– Prasidėjus rudeniui vertiname prabėgusią vasarą. Kokia ji buvo Linui Adomaičiui?
– Mano vasara prasidėjo dar vasario mėnesį Čilėje, tad net nespėjau pagauti nei žiemos, nei pavasario. Visi metai tarsi viena prisirpus, didžiulė vasara. Ir šiemet ji tokia ypatinga, tokia palaiminta ir tokia jausminga! Juk į mūsų kiemą atskrenda patys tikriausi gandrai!
– Šią vasarą jūsų visur buvo daug. Birželį pristatėte koncertinį gyvo garso albumą, jūsų balsas skambėjo „Dainų šventėje“, kone visus didžiuosius šalies miestus pasveikinote su gimtadieniu, surengėte kelis stiprius solinius pasirodymus... Ar tokia intensyvi vasara jums įprastas dalykas?
– Tiesą sakant, pamenu kur kas intensyvesnių vasarų. Šį kartą priėmiau iššūkius tik pačiose svarbiausiose scenose, o kadangi šie metai Lietuvai jubiliejiniai – tai visos miestų šventės buvo galingai suorganizuotos, visur pasirodžiau su didžiuliais chorais ir gausiu muzikantų būriu.
Ypač smagu buvo „Dainų šventės“ scenoje, kai teko malonumas dainuoti drauge su 14 tūkst. choristų armija. Apskritai, sakyčiau, kad ši vasara buvo gan rami, stengėmės su žmona kuo ilgiau pabūti kartu ir mėgautis tomis stebuklingomis laukimo akimirkomis. Daug valandų tekėjo gamtoje, tyloje ir ramybėje.
– Kokį vasaros momentą išskirtumėte kaip patį pačiausią?
– Ko gero, pirmoji mūsų vaikelio nuotrauka mums su Irma sukėlė didžiausią emocijų bangą. Taip, tas momentas nepamirštamas. Pamenu, tik grįžom iš Čilės ir iš karto lėkėme į pirmąjį mūsų virtualų susitikimą su mažyliu.
Ilgai tada negalėjau atitraukti akių nuo tos nuotraukos. „Tai mūsų mažylis? O Dieve, kokie mes laimingi“, – galvojau neatplėšdamas akių nuo Irmos! Kai pasižiūriu į šią nuotrauką savo telefone, ir dabar šypsena pati nusipiešia mano veide.
Visgi, matyt, tai, kas geriausia – dar priešaky... Didžiausias asmeninio gyvenimo džiaugsmas aplankys spalio mėnesį, o profesiniame gyvenime – gruodžio pabaigoje laukia galingiausias koncertinis turas drauge su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir pilnutėle LVSO sudėtimi.
Įprasta, kad laukdami šeimos pagausėjimo, žmonės šiek tiek prilėtina tempą. O jūs, panašu, jungiate aukštesnę pavarą...
Pats kartais nesuprantu, kaip tai nutinka. Kartais būna forsuoji, labai stengiesi, bet viskas krenta iš rankų. O šiemet atvirkščiai – vos pasižiūriu į savo delnus ir suprantu, kad jie netušti.
Mano glėbyje – nuostabiausios Dievo dovanos, mano širdyje – jaukiausi namai, mano mintyse – šilčiausios svajonės, o mano balso stygos – pasiruošusios kalbėtis su maestro vadovaujamu orkestru. Nieko neinicijuoju, tiesiog šiemet pačios ryškiausios žvaigždės šviečia mano danguje.
– Visi šie dalykai pakylėja, tačiau kaip viską spėjate? Ar pakanka 24 valandų paroje?
– Va, čia ir užmynėte ant mano Achilo kulno. Laiko tikrai pritrūksta, nors, kita vertus, kai tiek daug geros energijos aplink mane, viskas išeina kur kas lengviau ir greičiau. Jei kažko ir nespėju, suprantu, kad padarysiu tai artimiausiu metu. Neprievartauju laiko.
– Galbūt į pasaulį besibeldžiantis kūdikis jau turi įtakos ir jūsų kūrybai? Galbūt jūsų naujame albume „Vandenynai“ išgirsime daugiau jausmingų, lyriškų melodijų?
– Ką gali žinoti? Gal atsiras ir švelnių melodijų... Tiesą sakant, pastebėjau, kad naujame albume savaime atsirado daugiau šviesių metaforų ir mažorinių dermių. Tai, be abejo, paskatino džiugios naujienos šeimoje.
Mano ankstesnėje kūryboje vyrauja melancholija ir šviesus liūdesys. Šį kartą bus truputį šviesiau. Ir bus daug vandens simbolikos. Bet lieku ištikimas savo muzikos keliui – naujose albumo dainose karaliaus soul, funk, pop, RnB stiliai su tam tikrom hiphopo ritmų priemaišom. Viską paskaninu simfoninio orkestro ir pučiamųjų instrumentų skambesiu. Bus įdomu (šypsosi).
– Kuo vandenynas toks svarbus, kad skiriate jam tiek dėmesio?
– Apie vandenynus ir, apskritai, apie vandenį galėtume kalbėti valandų valandas. Mes gyvename vandens planetoje, mes patys esame vanduo. Kartais jaučiamės maži, tarsi lašeliai jūroje, o kartais išgyvename pakilimus – tuomet visos jūros telpa mūsų širdyse.
Kalbėti apie vandenį yra be galo įdomu, kurti metaforas vandens tema labai patogu, juk tiek daug vandens simbolių aplinkui: jūra, lietus, upės, ašaros lašas, ledas, sniegas, rasa, kraujas, visos vandens gyvybės formos, o taip pat mintys, žodžiai, muzika, simfoninio orkestro skambesys – visa tai ir yra plačiausi vandenynai. Tai tikrai neišsemiama, neišdžiūstanti tema. Rodos, galėčiau sukurti dar 15 „šlapių“ albumų (šypsosi).
– Jus nuolat matydavome keliaujantį. Esate sakęs, kad jūsų kelionių krepšelyje – per 50 aplankytų šalių, tačiau to negana. Ar dar liko laiko ir vietos kelionėms? O gal dabar geriausios ir maloniausios jūsų kelionės po vaikiškų prekių parduotuves?
– Tiesą sakant, 59 šalys! Viena vertus, atrodo „oho!”, antra vertus – tai tik vos 13–14 procentų mūsų planetos sausumos paviršiaus. Dar liko daugybė vietų, į kurias nuvažiavę rasime visko, vaikiškų prekių parduotuvių – taip pat (juokiasi).
Na, o jei atsidursime su vaikeliu kur nors Karibų jūros saloje pas mūsų draugus indėnus, tai bus dar geriau, nes ten išvis nėra parduotuvių. Saulė, palmės, baltutėlis smėlis ir savo grožiu niekam neprilygstantys Karibai. Kas gali būti geriau?
– Ko sau palinkėtumėte šiame grandiozinių planų ir permainų laike?
– Kuo didžiausios sveikatos Irmai ir mūsų būsimam vaikeliui. O sau nežinočiau ko ir palinkėti – juk toks laimingas dar nesijaučiau niekada. Geriau palinkėsiu visiems žmonėms daug laimės, meilės, vilties, taikos ir ramybės.
