Kaip tas pramogų pasaulis jus, du klasikus, apskritai įsuko?
Kristina: Pirmas projektas, skirtas populiarinti klasikinei muzikai, buvo „Triumfo arka“, kur mus pakvietė dainuoti. Paskui vienas po kito prasidėjo didesni ar mažesni su klasikine muzika susiję šou, tapome įvairių projektų komisijos nariais. Džiugu, kad žmonės vėl pajuto meilę – jei ne klasikinei muzikai, tai bent jau gyvam, geram garsui.
Edmundas: Visame pasaulyje jau seniai rimtoji muzika atsiveria plačiosioms masėms. O pas mus klasikinius dainininkus daug kas vis dar įsivaizduoja standartiškai: stori dėdės ir tetos, gerokai pagyvenę ir viską darantys be galo nuobodžiai... Iki šiol susiduriame, jog į koncertą ateina skeptiškai nusiteikę, kad teks klausytis nuobodžios klasikos, o išeina – maloniai nustebinti, kokia graži šita muzika.
Neįsižeiskite, bet yra manančių, kad tik televizija jus ištraukė į dienos šviesą, nes anksčiau apie tokius atlikėjus kaip Zmailaitė ir Seilius mažai kas buvo girdėjęs...
Edmundas: Mums kepurė tikrai nenukris, kad pripažinsime televizijos įtaką savo gyvenime. Bet savo muzikos ir pagrindinių darbų į garbę būti televizijoje mes neiškeitėme.
Kristina: Paprastai televiziją menkina tie, kurie net ir pačiame geriausiame teatre savo darbą nebūtinai atlieka labai gerai... Jeigu jau tu toks geras, didis menininkas, prašom, pristatyk save tai baisiai televizijai ir pažiūrėk, ar sugebėsi toks pat geras būti ir čia? Pavyzdžiui, kartą įsijungiau projektą „Šuolis“. Juozas Erlickas – Nacionalinės premijos laureatas, rašytojas, turintis unikalų humoro jausmą.
Ką toks žmogus galėtų veikti tokiame televiziniame projekte? Ogi sėkmingai dalyvauja. Taip, ir šokinėja į vandenį vienomis glaudėmis. Bet pasakykite man dabar, ar dėl to jis pasidarė blogesnis menininkas? Ar dėl to jo humoras suprastėjo?
Bet dažnam menininkui eiti į televiziją – tolygu save sulaužyti.
Kristina: Tikra tiesa, nes kad ir koks profesionalas būtum, televizijoje negali daryti to, ką iš tiesų moki. Turi prisitaikyti prie jos reikalavimų ir patikti žiūrovui. Bet kartu: turi laviruoti, suvokti, ką kalbi, neperžengti tam tikrų ribų, kitaip net nepajusi, kaip būsi įtrauktas į sūkurį, kur pats tapsi valdomas prodiuserių ir televizijos žaidimo taisyklių. Galiausiai žiūrovas, kaip tiesioginis tavo darbdavys, pats tave ir suės, jeigu leisi sau per daug.
Edmundas: Atlikėjas turi mylėti publiką, bet nepaminti ir savo vidinių taisyklių. Yra pas mus nemažai dainininkų, kurie daro ne tai, ką nori. Ir tai akivaizdžiai matyti. Kita problema, kad televizija labai pataikauja žiūrovui, nors kartais jį vertėtų pamokyti ir apšviesti.
„Triumfo arka“ buvo naudinga bent jau tuo, kad susidomėjimas klasikine muzika atsigavo. Ne vien mums – visiems klasikinės muzikos atlikėjams tai buvo gera reklama. Tačiau aš niekada televizijai neleisiu padaryti iš savęs idioto. Jeigu sėdžiu kokioje nors komisijoje, vadinasi, atėjau čia dėl to, kad esu dainininkas ir išmanau klasikinės muzikos dalykus.
Nešnekėsiu nesąmonių, neaptarinėsiu atlikėjų kostiumų ar makiažo, nes mano kaip profesionalo pareiga – pateikti žmonėms profesionalią kritiką apie muziką. Tarnauti už juokdarį, kad ir televizijoje, man būtų nepriimtina.
Ar tebėra dalykų, dėl kurių judu ginčijatės? Juk kai dvidešimt dvejus metus kartu gyveni, dirbi, keliesi ir guliesi, turėtum supanašėti.
Edmundas: Dar ir kiek! Kristina lankstesnė, o aš – karštas.
Kristina: Profesine prasme mes labai griežti ir labiausiai – patys sau. Jeigu kas nepavyksta tobulai, nuoširdžiai išgyvename, graužiamės. Būna, važiuojame namo po kokio televizinio šou arba koncerto ir visą kelią diskutuojame, ginčijamės.
Edmundas: Bet kad ir kaip karštai dėl ko nors bartumės, galiausiai pasibučiuojame ir einame miegoti. Mūsų taisyklė: negalima susipykus baigti dienos.
Kristina: O dėl buitinių, kasdienių dalykų didelių diskusijų niekad nekilo. Va, grįžtu namo plaukus nusikirpusi ar persidažiusi ir Edmundas nė kiek neprieštarauja.
Edmundas: Užtat mūsų dukra Barbora su mama dvi dienas nesikalbėjo po pastarojo jos apsilankymo kirpykloje... Kristina buvo pažadėjusi, kad augins plaukus, o ėmė ir nusikirpo. Barbora ją pamatė, apsisuko ir užsidarė savo kambaryje žodžio netarusi.
O mano akimis žiūrint, tai Kristinai viskas gražu: turėjo ir ilgus, ir labai trumpučius plaukus. Esu ją matęs net su žaliais ir mėlynais... Per dvidešimt dvejus metus aš turbūt visas spalvas, kokios tik gamtoje įmanomos, ant Kristinos galvos mačiau. Prisimenu, nueidavau į Vilniaus traukinių stotį pasitikti jos iš Šiaulių, tai niekada nežiūrėdavau į plaukų spalvą: akimis ieškodavau tik pažįstamo palto. Nes kone kiekvieną savaitę grįždavo vis kitokia. Vieną kartą... žalia parvažiavo. „Nesigavo...“ – paaiškino.
Kristina: Užtat mano vyras nesikeičia. Tik šiek tiek plaukų ant galvos sumažėjo... Bet vis tiek labai gražus (juokiasi).
Kaip sugebėjote išsaugoti tokius santykius?
Edmundas: Svarbu nelaikyti piktumo savyje. Išsikalbėti, išsiaiškinti.
Kristina: Išsikalbėti – labai jau švelnus žodis...
Edmundas: Iš tikrųjų retai kalbamės „su pastatytu ir atremtu balsu“. Dažniausiai tiesiog žmoniškai išsirėkiame. Nes konfliktas yra pats geriausias bet kokios problemos sprendimo būdas. Konflikto akimirką tu išsikalbi ir išbarstai net pačią baisiausią problemą. Ir toliau švarus gyveni.
Kai šeimoje du tos pačios srities menininkai, pavydo jausmas, kad vienas gavo vaidmenį, o kitam gal trūksta populiarumo ir darbų, turėtų būti neišvengiamas.
Kristina: Taip, moterims operos solistėms sunkiau, čia konkurencija – kur kas didesnė. Bet aš išmokau dėl to ne kristi į depresiją, o susirasti kitos veiklos. Apskritai esu užaugusi menininkų šeimoje: šviesaus atminimo tėtis buvo Šiaulių dramos teatro aktorius, mama – sportinių šokių trenerė. Mano vaikystė prabėgo teatre. Stebėjau savo tėvų ir jų kolegų gyvenimą – visus jų džiaugsmus ir liūdesius. Mačiau visas šitos profesijos puses: su nusivylimais, darbų trūkumu, su depresijomis... Todėl pasąmonėje aš buvau nusiteikusi, kad menininko kelyje gali būti įvairiausių sunkumų. Šitos profesijos aš nuo pat pradžių neidealizavau.
Kita vertus, darbų trūkumu iki šiol skųstis negalėjau. Iškart po studijų Lietuvos muzikos akademijoje sėkmingai išvažiavau į užsienį – studijuoti ir dirbti Vokietijoje.
Edmundas: O aš pas ją kelerius metus laksčiau. Galvojau, kad mano mašinos ratai vieną dieną nukris, nes kiekvieną mėnesį važiuodavau į Vokietiją. Ir tam, kad pabūtume drauge. Ir dėl to, kad Kristinos profesorius geranoriškai padirbėdavo ir su manimi.
Kristina: O paskui, kai Edmundas gavo stipendiją mokytis Amerikoje, aš važiavau paskui jį. Tada Barborai tebuvo vienuolika mėnesių.
Edmundas: Dukrytė per pamokas visą laiką po fortepijonu sėdėdavo arba šliaužiodavo su sausainiu ir buteliuku rankoje.
Kristina: Dabar, kai atsigręžiu atgal, matau, koks duobėtas buvo tas mūsų karjeros kelias. Tačiau tai mus sustiprino, išmokė vienam kitą palaikyti, patempti, jeigu reikia. Dabar drąsiai sakau: mes esame komanda. O jeigu pradėsime pavydėti ar ėsti vienas kitą, blogai bus abiem.
Edmundai, o kodėl jūs pasirinkote operinį dainavimą?
Edmundas: Mano šeimoje buvo talentingų dainininkų, bet profesionalų – ne. Abu tėveliai – labai balsingi. Mes net radijo mašinoje neturėjome: vos įsėdę iškart imdavome dainuoti. Aš Marijampolės muzikos mokykloje baigiau smuiko klasę, tačiau ypač geras muzikantas nebuvau. Dainuoti patiko labiau.
Kristina: Jam pati gamta dovanojo be galo gražaus tembro balsą. Kad ir kur Edmundas nuvažiuoja, užtenka jam uždainuoti ir visi išsižioja. Ir Amerikoje, ir Prancūzijoje daug kas stebėjosi jo aksominiu balsu, ypatingo minkštumo tembru.
Kiek suprantu, prieš tas dvi dešimtis metų jūs irgi įsimylėjote balsą?
Edmundas: Oi, aš tada buvau dar ir gražuolis blondinas...
Kristina: Apie balsus aš tada dar menkai ką žinojau. Matyt, tikrai dėl grožio įsimylėjau (juokiasi)...
Pavyzdžiui, net neįsivaizdavau, koks lemtingas gali būti nėštumas ir gimdymas operos solistei. Būna atvejų, kai balsas visiškai išsiderina. Ir tai trunka ne mėnesį ir ne du, o metų metus. Arba atvirkščiai – subręsta.
Edmundas: Kristinos balsas po Barboros gimimo smarkiai pasikeitė – sustiprėjo. Gal mums dar vieno vaiko reikėtų (juokiasi)...
Kristina: Anksčiau nesinorėjo, nes ir vieną dukrą buvo sunku auginti, kai tiek kelionių, darbų, nervų.
Edmundas: O pastaruosius kelerius metus turėjome labai daug sukrėtimų, nelaimių šeimoje, praradimų... Gal dabar jau atsigausime. Aš tikrai dar noriu sūnaus, kad būtų kam vinį paduoti, kai kalsiu ką nors.
Studijavote ir dirbote Vokietijoje, Amerikoje, Prancūzijoje. Kodėl nelikote gyventi užsienyje?
Edmundas: Gal kad mes patriotai... Dveji metai Vokietijoje, dveji – Amerikoje, metai Prancūzijoje. Galėjome likti ten, nes siūlė kontraktą dar dvejiems metams. Bet nusprendėme, kad grįžtame namo.
Kristina: Ten dirbti finansiškai lyg ir geriau, bet širdis traukė į Lietuvą. Man juokinga, kai išgirstu komentarus: „Neliko užsienyje, nes prasti yra. Ten buvo nereikalingi...“ Bet mes tiesiog norėjome gyventi namie. Dėl savęs ir dukros, kuriai jau artėjo laikas eiti į mokyklą. Yra žemiškų dalykų, kurie sureguliuoja tavo gyvenimą ir sugrąžina namo, bet dėl to tu netampi prastesnis atlikėjas.
Pasiilgstate ko nors, ką turėjote gyvendami ten?
Kristina: Aš labai pasiilgstu geros kultūros ir pagarbos muzikai.
Edmundas: O aš pasakysiu labai atvirai: pasiilgstu profesionalumo. Nemažai mūsų atlikėjų tik įsivaizduoja, kad yra dideli meistrai... Mes čia per daug verdame savo sultyse, vieni kitus pažįstame kaip nuluptus. Pavyzdžiui, Amerikoje buvo visai kitaip: kritika ten – be galo aukšto lygio, intelektuali, nepaperkama, reikšminga. Todėl dirigentai, atlikėjai, menininkai saugo savo reputaciją. Ir vaidmenų „iš po stalo“ ar „per pažintis“ ten tiesiog nėra.
Kristina: Visi įsivaizduoja, kad Amerika – tik gazuoti gėrimai ir sumuštiniai. Bet iš tiesų klasikinės muzikos kultūra ten yra labai aukšto lygio. Jie net neturi kultūros ministerijos, menas gyvena iš privačių lėšų.
Edmundas: Tarkime, operos teatrą valdo keliolika milijonierių. Bet jie – ne tuščiagalviai pinigų maišai, o tikri meno fanatikai. Meną jie remia ne dėl garbės, o iš meilės. Man yra tekę būti vakaruose, kurie po premjerinių spektaklių rengiami atlikėjams ir rėmėjams. Pradedi kalbėtis su tais turtuoliais ir net išsižioji, kiek daug jie išmano apie muziką. Pamenu, Čikagos operoje kūrėme „Uliso sugrįžimą“: man rūpėjo tik kaip geriau atlikti savo partiją, o jie po premjeros kad ėmė kalbėtis, diskutuoti apie operą, kur kas kokį pastatymą matęs, kokį laikmetį tas kūrinys atspindėjo... Tą patį vakarą susigėdęs puoliau prie kompiuterio pasiskaityti literatūros... Pavyzdžiui, aš iš privataus rėmėjo gavau 40 tūkstančių dolerių stipendiją metams studijuoti Amerikoje. Ir už tai niekas nieko neprašė. Čia pas mus už tokią paramą turėtum dainuoti kaip kanarėlė visą likusį gyvenimą... O jie tiesiog didžiuojasi, kad gabiam žmogui suteikė galimybę. Va, šitos pagarbos pasiilgstame.
Kristina: Bet jei atvirai, dabar man profesija – jau antroje vietoje. Aš tiktai noriu, kad mano artimiausi žmonės būtų sveiki, laimingi ir gyventų be streso. Neseniai buvome savo dėstytojos vyro jubiliejuje ir ji gražų tostą jam pasakė: „Aš tavęs jaunystėje taip stipriai nemylėjau kaip dabar, kai tau yra septyniasdešimt. Daug kas nurimo, nusėdo, susidėliojo... Man dabar svarbiausia, kad aš tave turiu.“
Edmundas: Mes besiklausydami apsiverkėme... Daug kas ir dėl mūsų stebisi: kaip tiek metų kartu išgyventi? O kas čia nenormalaus? Net gamtoje vilkai, gulbės visą gyvenimą pragyvena su vienu partneriu. Kuo žmogus prastesnis? Įkvėpimo gali rasti ir nekeisdamas žmonų. Va, Kristina nusikirpo plaukus, persidažė, ir aš jau kitą turiu (juokiasi). Blogai tada, jeigu žmogui meilė tėra kaip spanguolių kisielius, kur uogos nusėdo ir baigta...
