Užsikrėtusi pavasariu, žavingai išsiblaškiusi, atitrūkusi nuo darbų, išaugusi iš kompiuterių ir mobiliųjų telefonų amžiaus, nė truputėlio nesigraužianti dėl buities, sklandanti virš žemiškų rūpesčių tarsi jūrų paukštis ar nimfa, į kurios vaidmenį per fotosesiją Italijoje įsijautė taip lengvai, lyg vaidinti nė nebūtų reikėję... Ir net žemiški, proziški aplinkinių klausimai, ar iš tiesų išsiskyrė su dainininku Mino, ar ketina pagaliau su kuo nors kurti šeimą ir susilaukti vaikų, Tinos neišmuša iš pusiausvyros ir nepriverčia paleisti iš rankų gijos, siejančios ją su nežemišku pasauliu.
Vieną vėlų pavasario vakarą šimtmečius skaičiuojančio Toskanos dvaro šeimininkas baronas Federico Grabau prie sodo vartų išvydo autobusiuką. Atsidarius durelėms, iš jo pasipylė būrys dailių merginų, nešinų fotografijos reikmenimis, grimo lagaminėliais ir net gražutėliu kelių mėnesių kūdikiu. Įsikūrusios prabangiose menėse, baldakimais pridengtose lovose jos ilgai nesivartė: jau nuo septintos valandos ryto pasklido po sodo alėjas, gėlynus, fontanus, plazdendamos ilgais plaukais, perregimomis suknelėmis (tebuvo keliolika laipsnių šilumos – bet argi nimfoms tai rūpi?), ir ėmė pozuoti fotografei. Tai truko visą savaitę. „Iki šiol negaliu atsitokėti nuo skaidrių, pakilių įspūdžių, kuriuos Toskanoje išgyvenau visa širdimi, – Tina net šypsosi kažkaip nežemiškai. – Jaučiausi kaip pasakoje ar sapne. Jei sakyčiau, kad jaučiausi tarsi pilies princesė, būtų pernelyg paprasta. Taip įsijaučiau į nimfos, deivės vaidmenį, kad kone skrajojau...“
Matyt, tu jau tikra žvaigždė, jei tavo fotosesijos vyksta Toskanos pilyse... Arba turi labai turtingų gerbėjų?
Nei viena, nei antra! Mano bičiulė fotomenininkė Viktorija Vaišvilaitė–Skirutienė baroną Federico su prabangiu dvaru paprasčiausiai atrado internete. Turizmas nėra jo pragyvenimo šaltinis, bet neatsisako priimti svečių ir už tai neprašo didelių pinigų. Viktorija užsidegė mintimi tame dvare surengti fotosesiją, tuoj sumetė kelionės planą ir paskambino man: „Tina, bus nuostabu!..“ Pasižymėjau kalendoriuje dieną, kada su merginomis važiuojame į Italiją, ir tik tada supratau, jog manęs net neatsiklausė: pasakė, ir tiek. Ta kelionė buvo tiesiog penas dvasiai. Meninis malonumas taip užkabino, kad net maistą pamiršdavome: buvome tikros nimfos ir mūzos. Nė viena nelietėme žemės... Beje, baronas irgi dalyvavo fotosesijoje.
Neprieštaravo nežemiškoms jūsų idėjoms?
Porą dienų vaikščiojo kaip kuoka trinktelėtas, o paskui pradėjo domėtis, ką darome. Vis artėjo, šiltėjo, ėmė siūlytis mus pavaišinti. Nusivedė dešimt mūzų į miestelio kavinę – įsivaizduoji, kaip apstulbo italai?.. Pats baronas buvo santūrus, ne pernelyg įkyrus, kaip dauguma italų – matyt, tai lemia mėlynas kraujas. Ir truputį panašus į Drakulą... Nusivedė mus į mirusios savo mamos dvarą, o ten viskas – kaip jai tebesant gyvai: daugybė nuotraukų, asmeninių daiktų. Pažvelgus į kai kurias nuotraukas, net nugara pagaugais nueina. Užlipome į palėpę, ir staiga jis sako: „O čia mano mama.“ „Kur?“ – apsidairėme. Ant lentynos išvydome urną. Akimirksniu susizgribome – gal mes jau ir eisime... Vakare kilo uraganas: langinės daužėsi, užuolaidos kedenosi, barono mama po kambarį pleveno... Nejauku buvo. Bet – nepamirštama. Turbūt pirmą kartą buvau taip atitrūkusi: buvo visai nesvarbu, kaip namai, darbai, mano gyvūnai, sesuo, kuri laukiasi ir bet kada gali pagimdyti... Kai pasipylė artimųjų priekaištai, kodėl neatsakau į žinutes, net pyktelėjau: kodėl turėčiau atsakyti? Juk manęs nėra!
O grįžusi į Lietuvą, vėl įkritai į šitą žemišką košę...
Dar kokią savaitę plaukiojau ore. Telefoną buvau nustūmusi šalin... Taip, nusileidimas šįkart buvo sunkus. Man patiko ta nesvarumo būsena ir vis mėginu ją susigrąžinti: juk galima ir čia, Lietuvoje, būti nežemiška būtybe. Branginti dvasines vertybes, gyventi su visais taikoje, kasdien bėgioti prie jūros, matyti toliau nei tik prieš save... Dabar man patinka gyventi sau: pailsėti, pasilepinti grožio procedūromis, nueiti į masažą. Pagaliau radau laiko atidaryti kosmetikos buteliukus, kuriuos, gavusi dovanų, anksčiau tiesiog kraudavau ant vonios lentynų. Man net ekonominis sąstingis išėjo į naudą: daug metų bėgau lyg voverė rate ir tik stabtelėjusi supratau, jog atsipalaidavimo jausmas brangesnis už pinigus. Pinigai man reikalingi tik tam, kad turėčiau kur gyventi, galėčiau sumokėti mokesčius, suvalgyti mandarinų. Investicijomis niekada nesidomėjau – aš meniškos sielos. Nebesiekiu nudirbti visų įmanomų darbų. Užtat norėčiau išmokti žaisti tenisą, gauti motociklininko teises, nuvykti į Peru paplaukioti banglente...
Atleisk už žemišką klausimą, bet ar nemanai, kad tai – brangūs malonumai?
Kartais jie nieko nekainuoja... Studijuodama Ispanijoje, draugė susipažino su vaikinu iš Peru. Jis – banglenčių instruktorius. Dabar kviečia atvažiuoti: nekiltų problemų nei dėl apgyvendinimo, nei dėl pamokų, tik skrydis kainuotų. Vienai važiuoti nedrąsu, o dviese – kodėl ne? Kai žmonėms suteiki teigiamų emocijų, jie neliūdi, kad už tai negauna pinigų.
Juk galima ir čia, Lietuvoje, būti nežemiška būtybe. Branginti dvasines vertybes, gyventi su visais taikoje, kasdien bėgioti prie jūros, matyti toliau nei tik prieš save...
Sena tiesa: brangiausia tai, kas nieko nekainuoja...
Italijoje nuvažiavome į pilį, kur turistams įėjimas kainuoja septynis eurus. Atriedame dešimt merginų su fotoaparatais ir lempomis, duodame sargui dvidešimt eurų ir sakome: „Koks jūs mielas, kaip gražiai šiandien atrodote, būkite geras, įleiskite...“ Jis linksi kaip užhipnotizuotas ir... įleidžia. Ir taip – tris dienas. Tik ketvirtąją susivokia: „Negalima, už teisę čia fotografuoti reikėjo sumokėti tūkstantį eurų...“ O mes tai padarėme nemokamai.
Jūs tiesiog naudojotės moteriška galia. Įžūlu! Tai kažkas panašaus, kaip naudotis žmogaus neįgalumu!
Kaip baisiai skamba (juokiasi). Ne, tai nėra įžūlu. Tikrai žinau, kad tiems žmonėms suteikiame gerų emocijų. Jie patenkinti, mes patenkintos – vadinasi, viskas gerai. Manau, visada galima susitarti ir tikėti iš aukštai atsiųstais stebuklais, kurie susiklosto tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.
Pasikalbėkime apie ką kita: kaipgi tavo santykiai su Mino? Žiniasklaida jau uždėjo antspaudą, „įformino“, kad judu kartu, o dabar – nebe?..
Sudėtinga atsakyti į šį klausimą... Kartu mes esame darbe, bet ne asmeniniame gyvenime. Taip jau yra: vieną dieną sprendimas atrodo konkretus, o po kurio laiko jis – jau kitoks. Išsilieji, prisižadi, įsisuka ta viešumo mašina, o paskui žiūri, kad viskas apsivertė... Norisi nuo to apsisaugoti, nebeatvirauti apie asmeninius santykius. Tačiau kalbėti „aplinkui“ irgi nenoriu: tada kitiems pradeda atrodyti, kad sąmoningai nesakau tiesos, maivausi, žaidžiu dvigubą žaidimą. Belieka atsidusti – toks gyvenimas. Suėję į porą žmonės retai būna tikri vienas dėl kito: net tada, kai abu tvirtina esantys tobula ir be galo mylinti pora, po kurio laiko, žiūrėk, bum – ir nebėr poros...
Nes meilė natūraliai baigėsi.
Tikra meilė niekada neturi baigtis!..
Nebent – nežemiškame nimfų pasaulyje...
Užtat ir noriu jame likti (juokiasi).
Kai pradedi sugebėti žvelgti toliau ir giliau, neišvengiamai pamatai ir žmonių santykių cinizmą, ir meilės nepatvarumą...
Negi dabar šiame paplūdimyje tarp pušų mudvi padarysime išvadą, kad reikia išvis nemylėti?
Dar yra ir toks variantas: mylėti daug kartų.
Žvelgiant iš nimfų pasaulio, mylėti galima tik kartą. Bet čia Žemė... Vis dėlto daug kartų mylėti – ne man. Nepaisant to, gandų mašina vis tiek sukasi ir žeidžia: norint išlaikyti tiesų stuburą, prireikia daug išminties. Daugybė svetimų žmonių svarsto, tinka man vaikinas ar ne, gerą ar blogą išsirinkau, susituoksiu ar ne, kada laikas vaikams. Neišmokau prie to priprasti... Todėl ir pokalbiai apie santykius su Mino manęs niekada nedžiugino. Jie visada būdavo sudėtingi...
Pokalbiai ar santykiai?
Abu tikriausiai (šypsosi). Bandydama kurti santykius, gali muštis į sieną, labai stengtis, norėti, tačiau kai kurių dalykų niekaip nepakeisi. Tada belieka žmogų paleisti. Žinau, kai kurios moterys suplanuoja iki dvidešimt penkerių ištekėti, iki trisdešimties pagimdyti vaiką... Buvo laikas, kai ir aš bandžiau spausti save į tuos rėmus, bet supratau – neveikia! Niekur nepriskubėsiu. Kai bus laikas, tada tekėsiu ir gimdysiu. O gal man to išvis neduota... Nuolat ko nors ieškau, nepasiduodu staigiems impulsams, mąstau, dvejoju, svarstau...
Bet neatmesk galimybės, kad vieną dieną staiga sutiksi ką nors ir – ištekėsi po savaitės!
Jokiu būdu neatmetu – manau, taip ir nutiks (juokiasi). Bet suvokiu, kad negaliu to suplanuoti. Ir juolab negali suplanuoti visi kiti, kurie tikisi, nori, laukia... Viskas gerai, aplink turiu žmonių, kurie mane be galo džiugina: iš jų pasikraunu. Tarsi turėčiau liūdėti, skęsti depresijoje, kad mano asmeninis gyvenimas nėra toks sklandus, kaip norėtųsi, ir žurnalų viršeliuose pasakoti nuostabių meilės istorijų apie princesę ir princą aš, deja, negaliu... Mano istorija nėra tokia, bet ji mano: išgyvenu ją taip, kaip man skirta. Ir išgyvenu su kaupu.
Dabar daugybė žmonių sakys: aha, juk sakėme, kad Mino jai netinka! Tegul susiranda aukštą, tvirtą, gražų...
Vis tie žemiški stereotipai! Kas juos sugalvojo? Be to, juk ir aš nesu stereotipinė gražuolė... Niekada gyvenime nedraugavau su vaikinu, kuris būtų buvęs grožio standartas. Manęs jie turbūt netraukia.
Man labai svarbi ištikimybė: nesakau, kad neištikimybės neatleisčiau, bet jos nepakelčiau, man būtų neįmanoma to pamiršti. Neturiu laisvo požiūrio į neištikimybę, taip madingo šiais laikais.
Šviesaus atminimo Rolandas Janavičius buvo dailus...
Man patiko nestandartiniai ilgi jo plaukai, išsiskiriantys judesiai. Galų gale ir Mino nėra nesimpatiškas – jis turi savo auditoriją, kai kurioms damoms dar ir kaip patinka. Be to, juk ne grožis meilei svarbiausias: ne išoriniai dalykai paperka. Juk dabar neisiu gatve ir nesidairysiu aukšto ir tvirto, kuriam aš, gražuolė, tikčiau...
Ar tavo gyvenime bent kartą pasitaikė etapas, kai būtum tą pačią minutę, be jokių svarstymų ir dvejonių, sutikusi ištekėti, jei tik tuometis draugas būtų pasiūlęs?
Buvo. Su Rolandu... Bet jis taip ir nepasiūlė. O paskui tas etapas praėjo. Ankstyvoje jaunystėje į daug ką žvelgi kitaip: tada paskęsti iliuzijose, kokia nuostabi bus pirmoji meilė, kaip ištekėsi, turėsi vaikučių... Vėliau viskas pasikeičia.
Gal dėl to ir reikėtų tekėti jaunystėje – dėl tų svajingų jaunatviškų drugelių, kuriuos vėliau gyvenimas išgainioja?
Turbūt. Tada buvo tinkamas laikas, bet jis praslydo. O dabar manau, kad reikia tiesiog mėgautis kiekviena diena: jeigu ji atsiųs meilę, vestuves ir šeimą – gerai, jei ne – likimo nekeiksiu. O pagal kitų sudarytas schemas tikrai negyvensiu.
Bet tu meile vis dar tiki?
Taip. Beprotiška meile. Bijau, kad tuo tiki tik nimfos... Turiu ir kitų savybių, kurias žmonės priskiria nimfoms, proziškai tariant – baltoms varnoms. Pavyzdžiui, niekada nesiterpčiau tarp žmonių, kurie myli ir yra kartu. Tai prieštarauja mano moralės principams. Man labai svarbi ištikimybė: nesakau, kad neištikimybės neatleisčiau, bet jos nepakelčiau, man būtų neįmanoma to pamiršti. Neturiu laisvo požiūrio į neištikimybę, taip madingo šiais laikais. Ir manau, kad tai yra mano problema...
Problema? Aš gerai išgirdau?
Žinotum, kiek žmonių, gyvenančių laisviau ir į viską žvelgiančių ne taip konservatyviai, bando man išplauti smegenis: „Gyvename tik kartą... Kas čia blogo? Niekam dėl to neskauda.“ Bet laikausi savo ragais ir nagais. Bandau jiems įteigti, kad brangintų savo šeimas, nors pati to niekada neturėjau. Vedęs vyras man yra miręs: sutinku, baisi frazė, bet iš esmės teisinga. Niekada nesiterpčiau į šeimą, nes tikiu, visu kūnu jaučiu, kad vėliau tokie poelgiai grįžta su kaupu. Žinau, kad viešumoje mano įvaizdis seksualus, lengvabūdiškas. Aš ir nebandau būti baisiai konservatyvi rimtuolė, bet turiu vertybių, kurių tiesiog negaliu peržengti.
