Filme „Čiulbanti siela“ tavo rolė buvo nepaprastai svarbi – mokei aktorius dzūkuoti, konsultavai kitais etnokultūros klausimas, tavo priežiūroje buvo dainininkių ratas, teko net ir pačiai vaidinti.
Prie filmo kūrimo teko prisiliesti 2020 m. pirmoje pusėje, kai su Roku dar buvome nežanoci, ir apie dzūkodeliką žmonės dar nieko negirdėjo. Kai Deimantas paskambino ir papasakojo, ką sumanęs, labai apsidžiaugiau. Pirmas lietuviškas 3D, Dzūkija, XIX a., ir pagaliau ne herojinis istorinis filmas, o kitos temos – mitologija ir tautosaka. Sutikau patalkinti kuo galėsiu ir taip, gavau nemažai užduočių. Pamenu kartą aš ir Rokas keliavome su Deimantu po Dzūkiją. Rodėme jam gražiausias Ūlos vingių vietas, o ilgai bevaikščiojant paūliais kalbėjomės apie kiekvieno mūsų santykį su tradicija, Dzūkija ir kaimo kultūra.
Vėliau, kai su režisieriumi tariausi dėl scenarijaus vertimo subtilybių, sutarėme , kad laikysimės „minkštesnio“ dzūkavimo varianto, tokio, koks Deimantui, kuris vaikystę praleido Čižiūnuose, yra savesnis. Siekdami perteikti XIX a. kalbą sąmoningai nevengėme slavizmų. Tikrai nerimavau, kaip aktoriams seksis, nes vaidinti ne gimtąja kalba – tikras iššūkis. Labai nenorėjau, kad išeitų dzūkavimo parodija. Dėl karantino negalėjo būti susibūrimų, repeticijų, renginių, o birželį jau laukė filmavimai, todėl aktoriams teko mokytis nuotoliu. Drauge su Roku įrašinėjome dialogus ir siuntėme aktoriams, kad mokytųsi taisyklingai tarti, kirčiuoti.
Viena sunkiausių mano užduočių buvo per savaitę išmokyti aktores Laimą Akstinaitę ir Gretą Petrovskytę dainuoti dzūkišką liaudies dainą. Tai ne valandėlės darbas, kaip gali pasirodyti. Man buvo svarbu, kad daina skambėtų ne popsiškai ir atskleistų dzūkiško dainavimo manierą, kokią girdime seniausiuose garso įrašuose. Ilgai dirbome ties balso formavimu, melodija, tekstu, tartimi. Jaučiau didelę atsakomybę ir laikiau špygas, kad filmavimo aikštelėje joms pavyktų. Daina, kurią jos atlieka filme, yra populiari Dzūkijoje, o konkretus variantas, kurio jas mokiau – tai Marės Kuodžiūtės-Navickienės iš Mitriškių kaimo, tituluojamos dzūkų dainų karaliene, XX a. viduryje kartu su dukra padainuota „Ne bet kokia aš mergełė buvau“.
Filme skamba rauda, kurią atlikti pakvietėm mano draugę ir kolegę etnomuzikologę Verą Venckūnaitę. Dzūkijos regione laidotuvių metu raudojimo tradicija jau nutrūkusi. Šis žanras neranda vietos folkloro ansamblių repertuaruose, jis netinka nei koncertams, nei neformaliems susibūrimams prie stalo, reikalauja stipraus emocinio krūvio ir netekties skausmo pripildytos situacijos. Jaunų žmonių, gebančių raudoti dzūkiškos tradicijos ribose beveik nėra, tačiau Vera tyrinėjo raudos atlikimą ir jo mokėsi kurdama nuostabų erdvinės muzikos vyksmą „Spengla“.
Filmui reikėjo grupinio dainavimo scenos, tad kartu su Deimantu nutarėme pakviesti tradicinį dainavimą praktikuojančias dainininkes, todėl ant liepto giedančios merginos, o tarp jų ir aš – etnomuzikologės. Filme gavau nedidelį laumės vaidmenį, o su juo išsipildė ir mano sena svajonė – menininkė Laura Garbštienė pamokė verpti.
Rokas turėjo savų iššūkių – pavyzdžiui dainuoti irkluojant. Deimantui labai patiko daina „Visi paukšteliai sau porelas turi“, kurią aš 2011 m. užrašiau Užuperkasio kaime (visai šalia jo vaikystės namų – Čižiūnų), ir sugalvojo, kad ją turėtų atlikti Rokas, irkluojadamas valtį vingiuotame ir srauniame Grūdos upelyje prie Marcinkonių. Rokas pasakoja, kad sunkesnių sąlygų dainuoti nebūtų sugalvojęs. Spėju, kad užduoties nelengvino ir tame upelyje plaukiojančios nuogos laumės. Tačiau triūsas buvo ne veltui – tai viena gražiausių filmo scenų, o pačią valtį gavome dovanų prisiminimui.
Deimantui Narkevičiui buvo svarbu panaudoti išgarsinto dzūkų dainiaus Petro Zalansko dainų įrašus. Nors siūliau kitus, mažiau žinomus talentingų kaimų dainininkų įrašus, tačiau jam norėjosi būtent Petruko, nes jam dar teko jo gyvai klausytis, todėl nebeperkalbinėjau. Filme skamba du jo dainų archyviniai įrašai, o vieną jo dainą filme perdainuoja iš seno garso įrašo išmokusi aktorė Laima Akstinaitė.
Įdomu, kad šiame filme „susitiko“ du žinomiausi Dzūkijos dainininkai – Marė Kuodžiūtė-Navickienė (1884–1962) ir Petras Zalanskas (1900–1980). Įdomu, kaip jiems, dar atmenantiems laikus, apie kuriuos dabar nebėra kam pasakoti, patiktų šis filmas? Ar jie rastų, su kuo tapatintis, ar atpažintų save, ar pasijuoktų, o gal nesuprastų?
Ko dar žiūrovai nepamatys ekrane?
To juodo ir labai lėto darbo kino aikštelėje. Mane stulbino neįtikėtinai ilgai trunkantis iš pirmo žvilgsnio paprastų scenų filmavimas. Supratau, kad teatre aktoriai iš tikrųjų veikia čia ir dabar, žiūrovui kuria tikrovę, o kine – viskas iki smulkmenų surežisuota. Yra daugybė dublių, ir daug laukiama, kartais net nelabai suprantant ko. Nusifilmuoji keliose scenose ir net nesuvoki, kokia tavo rolė ar tų scenų reikšmė visame filme. Pamatyti filmą man buvo didžiulė staigmena – premjeros laukiau su smalsumu, bet ir su nemažai nerimo.
Ar galima sakyti, kad filmo temos ir kontekstai jums buvo artimesni, nei kitiems filmo kūrybinės grupės nariams?
Taip, man gan pažįstamos tautosakos ir mitologijos temos. Ir turbūt dėl to, kad tos temos man artimos ir esu susipažinusi su jomis ne tik jausmiškai, bet ir iš mokslinės prieigos, dėl ne vieno režisieriaus sprendimo keldavau klausimus.
Filmavimo aikštelėje, kur ir pačiai teko vaidinti, jaučiausi kitaip, nei aktoriai, kurie yra įpratę atlikti režisieriaus užduotis ir priimti scenarijų jo nekvestionuojant. Jų pagrindinis tikslas – įkūnyti personažus pagal režisieriaus viziją. O man neramu buvo dėl daug ko – ir kūrybinių sprendimų, ir tam tikrų scenų išpildymo. Kai norėdavosi įsikišti ir kelti klausimus, tekdavo sau vis priminti, kad tai yra ne mano, o menininko kūrinys ir jo santykis su Dzūkija, jo bandymas suprasti ir perteikti XIX a. gyvenusių žmonių mąstyseną, tikėjimus ir galiausiai nukelti filmo žiūrovą į erdvę, kurioje sunkiai atskiriama – kur tikrovė, kur fikcija.
Vertinu šią patirtį, per kurią daug ko išmokau. Po premjeros dauguma mano pergyvenimų tarytum išnyko – visi aktoriai neblogai susitvarkė su tarme, kurios nemokėjo, ir merginoms šauniai pavyko padainuoti. Filme daug gražių kadrų, jis toks paveiksliškas! Manau, kad skiriasi, kaip šį filmą žiūri ir supranta etnologijos krypties mokslų ekspertas ir paprastas žiūrovas. Scenarijus nuo baigto filmo turbūt visad labai skiriasi, po filmo dar ilgai mąsčiau apie kai kuriuos sprendimus ir labai laukiu galimybės pasikalbėti su Deimantu.
Džiaugiuosi, kad pagaliau (mano žiniomis) sukurtas pirmas lietuviškas filmas, kuriame skamba dzūkų šnekta! Papastai filmuose, vaizduojančiuose laikus iki bendrinės kalbos sukūrimo, yra kalbama mums šiandien įprasta kalba. Galbūt tai daroma nesusimąstant, o galbūt įvertinant, kad net ir atlikus sudėtingą vertimo darbą, aktoriams bus sudėtinga tą šnektą išmokti, ir bijoma, kad skambės dirbtinai. Nors „Čiulbanti siela“ veiksmas vyksta praeityje, jame nėra mums jau įprastų patriotizmo, didvyrių, kovų tematikos, netgi labai aiškios įvykių sekos, kai herojus turi tikslą, sprendžia problemą, o vėliau seka kulminacija. Tai kažkas visai kito. Tai menininko Deimanto Narkevičiaus bandymas įsijausti į anų laikų žmonių sąmonę, baimes, tikėjimus, santykį su mirtim ir viso pasaulio pabaiga. Matyt ne veltui filmas pakrikštytas stereoskopine pasaka. Ir mano manymu, šis kūrinys, kaip įprasta šiuolaikiniam menui, palieka daug vietos žiūrovo apmąstymams, klausimų kėlimui, kviečia ieškoti savo paties santykio su savo protėviais ir pareflektuoti jų ir mūsų laikų mąstysenos modelius, santykį su gamta, žmonėmis bei anapusybe.
Filme tavo personežė pasako tokią kertinę frazę: „Tai kadu gi tas svieto galas, ar grait? Ar esi pastebėjusi pasaulio pabaigos nuojautos tautosakoje?
Na, ir klausimas! Nesu dariusi tyrimų šia tema, tad pasidalinsiu tik momentiniu pamąstymu, nors galiu ir klysti. Manyčiau, kad pasaulio pabaigos nuojauta yra katalikiško mokymo ir valstiečių savimonėje vis labiau įsišaknijančios krikščioniškos mąstysenos pasekmė. Kadangi dabar jau viskas yra labai asimiliavęsi, kartais sunku be tyrimo tą skirtį nubrėžti – kas čia archajiško, kas jau krikščioniško. Pasaulio pabaigos, kaip tokios, samprata, manyčiau, ateina iš bažnyčios, kartu su vakarietiškąja kultūra. Senojoje pasaulėžiūroje (ikikrikščioniškoje) dominuoja cikliškas laiko suvokimas, susijęs su gamtos ir žmogaus gyvenimo cikliškumu – taip suprantamas laikas neturi jokios krypties ir visiškos pabaigos, jis sukasi ratu vėl ir vėl. O krikščioniškoje linijinėje laiko sampratoje iškyla aiški ir grėsminga viso žemiškojo laiko pabaiga – tai Teismo diena, kurią Dievas įvykdys gyvųjų ir mirusiųjų teismą.
Dažnai su etnokultūra mes siejame tik labai archajiškas jos formas, tačiau šiandien matome daugybę nuostabių pavyzdžių, kaip jos elementai organiškai įsilieja į modernią kultūrą. Ar tai yra natūrali ir neišvengiama etnokultūros kaita, ar modernių interpretacijų prioretizavimas prieš autentiškas jos formas yra kažkuo pavojingas? Kokia tavo pozicija?
Stebėdama masinį etninės kultūros supratimą ir jos propagavimą šiandienoje, pradedant etninės kultūros pakraipos renginiais, baigiant šiuolaikine kūryba, randančia įkvėpimą joje, dažnai patiriu nusivylimą, kartais net liūdesį, kad per dažnai nuslystama paviršiumi, kai neįsigilinus į autentišką tradiciją, skubama ją interpretuoti ar įvilkti į naują rūbą. Manau, kad nesvarbu, ką iš kultūrinės praeities barų žmogus norėtų naujai interpretuoti, pirmiausia jis turėtų labai gerai išmanyti tą laikmetį ir jame gyvenusių žmonių mentalitetą, vertybines nuostatas, įvairius kultūrinius kontekstus, galiausiai – susipažinti su autentiška medžiaga, Tiek pat daug „namų darbų“ turi ir režisierius, norintis sukurti šiuolaikišką „Hamleto“ pastatymą, ir šiuolaikinės muzikos atlikėjas, panorėjęs į savo kūrybą integruoti liaudies dainas.
Kokių pastebite klaidingų nuostatų susijusių su etnokultūra? Ar mes nelinkę jos sentimentalizuoti ir supaprastinti?
Pagal nerašytą taisyklę etninės kultūros lauko specialistai, tarp jų ir aš, vengiame viešai kritikuoti mums nepriimtinų jos panaudojimo, interpretavimo ir populiarinimo formas, nes suprantame, kad tai kuriama labai skirtingoms publikoms, ir ne visoms joms reikalingi etnografų, antropologų ar istorikų argumentai. Dažniausiai šiuolaikinių interpretacijų kūrėjai, apsisaugodami nuo kritikos neteigia, kad kažką rekonstruoja, tačiau tokios formuluotės, kaip folklorui „suteiktas naujas gyvenimas“, ar „prikėltas dabarčiai“ prisideda prie praeities mitologizavimo ir romantizavimo. Natūralu, kad specialistus tokie dalykai erzina, nes mūsų akimis tai tolina žmones nuo autentiškesnės tradicijos pažinimo. Kartais sukyla stiprūs jausmai ir noras išsakyti savo nepritarimą ar dvejonę dėl tam tikrų Lietuvoje vykstančių procesų ar gana mėgėjiškai vykdomų veiklų, bet esu linkusi susilaikyti ir savo pačios kuriamais projektais rodyti kitokį santykį su tradicija Galiausiai – kiekvieno pasirinkimas, kokią praeitį norima pažinti.
Plačiajame diskurse etninė kultūra tapatinama su valstietiškosios mūsų visuomenės, senovine kultūra: puoselėtoms tradicijomis, praktikuota muzika tikėjimais, gydymu, mūsų dienas kai kuriose vietovėse pasiekusia tradicine architektūra, teskstile ir t.t. Tik mes pamirštam, kad etninė kultūra tebeegzistuoja ir supa mus visus be išimties ir dabar. Daugybė mūsų kasdienos elgesio modelių, šiandien gyvuojančių papročių ir tradicijų, mąstysena ar vertybių sistemos, mums yra tiesiog norma. Juk ir XIX a. gyvenusiems žmonėms jų gyvenimas (lygiai kaip ir mums – mūsiškis) buvo tiesiog gyvenimas – jie nemanė, kad puoselėja kažkokią etninę kultūrą, ar kad ji yra labai vertinga ar įdomi, kokia ją dabar laikome. Tai buvo tiesiog to laiko žmonių kasdienybė, kurią sudarė daugybė elementų. Kita vertus, dabartinę mūsų etninę kultūrą apibrėžti nelengva. Dažniausiai tai įvyksta, kai galime atsitraukti ir palyginti. Pavyzdžiui, gyvenant svetur, lengviau užsičiuopia kasdienės ar šventinės elgsenos, kultūros, mentaliteto skirtumai. Žinoma, su globalizacija tie kultūriniai skirtumai vis labiau blanksta, viskas ima panašėti. Gal todėl, siekdama atrasti ir suvokti mūsų kultūros ypatybes ir atsakyti į klausimą, kodėl šiandien esame tokie, kokie esame, neprarandu to smalsumo ir noro pažinti kuo autentiškesnes mūsų krašto, o jei konkrečiau – Šilų Dzūkijos – tradicijas.
Tave ir Roką galima pavadinti ne tik talentingais kūrėjais, bet ir jaunosios kartos etnokultūros influenceriais (nuomonės formuotojais). Papasakokite, kaip ji atkeliavo į tavo gyvenimą?
Etninė kultūra (jei kalbame apie valstietiškąją kultūrą iki XX a. vid.) mano gyvenime atsirado per muziką. Dar būdama įsčiose klausiau mamos dainuojamų liaudies dainų, kurių ji pramoko įvairiuose folkloro mėgėjų ratuose. Matyt, kažkoks „kodavimas“ įvyko tada, nes pasąmoningai prisirišau prie dzūkų liaudies dainoms būdingų melodijų, tekstų, juose ryškių gamtos pajautimo ir žmogaus gyvenimo bei gamtoje vykstančių procesų paralelizmo. Mama pasakoja, kad pradėjus kalbėti, ėmiau ir dainuoti, ir ne tik dainavau jos mokytas dainas, bet ir daug improvizavau apdainuodama mane supančią gamtą ir buitines situacijas. Būdama ketverių jau dainavau pirmajame folkloro ansamblyje, ir nuo tada su folkloru nebesiskyriau, su metais vis gilindama savo žinias ne tik muzikoje ir šokiuose, bet ir tradicinėje tekstilėje, medinėje architektūroje.
Dzūkijoje giminių neturėjau, tačiau mėgome čia su mama stovyklauti, būti šiluose, maudytis kūną stingdančioje Ūloje, grybauti, vaikštinėti po nuostabaus grožio etnografinius kaimus, bendrauti su vietos senoliais. Senai jaučiu didelį norą prie jų priartėti, kuo daugiau sužinoti, išmokti, nes tik būnant arčiau vyriausios kartos, kuri dar šiandien gali papasakoti apie dzūkų kasdienybę, šventes, valgį, šeimos ir kaimynų santykius, istorinius įvykius, įmanoma suprasti praeities kultūrą, susidaryti tikslesnį vaizdą. Norėjau geriau suvokti pamiltas dzūkų dainas, kurios be visų jas supusių kultūrinių kontekstų yra ne visada suprantamos XXI a. žmonėms. Nepalyginsi dainų mokymosi iš knygos ir gyvo žmogaus, kuris kartu su ja perduoda ir savo gyvenimą, tos dainos dainavimo kontekstus, santykį su ja ir pan. Lankydama Šilų Dzūkijos kaimų senolius plečiu vietos dainavimo tradicijos žinias ir pamažu vis giliau suvokiu jų pasaulėjautą ir ją formuojančius kontekstus. Man tai yra be galo brangu.
Beje, dzūkų šnektos nepaveldėjau ir nesimokiau jokiuose kursuose, nes jų tiesiog nėra. Esmines jos ypatybes „pagavau“ bendraudama su vietos žmonėmis ir grįžusi po ekspedicijų kruopščiai transkribuodama padarytus garso įrašus.
Kaime negyvenate visą savo gyvenimą, kas lėmė, kad palikę Vilnių ir kitus pasaulio miestus, nusprendėte gyvenimą kurti kaime?
Turbūt 10 m. svajojau įsikurti kaime, ir man labai pasisekė, kad sutikau Roką, su kuriuo galėjau tai įgyvendinti. Anksčiau, kaskart po kelių dienų Šilų Dzūkijoje verkdama grįždavau į Vilnių. Miesto nedemonizuoju, tačiau man jis per intensyvus, jame daug dirbtinumo. Viena vertus mieste klesti kultūra ir lengviau prieinamos socialinės paslaugos bei pramogos, jame daug veiksmo, draugų ir nuolat plečiasi pažįstamų ratas. Tačiau į kaimą mane traukė daugybė dalykų, tarp kurių noras būti arčiau tos vyriausios kartos dzūkų ir galimybė semtis jų pasaulėžiūros ir mokytis senosios muzikavimo tradicijos.
Norėjau gyventi ant žemės, ir žengus per slenkstį pajausti smėliuką po kojom. Studijų metais patirtas gyvenimas daugiabučiuose į atmintį įsirašė kaip keisto „kybojimo“ tarp nepažįstamų kaimynų etapas. Labai trūko savos erdvės ir gamtos. Po dviejų metų kaime jaučiuos labiau įsižeminus, aiškiai žinanti, ką darau, kur einu ir kodėl. Mažiau triukšmo visom prasmėm. Aplink mane visi gamtos elementai savo grynaisiais pavidalais: kuriu pečių – ugnis, išeinu į kiemą – grynas oras, einu uogauti, grybauti, į daržą – liečiu žemę (kuria vaikštome basi), vandenį semiame iš savo šulinio, maudomės šalia namų tekančioje Ūloje. Manau, tai suteikia labai daug jėgų ir ramybės, tikrumo. Kartais, kai būna intensyvesni projektų įgyvendinimo arba kūrybos etapai, pagalvoju, kad jei tebegyvenčiau daugiabutyje, turbūt išprotėčiau, arba mesčiau dalį savo veiklų. Bet čia, nors gyvenimas kaime serviruoja kur kas daugiau buities darbų, jas lengviau pakelti ir aiškiau justi jų prasmė. Buvimas čia stiprina. Tai matyt yra mano jėgos vieta. Rokui tuo tarpu tai gimtinė – šiame krašte jis gimė ir praleido vaikystę, pilną močiutės meilės, piemenavimo, grybavimo ir kitų šiems kraštams būdingų praktikų.
Mane čia atvedė tam tikra nostalgija ir noras giliau pažinti laiką, kurio neliudijau, bei perimti dainavimo tradicijas ir kitas praktikas. Noriu gyvinti tuštėjančius kaimus savo buvimu ir tiesiog jaustis laiminga. Tik čia jaučiuosi tokia gyvastinga. Tai nulemia daug kas: elementari kaimo buitis, supanti gamta, senoliai, kuriuos kalbinu apie mane dominančius dalykus iš jų jaunystės, o mainais už tai, pavyzdžiui, nukasu sniegą. Iš jų lyg niekur nieko, atėjusi laistyti daržo, galiu išgirsti „ot, visai dangus išdzūvo“, kai jau ilgai tęsiasi sausra. Kažkam tai per vieną ausį įeitų, per kitą išeitų, bet man tai – gyvi lobiai. Juk tai senovinio mąstymo ženklas – žmogus procesus, kuriuos pastebi čia, linkęs matyti veidrodiniu principu žvelgdamas į dangų – taigi ne žemė išdžiūvo be lietaus, bet dangus išdžiūvo, todėl ir nelyja.
Tuo tarpu Roką čia atvedė nostalgija jo paties patirtam laikui, kurį vaikystėje išgyveno, noras sustiprinti savo šaknis ir regioninę tapatybę, grįžti ten, iš kur atėjo. Mums tapus pora, pažinęs tai, kaip aš matau šį kraštą, man atrodo, jis pats jį iš naujo atrado ir įvertino bei drauge sunerimo dėl jo tiek demografinės, tiek kultūrinės ateities.
Gyvendami kaime puoselėjate ir senovines tradicijas. Papasakokite daugiau.
Domimės Šilų Dzūkijos kultūra. Matome didžiulę tradicinės architektūros vertę, todėl šiuo metu labai iš lėto ir su didele atsakomybe tvarkomės savo 1936 m. statybos pirkią. Rokas kartais mane vadina konservatore, nes esu griežta – nepritariu visokių egzotiškų augalų sodinimui kieme, remontuodami pirkią gaminame autentiškas įvairių detalių (pvz., medinių langų) kopijas. Man sunku susitaikyti su vietinių tradicijų nykimu ir vienodėjimo procesais, kurie skverbiasi visur – pradedant valgiais, baigiant kaimų sodybom, kurios dažniausiai arba užmirštos pamažu pūna, arba patiria vadinamus euroremontus. Aš noriu, kad tai, ką kartų kartos kūrė, nebūtų išmesta į praeities sąvartyną, o tęsiama, galbūt atnaujinama, saikingai interpretuojama. Noriu, kad iš užsienio atvykusiems keliautojams pas mus būtų ką pamatyti unikalaus, ko niekur kitur jie nepamatys. Ir pagal tokį vertinimą architektūra man yra viena svarbiausių.
Mano pagrindinis dėmesys, nukreiptas į dainavimo tradiciją. Mokytis Krokšlio bei aplinkinių kaimų dainų esant čia yra visai kita patirtis nei mieste. Nors jos šiandien praktiškai nebeskamba – beveik nebėra jas atmenančių ir gebančių padainuoti – joms čia buvo skirta skambėti, ir gera pačiai dainuojant tą kraštogarsį tarsi prikelti iš nebūties, pratęsti. Įdomus patyrimas pustant sniegui sėdėti pirkioje prie pečiaus, klausytis penkiasdešimties metų senumo garso įrašų, juos šifruoti, mokytis šių dainų ir liudyti skaudžią kaimo dabartį. Pastaruoju metu mažiau dainuoju viešai, nes esu pasinėrusi į senovinio dainavimo subtilybių tyrimą ir praktiką, mokydamasi iš senosios kartos noriu tęsti nuo seno nepertraukiamą tradiciją ir tikiuosi greitai pasidalinti šios kelionės atradimais.
Čia gyvendama be kasdienių „kaimiškų“ darbų ir dainavimo kuriu du man labai svarbius dalykus. Tai šilų dzūkų audimo tradicijos dokumentavimui bei populiarinimui skirta platforma „Parėdzymai“, kurioje neseniai paskelbėme jau dvidešimtą mūsų komandos sukurtą filmų ciklo seriją. Na, ir kas be ko, dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“. Kitamet jau penktą kartą vyksiančio festivalio organizavimas bei išsikelti tikslai turbūt įprasmina visas mano ankstesnes veiklas. Jis populiarina tai, ką labiausiai pati vertinu Dzūkijoje ir net patiems dzūkams primena, ką brangaus jie turi ir kviečia tai įsisąmoninti bei nepamesti modernaus pasaulio tempo greitkelyje.
„Čiulbanti siela“ turi stiprų efektą žiūrovams, daug kas sako, kad jis pakutena kiekviename mūsų slypintį artimo ryšio su gamta geną, kurį daugelis iš mūsų turi, tačiau gyvenimas artimame ryšyje su gamta daugeliui jau yra prarastas.
Ryšio su gamta genas yra bendražmogiškas, mūsų genetikoje slypi net rankiotojų elgesio modeliai – kodėl miesto žmogus, patekęs į mišką, renka jam pažįstamas uogas ir grybus? Šiandien jau ne tam, kad išgyventų. Tai yra labai toli į praeitį siekianti atmintis ir elgsenos modelis, dažnai sąmoningai net nesuvokiamas. Neretai net nepažįstantys grybų, jų vis tiek prisirenka, o paskui socialiniuose tinkluose kelia jų nuotraukas ir teiraujasi, ar valgomi.
Ar galima sakyti, kad šiandien yra reikšmingas judėjimas iš miesto į gamtą ir tuo pačiu atsigręžimas į senovės tradicijas?
Mūsų apylinkėje labai mažai nuolat gyvenančių jaunų šeimų. Tokių yra vienetai, tad šeimą, kuri gyvena už 30 km, vadiname kaimynais. Galbūt norinčių persikelti į kaimą ir daugėja, tačiau jie susiduria su problemomis (soc.paslaugos, darbas, atstumai, draugai, šeima, nėra su kuo, paskolų įsipareigojimai ir t.t.).Vis dėlto miestą ryžtasi palikti vis daugiau žmonių, tačiau nepalyginamai didesni srautai toliau pildo didžiuosius miestus. Man sunku susitaikyti su tuo, kad, panašu, kaimai baigia pavirsti vasarnamių gyvenvietėmis. Nenoriu įsivaizduoti, kad galėtume likti vieninteliai kadais buvusio nemažo kaimo, gyventojai. Viliamės, kad tokių „durnių“ kaip mes rasis daugiau. Augant gyventojų skaičiui kaimuose, galbūt pavyktų išspręsti ir daugybę dabar esančių nepatogumų, kuriuos sąlygoja regioninė politika – dėl mažos paslaugų paklausos viskas mažinama, optimizuojama, uždaroma. Regionas miršta, o atsakomybė dėl jo ateities perspektyvos, manyčiau, pasiskirsto lygiai tarp politikų, kurie sprendžia, ką daryti su demografiniu regionų tuštėjimu ir savyje nebetelpančiu Vilniumi, bei visų žmonių, kuriems širdyje kirba noras ne tik vasaroti, bet įsikurti savo tėviškėse arba stiprėja vidinis šauksmas būti arčiau gamtos ir kurti savo gyvenimą jos apsuptyje, nors taip anksčiau ir neteko gyventi.
Pirmasis lietuviškas 3D filmas „Čiulbanti siela“ nuo gruodžio 1 d. bus rodomas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Varėnos, Alytaus, Ukmergės, Gargždų bei Anykščių kino teatruose.
