indai – paimi, panaudoji ir padedi į šalį. O savą porcelianą jau saugai ir puoselėji“, – apie santuoką su Vygintu kalba K.Kaikarienė.
Kristina įsitikinusi, kad antrą pusę reikia džiuginti ne brangiais pirkiniais, o smulkmenomis. Anot jos, yra milijonas žavių dalykų, kuriais labai lengva suvirpinti artimo žmogaus širdį.
„Nereikia kažko dovanoti, pirkti kažko brangaus. Juk čia ne apie tai eina kalba. Tačiau, tarkim, jeigu tu žinai, kad jis geria arbatą su dviem šaukšteliais cukraus, tai labai paprasta nustebinti, jei darai kavą, tai padaryk ir arbatą. Iki šiol aš vis gaunu kavą iš ryto, tiesiai į patalus. Ir tikrai ne dėl to, kad tai yra kažkoks ypatingas meilės ženklas, o dėl to, nes taip darė jo tėtis jo mamai.
Na, šie visi dalykai yra paprastas dėmesys. Net renkantis produktus, pagalvojama, kad maniškis mėgsta silkę, tai paimsiu mažą gabaliuką, šiandien padarysiu vakarienę. Yra milijonas žavių gestų, tokių kaip „labas rytas“, kaip masažas. Manau, kad iš paprastų dalykų viskas ir išeina. Žinoti, kas patinka, pasistengti sužinoti, kas stebina ir džiugina. Tačiau, jeigu tam reikia aukotis, lipti per save, kad aš kažkokią auką tam darau, tai, manau, neišgelbės jau niekas“, – 15min šypsodamasi atvirauja K.Kaikarienė.
