Apie geležinę valią pokalbis pasisuks ne kartą – juk pūpsantys raumenys neatsiranda mostelėjus burtų lazdele. Ir apie naujovių troškulį – į šokio projektą įsiliejo norėdamas išbandyti ką nors nepažinto. Nedejuoja, kad buvo pakviestas tada, kai kiti jau seniai repetavo šokio žingsnelius. „Šoku mėnesį ir dvi savaites“, – viską tiksliai suskaičiuoja ir nepasakoja apie sunkumus, kalba apie tai kaip gyvenimo nuotykį. Net ir į klausimą, kaip jaučiasi, kai vertinimo komisija paleidžia liežuvius, tik gūžteli pečiais. Dainius jau per dvidešimt metų dalyvauja kultūrizmo varžybose, o jose visada susiduria su vertinimu. Juk kultūrizmas – ne toks sportas, kur galima įvertinti pasiekimus sekundėmis ar centimetrais... Labiau prieš televizijos transliacijas jaudinasi žmona. „Per pirmą laidą reikėjo tablečių...“ – atsidūsta Irina. Mieliau Dainiui kalbėti apie tai, kaip yra nustebęs, kad tiek daug draugų paprašyti dabar atskuba į pagalbą, tarp jų ir garsūs šokėjai Andrius Kandelis, Andrius Uksas, muzikantas Lukas Pačkauskas, su kuriais kadaise pažintis užsimezgė treniruoklių salėje. „Visi anksčiau ar vėliau užsuka į sporto klubą“, – šypteli.
Neįprastai skamba kultūristo biografijos faktas, kad mokėtės M. K. Čiurlionio menų mokykloje.
Mano tėvai buvo muzikantai, brolis pasekė jų keliu, aš vienintelis nesigavęs. Pradėjau groti šešerių. Vaikystės neturėjau. Grįždavau iš mokyklos ir kiekvieną dieną namuose sėsdavau prie pianino keturioms valandoms. Ir per tas valandas nuolatos gaudavau pylos... Nebuvau toks beviltiškas, netgi esu antrą vietą svarbiame konkurse laimėjęs. Kol mane vertė groti ir griežtai auklėjo, tol man sekėsi. Tačiau paauglystėje pajutau, kad reikia daugiau judėti. Ištisas dienas ramiai sėdėti ir groti – ne man. Nebeiškenčiau ir po aštuonerių mokslo metų pasakiau – viskas.
Spėju – jūsų namuose pianino nėra?
Pianinas liko pas tėvus, norėjo mums jį atiduoti, bet atsisakiau. Nuo tada, kai mečiau groti, niekada nesu prie jo prisėdęs.
Nuo pianino pabėgote į treniruoklių salę. Viename interviu esate sakęs, kad taip pasielgti paskatino filmas su Holivudo žvaigžde Arnoldu Schwarzeneggeriu ir faktas, jog norėjote patikti merginoms.
Kaip ir dažnas lietuvis, atrodžiau nekaip: didelis užpakalis ir siauri pečiai. Juokais tai vadinu standartiniu „eglutės“ sudėjimu. Nors svėriau tik šešiasdešimt keturis kilogramus, buvau kresnas, mane pravardžiavo storuliu. O, žinote, paauglystė, pradeda patikti merginos... Ką daryti, kai vaikinai juokiasi, o merginos nežiūri? Kaip tik buvo perestroikos laikai, atsirado videosalonai, su jais ir koviniai filmai. Ten ir pamačiau Arnoldą, mane jis sužavėjo, kaip tik vienas draugas paskatino ateiti į treniruoklių salę. Kai grojau pianinu, man buvo įdiegta – viskas arba nieko. Taigi, pamačiau Arnoldą ir nutariau, kad būsiu toks, kaip jis. Būsiu čempionas. Tuomet mokiausi statybos mokykloje ir pradėjau sportuoti. Daug. Nesveikai.
Kaip vaikystėje sėdėjote po keturias valandas prie pianino...
...taip ėmiau lieti prakaitą po pusketvirtos valandos prie treniruoklių. Man taip trūko fizinio krūvio. Ir labai greitai pasikeičiau. Pradėjau sportuoti žiemą, o vasarą manęs niekas nebeatpažino ir netgi pasiūlė dalyvauti varžybose. Visko gavau: norėjau moterų dėmesio, jos ir pradėjo žiūrėti.
Būsimą žmoną susitikote tada, kai pečiai buvo ganėtinai platūs?
Dainius: Sportavau jau kokie penkeri metai. Kai susipažinome, buvau ne pačios geriausios formos – po avarijos sugipsuota ranka, kiek aplieknėjęs. Susipažinome treniruoklių salėje. Tuomet jau dirbau treneriu. Norėjau patarti, o ji nenorėjo nė klausyti. Tas mane ir užkabino.
Jūsų žmona – pilvo šokio atlikėja. Greitai priprašėte, kad parodytų savo meistriškumą?
Pirmą vakarą. Ne tą, kai susipažinome sporto klube, bet kai jau nuėjome į pasimatymą (juokiasi).
Pilvo šokis – visagalis...
Jo esmė – klubų judesiai. O ko vyrui daugiau reikia? Visas moters žavesys atsiskleidžia. Visi mano: jei aš kultūristas, tai ir mano žmona kultūristė...
Jums nepatinka raumeningos jūsų kolegės?
Ne. Moteris turi būti moteriška. Tačiau esu susijęs su sportu, turiu figūrai reikalavimų. Nors tai greičiau galima pavadinti vizija. Aišku, meilė akla, galima ir dramblį įsimylėti.
Žinojau, kad nesusirasiu moters, kuri gertų, rūkytų... Dar žinojau, kad turiu pamatyt moterį nuogą ir pasakyt, ar ji man... Bent su sportine apranga. Šiais laikais moterų išvaizda tokia apgaulinga, drabužiai viską paslepia, kiek dar yra visokių pribumbasų – čia prideda, ten ištempia.
Didžiuojatės įspūdingu kūnu, bet kultūristo karjera nėra amžina...
Mūsų sporte galima ilgai išsilaikyti, vyksta ir veteranų varžybos. Tačiau, viską įvertinęs, neketinu tuo užsiimti ilgiau nei iki 46–47-erių. Pasiruošimas varžyboms – toks alinantis. Jei norima raumenims suteikti trokštamą formą, reikia sudeginti visus riebalus. To galima pasiekti tik daug sportuojant ir ribojant maistą. Prieš varžybas pusmetį reikia gyventi pagal žiaurų režimą. Jei normalus žmogus valgytų tiek, kiek aš prieš varžybas, po trijų dienų numirtų arba bent ilgam atsidurtų ligoninėje.
Tarkim, iki varžybų liko mėnuo. Kaip tuomet atrodo jūsų diena?
Atsikeliu šeštą ryto, atsigeriu vandens su vitaminais ir važiuoju į sporto klubą. Po intensyvios valandos treniruotės – pusryčiai: dvidešimt kiaušinių baltymų, avižinių dribsnių ar ryžių košė, baltyminis kokteilis. Pietums – jautiena arba vištiena. Porcija – pusė kilogramo mėsos ir daržovės. Jokios druskos, galima pasiskaninti tik žolelėmis. Pokaičio miegui laiko nelieka – dirbti juk dar reikia: esu asmeninis treneris, dirbu maisto papildus platinančioje įmonėje „Pro Line Sport“. Turiu pats užsidirbti pinigų, pasiruošimas varžyboms kainuoja apie trisdešimt tūkstančių litų. Beveik nauja mašina išeitų.
Vakare – antra treniruotė. Dar kokius du sykius valgau mėsą. Per dieną jos suvalgau apie pusantro kilogramo, du kilogramus žuvų. Iš viso per dieną suvartoju 30–40 kiaušinių baltymų. Išgeriu keturis penkis baltyminius kokteilius. Privalu dar išgerti mažiausiai penkis litrus vandens.
Tai žmonai tenka pasisukioti virtuvėje, kad viską pagamintų laiku?
Viską – pats! Ji niekada gyvenime nedarė man maisto ir, tikiuosi, nedarys.
Tokios griežtos dienotvarkės esmė – sudegini daugiau kalorijų, nei jų gauni su maistu. Trumpai drūtai – alini organizmą. Ne tik valia turi būti geležinė, bet ir organizmas. Kaip su kolegomis juokaujame, ištempia tas, kurio vidaus organai geležiniai. Man toks gyvenimas tapo įprastas. Jei praeina daug laiko, o aš vis dar nepradedu ruoštis ir laukti varžybų, man ima rauti stogą. Pradeda trūkti streso. Nemėgstu gyventi nieko neveikdamas. Išprotėčiau. Taip sakant, kas dieną – po naujieną.
Irina, nesunku su juo, visiškai nesvajojančiu apie stabilumą, gyventi?
Irina: Pripratau. Jau penkiolika metų esame susituokę. Jo gyvenimas nesusideda tik iš to, kad daug treniruojasi ir daug valgo. Dar yra ir emocijos...
Dainius: Alkanas žmogus piktas. O visą pasiruošimo pusmetį esi alkanas. Tiksliau – alkanos smegenys, nes negauna trokštamų angliavandenių. Protas iš tiesų sutrinka.
Irina: Jokio dėmesio... Jokio laiko šeimai... Geriau Dainių pradėjau suprasti šįmet, kai pati nutariau dalyvauti fitneso varžybose, mėnesį laikiausi dietos ir sportavau. Pajutau – galva iš tiesų pradeda neveikti. Kartu vykome į Ameriką, tik jis paskutines dienas iki varžybų gulėjo viešbutyje, nejudėjo, aš dar viskuo rūpinausi, ėjau į parduotuves. Neiškenčiau, išgėriau vandens – paskutinę dieną negalima nė gurkšnio, suvalgiau vaisių... Dainiui nieko nė nesakiau.
Dainius: Kultūrizmas – keistas sportas. Kitų šakų atletai varžybų dieną būna stipriausi, mes būname silpniausi. Varžybų dieną sunku net atsikelti iš lovos, svaigsta galva. Įsivaizduokite, mėnesius geri labai daug skysčių, o čia parą – nė lašo. Organizmui didžiulis šokas. Bet tada kūnas atrodo gražiausiai... Ir po varžybų nepuolu picų valgyti. Ne, skaniausias būna vanduo. O labiausiai būnu pasiilgęs riekės duonos su sviestu. Gardžiausia.
Žmoną dažnai ant rankų nešiojate ar tik per vestuves tai darėte?
Dainius: Ir per vestuves nenešiau per tiltą. Nėra svarbiausia kilnoti ir nešioti...
Gyvename beveik kaime. Kiek daugiau nei prieš metus įsigijome... žirgą. Dukra Martyna lankė žirgyną, susidraugavo su žirgu, o jį nutarė parduoti ir išvežti kažkur toli. Buvau prieš pirkimą. Tai tokia didžiulė atsakomybė, o juk aš žinau, kas yra parduota vaikystė...
Irina: Ne vienas sukiojo prie smilkinio: kaip mes leidžiame dukrai turėti savo žirgą? Bet gyvenimas – vienas, o gal tai jos kelias? Martyna svajoja apie nuosavą žirgyną. Mes rizikavome ir kol kas tai pasiteisino 300 procentų.
Dainius: Martyna labai atsakinga, ji ir valo, ir šienauja, daro viską, ko reikia. Jai tik keturiolika metų, bet žino, kad negali švaistyti laiko, po pamokų turi grįžti namo ir pasirūpinti žirgu. Dėl jojimo jos laikysena puiki. Kiek jos amžiaus merginų vaikšto sulinkusios, o ji – lyg styga.
Dainiau, aistra kultūrizmui gimė išvydus filme Arnoldą Schwarzeneggerį. Gal jau esate jam paspaudęs ranką?
Mačiau, bet dar nebendravau. Ne bėda – dar teks. Tikiu. Arnoldas Amerikoje – dievas, svarbesnis už prezidentą. Buvome kavinėje, televizija transliavo reportažą apie jo atvykimą į tą miestą. Žmonės į ekranus žiūrėjo atsistoję, taip pagerbė jį – amerikietiškosios svajonės įsikūnijimą...
