Robertas Lenartavičius publikos dėmesį pažino dar būdamas mokyklinio amžiaus, o vaikystėje išmoktus kūrinius dainavo savo tėvams ir jų draugams.
Dėmesys jau tuomet jam atrodė kaip savaime suprantamas reiškinys ir neišgąsdino, kaip nutinka daugumai vaikų. Atvirkščiai – sužavėjo. Toliau sekė šauniausio moksleivio rinkimai, Šimtadienio spektaklio pagrindinis vaidmuo.
„Tačiau tuo metu aš neplanavau būti aktoriumi“, – sako R.Lenartavičius, gerai pažįstamas iš kelių Lietuvoje rodomų televizijos serialų.
Gatvės šokius iškeitė į pasaulį
„Vaikystėje galvojau, kad būsiu verslininkas ar viešosios erdvės žmogus, gal kažkam atstovausiu. Nors iš dalies taip ir buvo, o gal dar ir bus. Pradėjau studijuoti ir teko pasirinkti – tęsti mokykloje pradėtus gatvės šokius ar išvažiuoti su studentų mainų programa į Suomiją. Taip jau nutiko, kad šokiai nutrūko. Sceną pakeitė teminiai studijų pristatymai, pasirodymai, gyvas bendravimas su žmonėmis“, – pasakojo R.Lenartavičius.
Po studijų jis nusprendė užkariauti pasaulį. Noras patobulinti anglų kalbą ir pagilinti studijų laikotarpiu įgytas žinias jį nuvedė į tarptautinę kompaniją Didžiojoje Britanijoje.
„Ne, aš neemigravau. Išvažiavau stažuotis, siekti karjeros“, – sako Robertas. Jis pradėjo nuo didžiausio, ką tuo metu buvo galima pasirinkti – tai buvo Jungtinė Karalystė.
R.Lenartavičiui teko gyventi XIX amžiaus name, pusvalandis pėsčiomis nuo Vindzoro pilies, kur praleisdavo nemažai laiko.
Taip pat šalia buvo įsikūrusi viena prestižiškiausių Anglijos privačių mokyklų – Itono koledžas.
Sprendimas grįžti nustebino aplinkinius
Jį supanti aplinka skatino nesusitaikyti su akimirkos dabartimi, bet siekti ir tobulėti. Robertas Didžiojoje Britanijoje praleido devynis mėnesius, dirbo biuruose tarptautinėje kompanijoje, kur galėjo pritaikyti turimas anglų kalbos žinias.
„Žinojau, kad čia atvykau trumpam, neapsiribojau darbu, noru užsidirbti, bet gilinausi į šalies ypatybes, bandžiau susipažinti su kultūra. Kitų akimis jau buvau susikūręs ten gyvenimą, todėl dažnam pažįstamam buvo keistas mano sprendimas sugrįžti į Lietuvą. Tačiau jaučiau, kad būdamas ten įgijau pakankamai žinių, kurias dabar galiu pritaikyti Lietuvoje“, – sakė aktorius.
Sugrįžęs į Lietuvą jis greitai susirado darbą startuojančioje bendrovėje ir buvo atsakingas už rinkodarą. Tačiau taip pat ilgai neužsibuvo.
„Supratau, kad man reikalingas gyvas bendravimas. O dirbdamas prie kompiuterio, popierių ir komunikuodamas telefonu savęs pilnai nerealizuoju. Jaučiau, kad kažko gyvenime trūksta“, – kalbėjo pašnekovas.
Atgimė meilė teatrui ir dainavimui
Grįžęs į Lietuvą R.Lenartavičius susitiko su draugais, kurie turėjo šokių studiją. Bendromis jėgomis visi pradėjo organizuoti visuomeninius vakarus su aktoriais, režisieriais, atlikėjais.
Netrukus atgimė sena meilė teatrui ir dainavimui. Visai atsitiktinai Robertas pateko į chorą, su kuriuo per metus tapo „Chorų Eurovizijos“ dalyviais. Prasidėjo gyvos transliacijos, filmavimai, scena. Jausmo, kuris aplankė, lyginti su darbu biure buvo neįmanoma, o meninė pusė įtraukia ir išlaisvina.
Roberto tuo metu priimtas sprendimas „išsipirkti sau metus laiko“, kad galėtų mokytis ir gilintis į menus, dabar primena sėkmės istoriją. Tačiau tada tai buvo mažai kam suprantama.
„Priimti tokį, daugelio požiūriu nepalankų sprendimą, ilgai netruko. Dėl mano akademinių pasiekimų studijose ir visuomeniškumo daug kas tikėjosi iš manęs didelių dalykų. O aš nusprendžiau susikrauti kapitalą, kad galėčiau per metus laiko pabandyti įsilieti į menus. Vienas įvykis sekė kitą.
Užbaigęs pradėtus darbus ir perleisdamas atsakomybes kitam darbuotojui išėjau iš darbo sėkmingai startavusioje kompanijoje. Gavau kvietimą atvykti paviešėti į salą vakarų Norvegijoje. Netikėtai susiradau darbą renginių organizavimo srityje ir per tris mėnesius pavyko užsidirbti“, – savo pradžią pasakojo R.Lenartavičius.
Pusę metų – palėpėje
Skandinaviškas gyvenimo būdas ir tai, jog dirbti reikėjo tik suorganizuotų švenčių dienomis, leido skirti laiko sau. Poetiškas laisvalaikis saloje, knygų skaitymas, eilių rašymas, buvimas vienumoje, bėgiojimas kalnų takais, baltosiosios naktys su vaikštinėjimais ant uolų ir žvejyba – visi šie dalykai padėjo suprasti savo paties lūkesčius, viltis ir norus.
„Nepersidirbdavau, turėjau laiko sau. Tačiau pavyko užsidirbti ir pinigų. Tam įvardintam langui – metams laiko. Grįžęs į Lietuvą, mėnesį praleidau Šventojoje, atokioje vietoje – jūra, upelis, barzda ir visiškas tarzano rojus. Be streso įsiliejau į Lietuvos gyvenimo tempą“, – pasakojo pašnekovas.
O parvykus į Kaune esančius namus R.Lenartavičius pradėjo galvoti, kaip viską sudėlioti. Pasidomėjęs suprato, kad dainavimas pradžioje bus kaip mokslai norint tuo gyventi. Rudenį susirado mėgėjišką teatrą, susipažino su režisieriumi. Noras tobulėti ir mokytis jį atvedė prie stalo teatre, kur įvyko pirmasis pjesės skaitymas.
„Buvo labai žavu, įdomu, jaudinausi. Buvau tik girdėjęs ar matęs per filmus, kaip tai atrodo. Supratau, kad tai žingsnis į mano ateitį. Nors labai mažytis, bet žingsnis. Neilgai trukus pradėjome statyti spektaklį. Vaidmuo buvo nedidelis, bet galėjau suprasti ir pamatyti, kaip atrodo teatro aktoriaus gyvenimas. Po kiek laiko teatro trupėje sutiktas dramaturgas pasiūlė kartu statyti spektaklį pagal jo pjesę.
Tai buvo be galo įdomu, labai daug pirmų patirčių. Užtrukom. Tą spektaklį pristatėm savo draugams, artimiesiems. Jiems patiko, jie liko sužavėti. Suprato, ką aš veikiau tuos visus pusę metų palėpėje“, – šyptelėjo dabar jau gerai žinomas aktorius.
Padėjo kolegos
Vėliau R.Lenartavičiui teko neatlygintinai suvaidinti masinėse scenose. Jis darė viską, kad išmoktų. Pernelyg racionalių paskatų ar išskaičiavimo, kodėl jis ten buvo, nėra – tik intuicija ir noras suprasti, kaip viskas vyksta.
Vieno filmavimo metu Robertas susipažino su moterimi, kuri vėliau susisiekė ir pakvietė suvaidinti kitam epizodui TV seriale.
„Jau kitos dienos rytą važiavau į Vilnių. Nieko nežinodamas: kas ir kaip. Atvykęs papuoliau į buvusio serialo „Rezidentai“ filmavimo aikštelę. Suvaidinau epizodą. Pasikalbėjome su režisieriumi, aktorių atrankos vadovais. Kaip tik keitėsi siužeto linija ir turėjo atsirasti naujas veikėjas.
Nesitikėjau, bet po poros savaičių su manimi susisiekė prodiuseris ir pasiūlė sudalyvauti projekte. Buvo sunku patikėti, kad visa tai jau vyksta. Tokia sėkmės istorija, kaip atsidūriau projekte“, – prisiminė Robertas.
Mokytis teko daug. Robertui padėjo jau labai gerai žinomi ir daug pasiekę aktoriai, su kuriais jam teko dirbti, taip pat režisierius. Jie nestokodavo pamokymų ir patarimų. Robertas sako, kad viskas nebuvo taip lengva ir paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies ar stebint galutinį rezultatą.
„Natūraliai pasileidus į šią kelionę atsirado naujas draugų ratas – jie padėjo taip pat, dar – meditacijos“, – sakė aktorius.
Šiandien tai skamba kaip lengvai pasiektas tikslas ar kaip sėkmės istorija. Tačiau būta daug nuoseklaus ir nuoširdaus darbo. Vien noro neužtenka. Įdėtas darbas duoda rezultatų.
Recepto, kaip greitai pasiekti tikslų, gal ir nėra. Tačiau tikras noras, tikėjimas ir pasitikėjimas, nuoseklumas, nuovokumas ir nuolankumas gali nuvesti ten, kur reikia. Hobis tapo aistra ir amatu. O amatas – pasaulio pažinimu.