Kiekviena balerina galėtų pasakyti, kad kelias didelės svajonės link ne rožėmis klotas.
Tapti balerina buvo didžiausia mano gyvenimo svajonė. Gimiau Palangoje. Būdama dešimties, įstojau į baleto mokyklą Vilniuje. Aš, dešimties metų mergaitė, gyvenau bendrabutyje ir turėjau rūpintis savimi tarsi suaugusi moteris. Miegodavau su pirštinėmis, šaliku ir kailiniais, nes kambario langai neužsidarydavo per gerą sprindį. Skalbimo mašinos neturėjome, todėl drabužius skalbdavome rankomis. Mums liepdavo šveisti koridoriaus, valgyklos grindis... Užtat užaugau labai stipri ir užgrūdinta mergina, manęs dabar nebaugina jokie buitiniai rūpesčiai.
Būdama devyniolikos, baigei baleto mokyklą ir tą dieną vadini pačia laimingiausia gyvenime ne dėl to, kad gavai išsvajotą diplomą, o todėl, kad pagaliau nebereikės kęsti patyčių...
Taip, mokytojai iš mūsų tyčiojosi devynerius metus. Mums visą laiką buvo kalama į galvą, kad baigusios mokslus geriausiu atveju dirbsime parduotuvių kasininkėmis. Puikiai suprantu, kad tokiu būdu buvo stengiamasi mus užgrūdinti, tačiau tokia metodika netinkama vaikams, kurių asmenybės dar tik formuojasi. Augau nepasitikėdama savimi. Nuo didžiulio krūvio ir įtampos mums pakrikdavo nervai, beveik kasdien verkdavome, saujomis gerdavome raminamuosius ir skausmą malšinančius vaistus. Dešimtoje klasėje nusprendžiau ilgiau nebekentėti, tačiau mane perkalbėjo choreografas Jurijus Smoriginas – už tai jam iki šiol esu labai dėkinga.
Ar tiesa, kad jūs, be tėvų augančios būsimos balerinos, gyvendavote pusbadžiu?
Mums buvo skiepijama tokia filosofija: valgykite mažomis porcijomis, pamirškite bandeles, po 18 valandos nedėkite į burną nė kąsnelio. Puikiai pamenu, kaip bėgdavome į šalia esančią kepyklą, prisipirkdavome karštų bandelių ir, paslėpusios jas už marškinėlių, bandydavome parsinešti į bendrabutį. Nuolat būdavome alkanos ir psichologiškai palaužtos. Niekas mums neaiškindavo sveikos mitybos principų. Buvo toks metas, kai per dieną suvalgydavau vos kelis gabaliukus virtos dešros ir vieną kotletą. Eidavau pasisverti į medicinos seselės kabinetą, kuri, matydama, kad aš, 169 cm mergaitė, sveriu vos 36 kilogramus, man nesakydavo nė žodžio, nors buvo akivaizdu, jog sergu anoreksija. Visą laiką jausdavau nuovargį, šaltį. Tokia mokykloje buvau ne vienintelė.
„Puikiai pamenu, kaip bėgdavome į šalia esančią kepyklą, prisipirkdavome karštų bandelių ir, paslėpusios jas už marškinėlių, bandydavome parsinešti į bendrabutį. Nuolat būdavome alkanos ir psichologiškai palaužtos“
Kaip Tau pavyko išsikapstyti?
Pamenu, kartą, grįžusi po pamokų, įsipyliau į puodelį arbatos ir suvokiau, kad aš jo nebepakelsiu. Tuomet man draugė trinktelėjo per galvą, aprėkė ir nusitempė vakarienės. Po to sekė apsirijimo ir badavimo priepuoliai, tačiau pamažu pasveikau.
Mokyklą baigiau širdyje laikydama daug nuoskaudų. Ar viską pakartočiau? Abejoju... Tačiau šiandien, dirbdama mėgstamą darbą, jaučiuosi laiminga.
Projekte „Tu gali šokti“ buvai viena iš stipriausių dalyvių, tačiau, vos žiūrovams buvo suteikta teisė balsuoti, jie Tave pašalino. Kaip manai, kuo jiems neįtikai?
Kiekviena laida turi savo žiūrovą. Jauniems žiūrovams nepatinka tokios kaip aš. Kokios? Šviesios, rimtos, moteriškos. Galima sakyti, kad mano moteriškumas man ir pakišo koją.
Tai, kad esi graži mergina, Tau gyvenime padeda ar trukdo?
Profesinėje srityje tai labai trukdo. Pamenu, Ispanijoje dalyvavau atrankoje, sėkmingai nuėjau iki finalo ir paskutinę akimirką išgirdau: „Tau verčiau dalyvauti konkurse „Mis Lietuva“. Viena mano pažįstama mergina dvejus metus negalėjo rasti darbo, nes, kai tik nueidavo į pokalbį, jai būdavo duodama suprasti – „esi per graži“. Gražiai merginai tenka nuolat įrodinėti, kad ji dar ir protinga.
Net neabejoju, kad yra ir šviesioji pusė. Tikriausiai vyrai aplink būriuojasi, kad su Tavimi susipažintų, ir be perstojo žarsto komplimentus.
Galiu pasakyti atvirai: aš nesulaukiu daug dėmesio. Gal, tiksliau pasakius, man jo net nereikia. Aš suradau savo žmogų ir kitų dėmesys man visiškai neįdomus. Aš kreipiu dėmesį tik į pastabas, susijusias su mano darbu, nes jos man padeda siekti geresnių rezultatų. Puikiai žinau, kaip turiu atrodyti scenoje, o realiame gyvenime savo išvaizdai neskiriu daug dėmesio.
Vadinasi, Tave galima sutikti gatvėje ir be makiažo?
Žinoma. Kai dirbau Kinijoje, išmokau gerą pamoką: kiekviena moteris turi jausti, kaip ji privalo atrodyti namuose, kaip gatvėje, o kaip vakarėlyje. O, tarkim, pasižiūri į merginas Klaipėdoje ir, kad ir koks paros metas būtų, atrodo, kad jos visada yra susiruošusios į vakarėlį: aukštakulniai, trumpas sijonas, patys gražiausi drabužiai...
Papasakok apie savo gyvenimo draugą.
Justas dirba kino apšvietėju ir organizuoja įvairius renginius. Jis į mane atkreipė dėmesį naktiniame klube. Aš jo tada nepastebėjau. Po trijų mėnesių Justas susirado mane socialiniame tinklalapyje ir parašė laišką. Taip keistai išėjo, kad pačią pirmą mūsų susitikimo dieną apsigyvenome kartu. Kaip pora. Aš nemėgstu pirmą kartą sutiktų žmonių bučiuoti ar apkabinti, o apkabinusi Justą, tiesiog nenorėjau paleisti. Man jis pasirodė labai savas. Kartu esame kiek daugiau nei metai ir viskas eina tik geryn. Jau persikraustėme į nuosavą būstą ir stengiamės susikurti jaukius namus. Nors oficialiai nesu Justo sužadėtinė, klausimą, ar tapsiu jo žmona, girdėjau ne kartą. Nekenčiu žiedų, todėl tikrų piršlybų akimirką tikiuosi gauti auskarus (juokiasi).
