Pagal jūsų užeigų populiarumą galima spėti, kad radote formulę, kaip sukurti kultinę vietą, į kurią plūstų lankytojai?
Nemanau, kad restoranas gali būti kultinis, nes tai gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi. Tačiau už tai, kad žmonės pamėgo konkrečios koncepcijos restoraną „Rene“, kad „In Vino“ ir „The Portobello“ tapo mūsų laikmečio kultūrai neabejingų asmenybių susibūrimo vietomis, esu jiems be galo dėkingas. Kaip ir šių vietų personalui: jis dirba daug, sąžiningai ir kitaip nei daugelis. Vasaros pabaigoje mums bus 10 metų. Kaip barui – labai gražus amžius.
Ne kiekvienas Lietuvoje apskritai sugeba dešimtmetį išlaikyti populiarų barą.
Todėl, kad jų lankymo ir laikymo tradicijos čia vis dar formuojasi. Bet smagumėlis, kad tiek laiko „In Vino“ veikia tuo pačiu pavadinimu ir turi tuos pačius savininkus. Kai atsidarėme, visi mūsų draugai buvo panašaus amžiaus. Iš vienos pusės, žmogaus gyvenime 10 metų visai nedaug, iš kitos – ohoho, kiek gali nuveikti per tiek laiko!
Prieš kokius trejus metus baras palyginus ištuštėjo, nes buvome pripratę prie sausakimšų salių. Aišku, viskas sukrito į krūvą: visokios krizės, nuolatinių svečių gyvenimo pokyčiai, pasikeitę prioritetai, daug kas išvažiavo į užsienius ir t. t. Nežinojome, ką kaltinti, ieškojome priežasčių. Bet mąstėme kūrybiškai ir išgyventi pavyko – plūstelėjo nauja lankytojų banga.
Smagiausia, kad grįžta ir tie patys, kurių vaikai jau paaugo, – kiek garsių porų pas mus susipažino! Jos dabar ateina kaip jauni tėveliai, nes jų vynbaris tebeveikia. Ir vėl visi sukamės tame pačiame rate. Aišku, baterijos jau tiek nelaiko, kaip seniau, kai varydavome kiauras paras, – amžius daro savo.
Jums 38-eri. Kas tamstos gyvenime įvyko per pastarąjį dešimtmetį?
Versle visko buvo. Trys nepavyko, vienas baigėsi finansiškai labai skausmingai. Bet kol kas labiau sekasi, nei nesiseka. Svarbiausia – ne iškėlus galvą irtis prieš srovę, o rasti jėgų atsiversti apvirtusią valtį ir vėl griebtis irklo. Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Apie asmeninį gyvenimą nešneku, net ir interviu duodu itin retai.
O kaipgi šeima, vaikai?
Žinote, koks vienas pagrindinių skirtumų tarp vyro ir moters? Moteris visada tiksliai žino, turi ji vaikų ar ne (juokiasi). O man turbūt tas faktas paaiškės uždirbus pirmąjį milijoną, kai pasipils iš visų pakampių „man už mokslus sumokėk“, „man už mašiną“...
Šeimai kol kas laiko trūksta... Nors, kaip sako mano geriausias draugas Paulius, mūsų įmonių grupelytės direktorius, būtų noro – atsirastų ir laiko. Nežinau. Lietuvių visuomenė baisiai kompleksuota ir dar linkusi tuos kompleksus didinti vien iš buko tikėjimo santuokos institucija ar tiesiog nežinios, vaikydamasi mistinio saugumo jausmo.
Kam to reikia? Jei gyveni su žmogumi ir tau labai gera, ką keičia, kad nueini į labai gražų pastatą (aš čia ne apie Vilniaus santuokų rūmus) ir tave sutuokia vienuolis arba kunigas, teoriškai neturintis jokio supratimo apie gyvenimą santuokoje. Kur čia fainumas?
Visą interviu skaitykite naujame, vasario mėnesio, žurnale „Laima“.